Rūta Elijošaitytė-Kaikarė. The show must go on

Penktadienį vakare Frankfurto knygų mugėje sužinojau, kad Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“ vokiškas leidimas laimėjo geriausios knygos jaunimui prizą (Deucher Jungendliteratur preis 2021). Vokiečių kalba kūrinį išleido Šveicarijos leidykla „Baobab Books“, į vokiečių kalbą išvertė Saskia Drude. Dieną prieš tai sužinojome, kad į slovėnų kalbą Klemeno Pisko išversta Mariaus Marcinkevičiaus ir Linos Dūdaitės knyga „Sivužas“ apdovanota Slovėnijos „Auksinės kriaušės“ prizu už geriausią knygą vaikams ir jaunimui (išleido „Pivec“). Vokiečių salėje ne vienos leidyklos stende galima buvo rasti lietuviškų knygų vertimų – Valdo Papievio „Odilę“, Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“, Rasos Aškinytės „Glessum“. Šį romaną, kuris vokiškai vadinasi „Kleines Bernstein“, publikai pristatė autorė ir literatūros kritikas Christophas Haackeris. Nenuilsdami dirba nuostabieji mūsų ambasadoriai – vertėjai Markus Roduneris, Cornelius Hellas, Claudia Sinig. O ant išskirtinio 2022 m. muzikos kalendoriaus viršelio – dirigavimo stichijoje paskendusi Mirga Gražinytė-Tyla.

Norėjau pradėti šviesiai, nes visada galima ir kitaip – niūresnių minčių tikrai buvo, spėju, tai gana lietuviškas bruožas. Pirmą Frankfurto mugės dieną, ankstyvą rytą, stovėdama tuščiame koridoriuje, nuklotame per siauru raudonu kilimu (kilimas liko nuo 2019 m., o koridoriai išplatėjo po 1,5 m) su siaubu svarsčiau, ką reikės parašyti apie šį renginį. Tuo metu jaučiausi kaip paskutinė gyvoji. Ar reikės rašyti apie ištuštėjusias erdves, apie patikrą prie įėjimų, kai tikrinamos ne kuprinės, o aibė dokumentų? Ar reikės rašyti apie tai, kad visos kalbos ir susitikimai prasideda nuo skiepijimo lygio ir tvarkos kiekvienoje šalyje aptarimo? Papasakoti, kad prie mugės pastatų daugiau policijos nei knygas atgabenusių automobilių? Kad apsauga vaikšto vakare tikrindama, ar kuri šalis nebus nusižengusi taisyklėms ir ištaisiusi happy hour (ji Frankfurte šiemet daug kam kėlė baisią nostalgiją)? Buvo juokaujama, kad prie stendo galima ne tik automobilį priparkuoti – atsirastų vietos ir lėktuvui nusileisti.

Vis dėlto viskas priklauso nuo žiūros kampo. Nuo to, ko pasiimti atvykai, ką parodyti norėtum ir kaip į viską pats reaguosi. Jau kitą dieną situacija ėmė taisytis, nors mugės organizatoriai kalbėjo grįžtantys prie verslo, bet ne prie to, kas buvo anksčiau. Šeštadienį ir sekmadienį visi bilietai (limitas – 25 000 dienai) buvo išpirkti. O laikas be pašnekovų visada gali būti skirtas skaitymui, nes knygų pilnos lentynos. Arba galima apmąstyti knygų ir literatūros gyvavimą, leidybos rinką, pokyčius.

Medžiaga apmąstymams kaupėsi nuolat. 2019 m. Kanados architektai Lietuvos stendą išrinko gražiausiu mugėje. Šiemet ir kanadiečių bendrajame stende buvo daug natūralių medžiagų, medžio ir gamtos motyvų kaip Lietuvos, Slovėnijos stenduose. Užsieniečiai mums vis kartojo: „What a nice little stand! I’d like to have those benches at home! Amazing!“ („Koks gražus mažas stendas! Tokių suoliukų norėčiau namuose! Nuostabu!“) Jiems antrino Vokietijoje gyvenantys lietuviai. Patys mes labiau savikritiški: „Kodėl mūsų stendas toks mažas? Kodėl jis toks... medinis? Latviai ir estai geresni ir gražesni.“ Šiemet, kaip suomiai ar norvegai, rinkomės ekonominį dalyvavimo variantą. Norėjome, kad darbo vietų būtų tiek, kiek būtina, kad lentynose tilptų knygos, kad nepermokėtume ir kad būtume greta draugų iš Skandinavijos šalių (ant suomių stendo parašyta: „Skaitymas – Suomijos superjėga“). Latviai ir estai atvyko su standartiniais dideliais stendais, jų dalyvavimas tarptautinėse knygų mugėse laikomas valstybės reprezentavimu ir apmokamas iš Ekonomikos ministerijos lėšų, Kultūros ministerijai pavaldžios įstaigos teikia turinį. Nekart iš jų girdėjome, kad mūsų sprendimas šiemet buvo racionaliausias.

Forume tradiciškai prisistatanti šalis-garbės viešnia šiais metais buvo Kanada. Kanadiečiai atvyko su šviesos ir garso meditatyvine instaliacija, virtualiais kanadiečiais ir senaisiais čia gyvenusių vietinių žmonių šokiais. Liūdna, kad šiemet forume tvyrojo ramybė, jokių eilių ar grūsties. Kai 2019 m. Kanada iš Norvegijos perėmė teisę būti kitų metų garbės viešnia ir susitikime kalbėjo rašytoja Margaret Atwood, per kitų galvas vos mačiau jos smagią šypseną. Ir šiemet ji vis šmėsteldavo tai viename, tai kitame ekrane. Kanados šūkis gražus, bet sunkiai išverčiamas į lietuvių kalbą – „Singular Plurality“. 2022 m. garbės viešnios statusą perima Ispanija su šūkiu „Creatividad Desbordante“ – begalinis, nesibaigiantis kūrybiškumas. Graži ir įkvepianti frazė, ypač kai nuolat skamba klausimas: „Kas bus toliau?“ Ar bus kaip seniau? Galbūt žmonės nebenorės investuoti į tai, kas neša sunkiai pamatuojamą naudą? Kita vertus, eilinį kartą įsitikinau: gyvas bendravimas nepakeičiamas, o knygų nauda – ilgalaikė. Ji visada yra, tik gaunama ne taip greitai, kaip tikiesi.

 

Rūta Elijošaitytė-Kaikarė. The show must go on
Kanados stendas

 

Gyvo kontakto nepakeičiamumas tapo itin akivaizdus susitikime su Europos leidėjais. Kol jaunieji startuolininkai pristatinėjo prizus laimėjusias skaitymą skatinančias idėjas, užsirašinėjau kilusias mintis – kai kurios vis dar atrodo vertos dėmesio. Visi trys laimėję projektai – „Bottok“, „Read-o“ ir „Immer“ – skirti su telefonais užaugusiai interneto kartai. „Bottok“ leidžia bet kurią elektroninę knygą paversti garsine, o įskaitantis roboto balsas beveik nesiskiria nuo žmogaus (paklaida tik 1 proc.). „Read-o“ veikia kaip rekomendacijų sistema, tai „Spotify“ atitikmuo literatūroje – programėlė pasiūlo knygą pagal pomėgius, atsiliepimus. Nyderlandų prog­ramėlė „Immer“ turbūt keisčiausia. Knyga čia tapati pyragui ir mankštai. Skaitymui priskiriami tokie terminai kaip „virškinimas“, „skonis“, o paveikslėlyje knyga vaizduojama tarsi suraikytas pyragas. Programėlės esmė: pagal skaitymui norimą skirti laiką gauti atitinkamą kiekį knygos. „No readers – no publishing industry“ („Nėra skaitytojų – nėra ir industrijos“), – teigė jaunuolis su Frankfurto dangoraižių didumo pasitikėjimu. O aš svarsčiau, ar knyga jau visiškai atskiriama nuo skaitymo malonumo, ar skaitymas tampa sportine rungtimi?

Ekranų buvo daug – mintyse, kalbose, planuose, miesto aikštėse, Agoroje. Joje paprastai vykdavo patys įdomiausi susitikimai, pieš porą metų čia klausiau pokalbių su Europos Sąjungos literatūros premijos laureatais, pavyzdžiui, su Elif Şafak. Klausiausi jos pasakojimo ne tik apie naujausią knygą „10 minučių 28 sekundės šiame keistame pasaulyje“, bet ir apie moteris rašytojas, moteris mamas, moteris, priverstas eiti prieš savo valią. Šiemet nuoširdžiai pasigedau šios rašytojos balso, ramios laikysenos ir liūdnos šypsenos.

Netoli mūsų įsikūręs stendas traukė akį kalnų ir ežerų nuotraukomis. Nuėjau teirautis, kas ten pristatoma. Danai keliautojai Brianas ir Lone – IT specialistė ir kraštovaizdžio architektas – vieną dieną metė viską supratę, kad kelionės yra jų pašaukimas. Devynerius metus keliavo per Europos pietvakarinių šalių nacionalinius parkus, paskui apie savo keliones parašė knygą. Pora klausė, ar būtų verta jų knygą išversti į lietuvių kalbą.

Nuo 2025 m. ES įsigaliojantis aktas visoms elektroninėms knygoms numatys tą pačią sąlygą – jos turės būti pritaikytos visiems. Todėl daug kas siūlė programas, kurios kiekvieną knygą padarytų prieinamą bet kokį skaitymo sutrikimą turinčiam žmogui – neregiui, turinčiam disleksiją. Prieinamumo aktui knygų mugėje skirta ne viena diskusija.

 

Rūta Elijošaitytė-Kaikarė. The show must go on
Afganistano stendas. Autorės nuotraukos

 

Afganistano stendas su užrašu „Šiemet nėra knygų“ buvo vienas liūdniausių. Politika yra neatskiriama mugės dalis. Nacionalistų leidyklai „Jungeuropa“, pasisakančiai už nacistines idėjas ir skelbiančiai antiimigracinę politiką, gavus vietą salėje, renginiuose atsisakė dalyvauti jauna rašytoja Jasmina Kuhnke su savo knyga „Juoda širdis“. Rašytoja teigė „nenorinti būti šalia nacių, todėl nedalyvaus mugėje kartu su jais“. Mugės direktorius Jurgenas Boosas į tai atsakė, kad renginys suteikia žodį visiems, o problema nedings neleidus leidyklai dalyvauti mugėje. 2018 m. prie Rusijos stendo tyliai protestavo ukrainiečiai su užrašu #saveolegsentsov, o šių metų sekmadienis buvo pažymėtas politine demonstracija prie Irano ir Afganistano stendų – subėgo mugės policija, nes Vokietijoje gyvenančios afganistaniečių šeimos atėjo su plakatais ir šūksniais „terorist“, sudrebinusiais tylią užsienio šalių stendų salę.

Pirmąkart per keletą metų Lenkijos stende nebuvo jų skiriamojo ženklo – obuolių. Tačiau kai kas nepasikeitė: kaip visada neskoningas ir triukšmingas Rusijos stendas, Latvijos intraverto kampanija. Kai kurie praeiviai ir mūsų klausdavo: esame labiau intravertai ar ekstravertai? Jau tradicija man tampa Frankfurto knygų mugėje sutikti šiuo metu Austrijoje gyvenančius Baltarusijos rašytojus Juliją Cimafejevą ir Alhierdą Baharievičių. Kartu su jais atėjome į renginį, kuriame kas pusantro metro išblaškytose kėdėse sėdėjo tiek, kiek tilpo – paprastai tokio pobūdžio renginiuose tenka stumdytis ant laiptų ir eilėse prie kavos ar sumuštinių. Tačiau šeštadienį ir sekmadienį šios erdvės, kuriose įsikūrusios Vokietijos leidyklos, pasikeitė neatpažįstamai – žmonės tiesiog plūdo. Atėjo ir nuo Frankfurto knygų mugės neatsiejami persirengėliai. Keletas lietuvių teiravosi apie naujienas (dažniau ne knygines), kai kurie sakė vos spėję įsigyti bilietą, nes per pandemiją renginį tiesiog pamiršo.

Pirmą dieną eidama iš salės į salę išgirdau Kotryną iš Lietuvos kultūros instituto tyliai dainuojant: „Empty spaces... Abandoned places...“ („Tuščios erdvės... Apleistos vietos“)

Tačiau visi sutikti su nerimu ar net trupučiu liūdesio sakė, kad ši mugė – grįžimo ženklas.

„The show must go on.“

 

Fotoreportažas iš mugės ČIA

Draugai