Justyna Sobolewska. Kičinis holokausto apdaras

Rinkos susidomėjimas pasakojimais apie Aušvicą nuvedė vulgarizacijos link: galiausiai naikinimo stovyklos tapo patogia ir madinga pigių romaniūkščių scenerija

Knygynai ir internetinės parduotuvės perpildyti knygų, kurių pavadinime minimas Aušvicas, sunku atskirti kalinių liudijimus, pasakojimus nuo romanų, t. y. fantazijos apie tikrus įvykius ir asmenis. Ir būtent pastarieji kūriniai tapo aukso gysla – karaliauja bestselerių sąrašuose visame pasaulyje ir laikomi žinių apie Aušvicą šaltiniu. Štai tik keletas jų: „Aušvico tatuiruotojas“ ir jo tęsinys „Cilkos kelionė“, „Aušvico lopšinė“, „Aušvico pribuvėja“, „Aušvico bibliotekininkė“, „Aušvico angelas“, „Elizos paslaptys. Aušvicas. Meilė už pinigus“, „Aušvico paslaptis“, „Pabėgimas iš Auš­vico“, „Aušvico merginos“. Kas bus toliau? Kirpėjas, šaltkalvis, violončelininkas, siuvėja? Pasirinkimas didžiulis.

Kodėl atsiranda vis daugiau tokio pobūdžio knygų? „Nyksta liudininkų karta, – sako Mikołajus Grynbergas, knygos „Kaltinu Aušvicą“ autorius. – Rašantieji gali rašyti ką nori. Dabar veiksmas gali vykti ten, kur anksčiau negalėjo.“


Nieko bendro su faktais

Viską galima išgalvoti. Bestselerio receptas paprastas – tai turėtų būti už širdies griebianti ir dvasiškai pakylėjanti istorija. Ašarą išspaudžiančios scenos – būtinos. Seksas su rimbais – irgi neprošal. Taip pat nereikia vengti patoso, privalu be perstojo šlovinti didvyriškumą. Svarbiausia sąlyga: vaizdas turi būti nespalvotas, ištikimybė faktams – visiškai nebūtina, nors sąsajos su tikrais įvykiais – rekomenduotinos. Verta įsijausti kuriant veikėjus – ypač Josefą Mengelę. Kiek šio personažo portretų pripiešta naujuosiuose romanuose! Taip pat visi stovykloje kalba pilnais sakiniais, tarsi būtų mokykloje. Tokie pokalbiai skamba lyg atitrūkę nuo anuometės realybės.

Vis dėlto pirmiausia reikia nevaržyti fantazijos. Todėl daugybė autorių tą realybę atkuria nejausdami, kad jos mums įsivaizduoti neįmanoma. Aušvicas tapo istorinėmis dekoracijomis, tarp kurių galima atkurti bet kokią sceną. „Viena leidykla pasiūlė man parašyti eilinio bestselerio, kurio pavadinime minimas Aušvicas, recenziją. Atsisakiau. Kada gi baigsis ši patomada?“ – socialiniuose tinkluose parašė vertėja Katarzyna Okraska.

Išgalvoti dalykai žmonėms atrodo tokie tikri, kad jie, apsilankę Aušvice, ieško vilos, kurioje gyveno esesininko sūnus iš 2006 m. išleisto Johno Boyne’o romano „Berniukas dryžuota pižama“. Neseniai pats autorius tviteryje piktinosi piktnaudžiavimu šia tema: „Leidėjai ir rašytojai sėkmingai kuria gerai parduodamą žanrą, tačiau su šia tema reikėtų elgtis pagarbiau ir apgalvočiau.“ Jam atsakė Aušvico-Birkenau muziejus, primindamas, jog jo romanas neturi nieko bendro su istoriniais faktais ir negali būti žinių apie anuos laikus šaltiniu. Visų pirma, visiškai neįmanoma buvo žydų berniuko ir esesininko sūnaus, romane žaidžiančių per tvorą, draugystė. Iš tikrųjų būtų žuvę abu.

Šis atvejis ne vienintelis, kai įsikišo Aušvico-Birkenau muziejaus darbuotojai. Paliestas ir garsiausias šio žanro romanas – australės Heather Morris „Aušvico tatuiruotojas“. Tai žydų poros – Leilo, tatuiravusio kaliniams numerius, ir Gitos – meilės koncentracijos stovykloje istorija. „Klaidos, perinterpretavimai, iškraipymai sukuria visiškai neteisingą lagerinės realybės vaizdą“, – apie šią knygą Aušvico muziejaus leidžiamame žurnale „Memoria“ rašė Wanda Witek-Malicka. Tikrovės neatitinka stovyklos topografija ir pareigos: romane blokinis – tas pats kas ir kapas, selekcija painiojama su registracija. Kalinys atneša mylimajai penicilino, kuris anuomet dar niekur nenaudotas. „Stovyklos paveikslas supoetintas“, – rašo tyrinėtoja. Ir nutolęs nuo realybės. Aušvice kaliniai laisvai sau vaikštinėja ir dieną, ir naktį, o pagrindinis veikėjas ryte šoka laimingas iš lovos.

Čia stovykla – patogi scenerija pigiam meilės romanui: „Trumpas ankstesnis jų bučinys įžiebė didžiausią geismą. Tramdomos aistros susiduria ir jie ima tyrinėti vienas kito kūną. Jie nori, jiems reikia daugiau vienas kito“; „Jie mylisi aistringai, desperatiškai. Tas poreikis taip ilgai brendo, kad dabar turi būti patenkintas.“*


Pilki stovyklos atspalviai

Daugiausia abejonių specialistams sukėlė Cilkos, išnaudojamos stovyklos komendanto, linija. Toks nacis būtų apkaltintas rasės teršimu ir išsiųstas į frontą. Šių pasimatymų smulkmenas sužinome romane „Cilkos kelionė“, ką tik Lenkijos rinkoje pasirodžiusiame „Aušvico tatuiruotojo“ tęsinyje. Likimas Cilką nuveda į gulagą Vorkutoje, nes ji buvo nuteista už prostituciją Aušvice. Ir šiame kūrinyje autorė nešykšti Aušvico prisiminimų scenų, kurios stiliumi retkarčiais primena „50 pilkų at­spalvių“: „Švarchuberis rimbo galu pakelia jos marškinėlių kraštą. Ji drebančiomis rankomis atsisega dvi viršutines sagas. Vyras įsmeigia rimbo galą į jos kūną po smakru. (...) Cilka lėtai atsega jo diržą ir žemiau esančias sagas. Atsiklaupia ir nutraukia batus.“

Taip pat yra scenų, kuriose nacistai rimbu tikrina kalinių krūtų stangrumą, – tokie aprašymai priskirtini literatūrai, turinčiai žadinti erotinį malonumą. Be to, pritrenkia primityvi pagrindinės veikėjos psichologija – jos išgyvenimai visiškai nesikeičia. „The Guardian“ pranešė, kad šį romaną užprotestavo George’as Kovachas, tikrosios Cilkos posūnis, kuris rašytojos nupieštą kalinės portretą vadina pasibaisėtinu ir nepaprastai skaudinančiu, nepritaria tam, kad pamotės paveikslas gundantis. Paskaitinėjęs nusprendė, jog nenori, kad jis ir jo šeima būtų kaip nors siejami su šia knyga.

Apie tai, kaip iš tiesų atrodė moterų gyvenimas Aušvice, rašė kad ir Zofia Posmysz, nuostabaus ir svarbaus, neseniai atnaujinto romano „Atostogos prie Adrijos“ autorė. Jame nemažai sekso ir erotikos – galima paminėti dviejų kapių lesbietiškus ryšius ir net – labiausiai sukrečiantį – seksą mirštančiųjų bloke. Rašytoja nesibodi jokių vaizdų. Ir puikiai aprašo manipuliacijas žmonėmis ir žmogaus valdžią prieš žmogų, nebūtinai budelio prieš auką, o valdžią, kurią galima vykdyti net būnant žemesniam pagal hierarchiją. Pati to išmoko stovykloje.


Kelias į iškraipymą

Skirtumas akivaizdus. Tikros, buvusių kalinių pasakojamos istorijos paprastai nebuvo rašomos „dvasios atgaivai“ – atvirkščiai, jos atskleidė baisiąją žmonijos pusę. Susidoroti su jomis skaitytojams – irgi iššūkis. Patys autoriai už šią patirtį mokėjo aukščiausia kaina – Tadeuszas Borowskis, Primo Levi, Jeanas Améry – holokausto liudininkai nusižudė. Imre Kertészas, romano „Be likimo“ autorius, minimas šalia kitų kaip vienintelis gyvenęs po Aušvico (numarino tik romano „Likvidacija“ herojų). Be kita ko, jis rašė būtent apie tai, kaip vis dar galima gyventi žinant, kad Aušvicas niekada nedings. I. Kertészas numatė Aušvico atminties saulėlydį – sakė, jog kuo daugiau žmonės kalba apie holokaustą, tuo jis tampa nesuprantamesnis, kuo daugiau jam statoma paminklų, tuo greičiau jis traukiasi į praeitį. Todėl auga nerimas dėl istorijos ir praeities. I. Kertészas buvo pesimistas, manė, kad šių išgyvenimų daugiau nebepavyks perteikti, kad jie bus visiškai iškraipyti.

Tokią ateitį prognozuoja ir tyrinėtojai. Alvinas H. Rosenfeldas, knygos „Holokausto galas“ autorius, mėnraščiui „Znak“ sakė, jog ateityje gali būti taip, kad „genocido atmintis labai menkai bus panaši į P. Levi’o, I. Kertészo, J. Améry, Elie’o Wieselio, Tadeuszo Borowskio ir kitų prisiminimus. Jiems brangiai kainavo dar kartą išgyventi skaudžiausius gyvenimo prisiminimus, užrašant juos mums, kad žinotume, kas iš tiesų įvyko. Dabar mes atsakingi už šių skaudžių žinių perdavimą kitiems – turime būti liudytojais liudytojams. Jeigu susidorosime su šia pareiga, tai holokausto galo klausimas nereikalaus iš mūsų neatidėliotino įsikišimo. Tačiau mums įsikišti reikės, jei nusikaltimo atmintis, kaip ją pavadino P. Levi, ims įgauti pramogos formą ir bus eksploatuojama siekiant asmeninės ar politinės naudos“.

Traukiasi karta, su kuria tai susiję, kuri gyveno tais laikais ir tapatinosi su šia tema. „Rašymas apie Aušvicą nebėra užrašytų išgyvenimų apdorojimas, jis virtęs autoriaus kuriamu projektu“, – sako psichoanalitikas Krzysztofas Srebrnas iš Lenkijos psichoanalitinės psichoterapijos draugijos. Jis tai vadina projekciniu testu, kuriame autoriai, remdamiesi turimais vaizdais, daro išvadas ir tarp šių dekoracijų konstruoja kažką savo. Išdėsto savo vizijas priešais istorinį stafažą. Prisitaiko prie informacijos gavėjų. „Kadangi tai labai tolima tikrovė, rimtai pasinerti į ją iš skaitytojų reikalautų didžiulės empatijos. O skaitytojai nori, kad siužetas jų neliestų, nori kontaktuoti su kažkuo lengvu. Kuo tie išgyvenimai jiems atrodo sunkesni, tuo labiau norisi nuo jų pabėgti. Rimta refleksija verstų suvokti, kad tai jie surengė ne mums, o žmonės darė vieni kitiems. Tad jie nori pabėgti į pasakojimus, apie kuriuos galėtų galvoti: „Tai ne apie mane.“ Nori istorijų apie didvyriškumą, be niuansų, paprastų – apie geruosius ir bloguosius. Nori gyventi nepervargdami nuo kažko sunkaus.“ Žmonės renkasi gyvenimą, netgi atmesdami praeitį.

 

1945 m. sausio 27 d. Aušvice vaikai savo ištatuiruotus numerius demonstruoja išvaduojančios Raudonosios armijos kino operatoriui

1945 m. sausio 27 d. Aušvice vaikai savo ištatuiruotus numerius demonstruoja išvaduojančios Raudonosios armijos kino operatoriui
1945 m. sausio 27 d. Aušvice vaikai savo ištatuiruotus numerius demonstruoja išvaduojančios Raudonosios armijos kino operatoriui

 

O gal – taip kažkas mano – kas nors, perskaitęs tokią knygą kaip „Aušvico tatuiruotojas“, imsis Borows­kio? Sunku įsivaizduoti, kad po teigiamų emocijų ir lengvo kičo norėtųsi konfrontuoti su tokiomis nemaloniomis tiesomis apie save patį – su vaizdais to, ką kiekvienas žmogus galėtų padaryti. I. Kertészo „Be likimo“ herojus žvelgia į budelius šiek tiek žavėdamasis: jie žino, ką daryti. Organizuoja jiems gyvenimą stovykloje. „Nėra tokio absurdo, kokio negalėtume natūraliai patirti.“ Ir grįžti iš tokios būsenos į laisvę tiesiog neįmanoma. Tai ir jo visa apimančios neapykantos priežastis. „Katastrofų epochos žmogui, netekusiam likimo, nebėra kelio atgal į savąjį aš.“


Tingus protas

„Šios knygos iš skaitytojo nereikalauja konfrontuoti, nereikia su niekuo kovoti. Pasakojimas veda, skaitytojas lydi herojų ir įgauna žinių apie Aušvicą. Labai komfortiška situacija, – sako M. Grynbergas. – Ten yra visko, ko reikia tingiam protui: pinigų, sekso, įtampos. Negalime būti empatiški herojams, nes jie nėra tikri žmonės. Tampame dalyviais kažko, kas anksčiau mums buvo nepasiekiama. Daug kas svarstė, kas bus, kai nebeturėsime liudininkų, ir ta akimirka jau atėjo. Kažkokia perversija – ta lengva prieiga ir tariamas dalyvavimas.“

Premijų lapas, kuriame figūruoja ir tikrasis Aušvico tatuiruotojas Ludwigas (Ludovitas) Eisenbergas. Iš Aušvico-Birkenau muziejaus archyvo
Premijų lapas, kuriame figūruoja ir tikrasis Aušvico tatuiruotojas Ludwigas (Ludovitas) Eisenbergas. Iš Aušvico-Birkenau muziejaus archyvo

 

Matome, anot tyrinėtojos Martos Tomczok, gundantį holokausto apdarą. Ir tai neturi nieko bendro su atmintimi. Daugybę metų dalyvavimą tame supo draudimai, budėjo liudininkai. „Man atrodo, – sako M. Gryn­bergas, – jog vyksta pasisavinimas turint piktų kėslų, kad niekada nebegalėtume suprasti, kas ten įvyko, kad tai būtų nebepasiekiama. Šios istorijos to suvokti visiškai nepadės. Niekas neatstos tiesioginio pasakojimo jėgos. O jos nebėra – turime su tuo susitaikyti.“

Absoliuti vaizduotės laisvė tolsta nuo praeities. Netrukus – dabar jau žinome – dirbtinė tikrovė suteiks galimybę saugiai pabuvoti Aušvice anais laikais. Bus galima įeiti ir išeiti kada tik panorėjus. Literatūrai irgi teks neatsilikti nuo tokių aštrių pojūčių. Ji taip pat norės užtikrinti ekstremalius išgyvenimus ir drauge saugų dalyvavimą. Tada anos tikrovės nebus įmanoma suprasti. „Blogesnė už užmarštį tokia atmintis, kuri nežadina mūsų moralinio nerimo“, – per 75-ąsias Aušvico išvadavimo metines sakė Piotras Cywińskis. Lageriniame kiče jo tikriausiai nerasime.


* Heather Morris. „Aušvico tatuiruotojas“. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis. – V.: „Baltos lankos“, 2019.

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas
„Polityka“, 2020 m. vasario 4 d., Nr. 6