jis vaikšto po kambarius negalėdamas

pereiti iš vieno į kitą. negrįždamas. jis

duris atidaro: vienas kambarys venecija

kitas kambarys paryžius jis eina iš

vieno į kitą negalėdamas eiti: vienas

kambarys opalas kitas nefritas

               Kęstutis Navakas, „keturiasdešimt penktas“

 

Rolando Rastausko kūrybą žino ne viena skaitytojų karta, o „Kitas pasaulis“ (2004) bei vėlesnės esė rinktinės laikomos lietuviškosios eseistikos aukso fondu. Tačiau dar visai neseniai stojusi karantininės tylos fermata, regis, netruko suskambėti ligi šiol negirdėtais rašytojo registrais – pandemijos pradžioje spaudoje pasirodę pirmieji apsakymai, o vėliau ir jų tęsiniai sugulė į naują, dailaus formato prozos rinkinį „Venecija tiesiogiai“, privertusį suklusti tiek skaitytojus, įpratusius prie autoriui būdingo esė žanro, tiek literatūros kritikus.

 

 

Visgi pirminė reakcija, kurios sulaukė tekstas, galbūt šiek tiek klaidinanti, nes atmetus fantasmagoriškai ryškų siužeto ir personažų kiautą, sakinio teritorijoje regime (tiksliau, girdime) visus R. Rastausko prozai charakteringus komponentus – akustikos pojūtį, aliteracijų ir sparnuotų frazeologizmų grožį bei kitus pamėgtus vaizdinius, atklystančius, pavyzdžiui, iš jo eilėraščių („kupranugaris, lįsdamas pro adatos skylutę, susikruvina kuprą“ ir kt.). Visi šie komponentai tik dar labiau įžemina daugiabriaunį, meistriškai pasakotojo distanciją išlaikantį tekstą autobiografiškoje kontekstų dirvoje. Nors autobiografinės spekuliacijos ir vilioja, jų nereikėtų taikyti ieškant personažų autentikos. „Venecija tiesiogiai“ yra grynų gryniausia literatūrinė fikcija. Vengdamas atpasakoti siužeto detales, o jos šiuo atveju domina mažiausiai, susitelksiu ties tuo, kas pasirodė reikšminga atskirose knygos dalyse.

Pirmoje dalyje „Berghainas“ pasakojimas plėtojamas ratelyje mados ir dizaino atstovų, sublizgėjusių nepriklausomybės aušroje. Tai vidurinės kartos turtingųjų elito paveikslas, šiek tiek primenantis Federico Fellini’o „Saldaus gyvenimo“ scenas. Veikėjai susitinka priešpandeminių Naujųjų išvakarėse prabangiame bute – juntama daiktų ir estetikos dominantė. Greta šio regimųjų formų pertekliaus, dizainerių stebimame ekrane išvystame srautu transliuojamą „Venice Live Channel“, kuris it magiška tikrovės inversija atveria tragikomišką veikėjų gyvenimo pasjansą. Veneciją galima interpretuoti kaip knygos kodą – kaip narvelį paukščiui pagauti ar šachmatų lentą figūrai, – kuris veikia tarytum save organizuojantis principas, fata morgana, nepaklūstanti niekieno valiai. Venecija kaip formos metafora, forma kaip principas. Siužetas komponuojamas, rodos, iš nieko, o skaitytojas vedžiojamas kažin kokios nematomos rankos, tad anksčiau ar vėliau iškyla klausimas: kas yra pasakotojas? Kas tas nematomas demiurgas?

Šifruodami Venecijos reikšmių labirintą, R. Rastausko pasakojimą galėtume interpretuoti kaip rašančiojo autoprojekciją skirtinguose atminties koordinačių plokštumos taškuose. Tai savęs steigties būdas, nes tikrovės statusas įgyjamas, filosofiniais terminais kalbant, grynojoje vidujybėje tarpstančios refleksijos stichijoje. Pasitelkus atmintį „aš“ kaskart transcenduojamas ir steigiamas naujai, o daiktiškasis pasaulis tėra fantomas, neturintis tikrovės statuso tarytum knygoje atsiveriantis pamėkliškas Venecijos vaizdas ekrane: „...ant to tiltuko (...) ten tokia klasikinė prieblanda, tik priekiniai laipteliai apšviesti“ (p. 41–42). O mums iš amžinybės atitaria Friedricho Nietzsche’s venecijietiškas balsas: „An der Brücke stand / jüngst ich in brauner Nacht. / Fernher kam Gesang; / goldener Tropfen quoll’s / über die zitternde Fläche weg. / Gondeln, Lichter, Musik – / trunken schwamm’s in die Dämmrung hinaus“ („Ten prie tilto stoviu / jaunas aš rudoje naktyje. / Iš tolių artėjo giesmė; / ištryško aukso lašai / virpančiame paviršiuje. / Gondolos, šviesos, muzika – / svaiginančiai plaukė prieblandoje“*). Bet kur vis dėlto slepiasi pasakotojas šių dionisiškai virpančių vaizdinių mirgėjime? Gal tai autoriaus-esteto balsas, elegantiškai rikiuojantis personažus ir konstruojantis pasakojimo vingius? O gal tai jo „aš“ projekcija personažų figūrėlėse? Menamo lengvumo šydas perša mintį, kad pasakotojas gudriai mėto pėdas. Galiausiai pasirodo šokiruojančiu pavidalu, kurį galima laikyti net savotiška socialine kritika be didaktikos obertonų. Užsklanda nusileidžia.

Antroje dalyje „Armanio srautas“ pasakojimas plėtojamas Vienaragės (modelio, tekste dar vadinamo Julija) orbitoje, skriejančioje greta lietuvio dizainerio Erdvilo, gyvenančio Berlyne, ir jo sūnaus, fotomodelio Dariaus siužetinių linijų. Čia matome banalaus ir kone tragikomiško meilės trikampio rotacijas bei kovidu sergančios Vienaragės slaptą pargabenimo operaciją iš Milano į Vilnių. Tikrovė persmelkta žudančio viruso beveik kaip homoerotinėje Tomo Manno Venecijoje, tačiau antivirusinės programos nėra. Dar viena, kaip greit paaiškėja, viruso atmaina yra slaptas kokaino tinklas, į kurį įsipainiojęs Darius mėto pėdas Maskvoje ir Milane, kol galiausiai nusprendęs ištrūkti iš nelegalios veiklos sugrįžta namo į Vilnių. Iškyla amžinasis „išėjusiems (ne)grįžti?“ klausimas – aktuali emigracijos tema, pandeminės epochos zeitgeist. Reikšmingą vaidmenį atlieka dialogai, kuriais pasiekiama maksimali pasakojimo dinamika, o „Venecijos tiesiogiai“ autorius, sykį save praminęs „sakinio eiliniu“, išties pasirodo kaip savito stiliaus puoselėtojas; stiliaus, kuriame nėra vietos „vienai tatuiruotei per daug“. Dar vienas svarbus dėmuo – montažo greitis, akustiškai patrauklų tekstą įvaizdinantis tarsi šiuolaikiniame seriale. Tai R. Rastausko dramaturgo talentas.

Trečioje dalyje „Interpolas“ esama detektyvinio pasakojimo atspalvių – Milane imama ieškoti narkotikų tinklo, į kurį įsipainiojęs Darius, bendrininkų. Vilniuje Darius įsidarbina dizaino studijoje, priklausančioje tėvo draugui Ignui, o pastarasis, slapta sužinojęs apie „užklasinę“ Dariaus veiklą, ima regzti planą, kaip išgelbėti draugo sūnaus kailį: „...jo metodas slypėjo idėjininko ir atlikėjo susitikimo, o vėliau ir susiliejimo tam tikrame taške paieškomis. Tą tašką jis vadino idealios akustikos oaze blogai suprojektuoto teatro scenoje“ (p. 106). Paraleliai plėtojama Vienaragės trajektorija – laikinai stabtelėjusi persirgti Vilniuje, ji vėl planuoja sprukti atgal į Milaną. Ima aiškėti, jog kūrinio veikėjai slapta susaistyti jiems patiems nežinomais saitais (Kamilė Rožė), jie egzistuoja įmagnetintoje priešingų polių priespaudoje. Dariaus ieško prokurorai, bet įkalčius atsekti sunku; kortas sumaišo ir narkotinklo vadeivos savižudybė. Kūrinyje reikšminga cigaretės dūmų izotopija, išnyranti kaip miglos ir neapčiuopiamumo metafora: „Draugės minėjo, kad daro karjerą Briuselyje, tarė išpūsdama dūmus, kurie panardino abu nuotraukos veidus rūkan. Ir tas rūkas pamažu ištirpino visą kambarį“ (p. 147). Pirmoje dalyje pypkės pelenai ant Erdvilo palto lyg ir programiškai pažymi numanomai gresiančią migloto meilės trikampio nesėkmę. Formos atžvilgiu kūrinio trijų dalių proporcijos auga progresuojančia tvarka: pirmą sudaro 31, antrą – 43, o trečią – 71 puslapis, paskutinėje montažo didėja greitis, dramaturgija tarsi įgyja penktąją pavarą.

Galiausiai „Venecijos tiesiogiai“ siužetinis audinys ima irti, vienos gijos nutrūksta, čia pat užsimezga kitos – taip sukasi absurdiškas gyvenimo kaleidoskopas, kurį užbaigia kadencija be išrišimo. Ad infinitum. Šachmatų partija dėl grožio – viena iš tūkstančio galimų venecijietiškos formos variacijų. Ir ši fikcija, pasirodo, yra daug arčiau mūsų autentiškos tikrovės virpesių, nei galėtume pamanyti. Juk literatūrinė fikcija visuomet tikresnė už plokščią tikrovės reprezentaciją, dokumentaciją ar atpasakojimą. Taigi ir pirmojoje grožinės prozos knygoje R. Rastauskas lieka ištikimas kalbai – pagrindiniam savo instrumentui; pasitelkdamas fantaziją prakalbina visus jos registrus. Literatūros gurmanams „Venecija tiesiogiai“ atsivers kaip daugiabriaunė fikcija, operuojanti virtuozišku stiliumi, o ieškantiems įtraukiančio siužeto ar intriguojančių personažų pasiūlys svaigulingą skaitymo malonumą. Du kiškiai vienu šūviu. Vienu šuoliu. Vienaragės šuoliu.

* F. Nietzche, „In Venedig“, vertimas mano – K. B.