Tamsa – įvairialypis ir bauginantis reiškinys. Viena vertus, šis šviesos antonimas simbolizuoja apšvietos, išprusimo, spalvų stoką, todėl literatūroje dažnai siejamas su šešėliu, liūdesiu, neigiamomis patirtimis. Kita vertus, tamsa gali tapti prieglobsčiu slepiantis nuo plėšraus žvilgsnio, derlinga terpe daigui prasiveržti iš grūdo ar gelmės alegoriją atveriančiu įvaizdžiu. Išpažintinės poezijos atstovams priskiriama poetė, literatūros kritikė, kultūros apžvalgininkė ir tekstų kūrėja Lina Buividavičiūtė antrąjį eilėraščių rinkinį pavadino „Tamsieji amžiai“. Toks pavadinimo dvilypumas (amžius gali charakterizuoti ir laikotarpį plačiąja prasme, ir žmogaus gyvenimo tarpsnį) tarsi signalizuoja skaitytojui apie autorės pastangas negatyvias patirtis – tamsias pasąmonės kerteles, slaptas mintis, savijautas – integruoti į universalią, abstrahuotą erdvę.

 

Lina Buividavičiūtė. „Tamsieji amžiai“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. –V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.

 

Mistikos, biografijos faktų ir visuomeninių procesų persipynimą iliustruoja eilėraščio „Laiškas karo vaikui“ eilutės: „Panašiu laiku pas mus atėjo sūnūs – / džiaugėmės, visos giminės matronos, / bet tamsūs pavidalai šmėkščiojo, / nebuvo ramu. Tuos pavidalus / matė dar mano močiutė, prieš antrąjį / Pasaulinį danguje regėjusi kryžiaus / ženklą, moteris, vičvienaites, / tempiančias ant savo pečių visus / pasaulio naščius. Rugsėjo 11 dieną / Tau sukaks aštuoniolika metų, ir aš vis / neramiau žvalgausi po dangų, seku / naujienas kaimynų žemėse“ (p. 6). Asmeninės patirtys, įvykiai yra neatsiejama visuotinio vyksmo dalis, o metafizinio lygmens dedamosios (nuojautos, pojūčiai) įsiterpia į mistifikuotą kolektyvinio nerimo paveikslą. Individas neegzistuoja vakuume, todėl jo savijautai itin svarbus santykis su sociumu. Ryšys su kitais žmonėmis, su daiktiškąja buitimi L. Buividavičiūtės lyrinei subjektei tarytum šviesos spindulys, gelbstintis nuo tamsos, besibraunančios į vidinį pasaulį: „Kariauju įvairiais juodo pavidalais, kraujui nesutekant į dešimt mažų pirštelių, / bet jei pašauks, jei vėl reikės susikibti keliui, pažadu Tau savo ranką, pasauli, / trumpam atokvėpiui nuo nežemiško sunkio“ (p. 29). Per savitarpio pagalbą, delnų susilietimą įsižiebia maža kibirkštis, trumpam išvaikanti šešėliuose tūnančius neprijaukinamus ir plėšrius (iki patologijos) žvėris.

Deja, asmenybės santykis su visuomene retai kada būna vienareikšmis – pritapimo problema, susvetimėjimo, nepilnavertiškumo jausmas, kompleksai sutrauko lyrinį subjektą su aplinka siejančius saitus. „Tos mergaitės neturi celiulito / jų makštys stangresnės / jų krūtys be strijų / jų juokas lengvesnis / jų gyvenimai subalansuoti. // Aš pavydi pavydi pavydi“ (p. 44), – nepabūgsta išpažinti savo žmogiškųjų silpnybių eilėraščio subjektė. Protestas, pyktis paprastai kyla individui susidūrus su sunkumais integruojantis į sociumą, primetantį nusistovėjusius išvaizdos standartus, elgsenos stereotipus. Skyriuje „Nemeilė“ atvirai perteikiamos moters kontraversiškos mintys, jausmų painiavą kelia net paprastai sakralizuojama motinystės tema. Motinos ir vaiko fiziologinis ryšys, meilė, ateinanti (arba neprabundanti) per kančią, asmenybių nesuderinamumas (nepaisant genetinių sąsajų) formuoja jausmų chaosą, išreiškiamą artumo išsižadėjimu: „Kiekvieną rytą tikėdavausi / Tave palaidoti klozete, / negėriau rūtų nuoviro, bet / gėriau neapykantą, siurbiau / liūdesio srutas – / bet Tu buvai atkakliausia erkė, / valia gyventi persisėmęs mėsos gniutulas, / Tu buvai, o aš baigiau išnykti“ (p. 71).

L. Buividavičiūtės subjektei bandant įsiterpti į svetimo ir nesaugaus pasaulio paveikslą, ryškėja ir objektyviosios tikrovės svarba. Realus buvimas, ryšys su materialiąja aplinka aktualizuojamas suvokiant būties netobulumą, pripažįstant juodesnes dėmes žmonijos raidos audekle: „Sakwos kavinėje ragauju praėjusiuosius, srebiu lenkišką / Sapiegų ir Pacų sultinį. Gera saugiai nutūpus įsivaizduoti, / kas buvo, su kuo esu surišta, net ir mūšius, didįjį marą“ (p. 55). Eilėraštyje „Apie savo Vilnių aplink ligonines“ perteikiamas ir individo gebėjimas veikti aplinką (ar bent jau supančio pasaulio reliatyvųjį atspindį suvokime), keisti reikšmių skalę perkeliant materiją į subjektyvių potyrių ir viltingo lūkesčio lauką: „palatų nebeužtenka, gaunu tokią sovietinę, apsilaupiusiomis / palangėmis ir sienomis, sprogsta vandenų maišas, pamirštu / visą slogumą, šitaip skverbiasi šviesa pro nakties ūkanas“ (p. 57).

Nušvietus individo ir visuomenės santykių komplikuotumą, „Tamsiuosiuose amžiuose“ aktualizuojamas fantazijos vaidmuo, mitologizuotų, siurrealistinių erdvių formavimasis. Tarsi būgštaudama pripažinti geismo, į „doros“ minties sampratą neįspraudžiamos minties egzistavimą, slėpdamasi nuo kaltės jausmo, lyrinė sub­jektė veiksmo naratyvą ir jausmų išraiškas perkelia į kiek šiurpokos (tiesa, įtaigios) fantasmagorijos plotmę: „nuo durų nukrenta / kryžius – per stiprus buvo / vėjas; jos nesupranta, ką tas / vilkolakis daro, / beveik nesupranta, / bet jis tai daro gerai, / jo liežuvis smailus ir greitas / suka šešis ratus / mergaičių kūnais“ (p. 14); „Aš esu Jezabelė – žvėris turi šešias galvas, / apžioju jas visas, / mano burnoje telpa / jų atsmauktas kailis“ (p. 15). Ieškoti originalesnių egzistavimo plotmių verčia nepriimtinas stereo­tipų lėkštumas, žalojančios patirtys, reiškinių įvairialypumas ir jausmų maišatis. Būtyje sunku brėžti aiškią ribą tarp gėrio ir blogio, šviesos ir tamsumų, tarp geismo ir kaltės, tarp skausmo ir malonumo: „sėkla ir kraujas – / man skauda, mylimasis, / man gera, mylimasis“ (p. 18); „Labai saldu yra / negyvėti, puotaujant savimi“ (p. 27). Net tikrovėje egzistuoja tokios erdvės, kuriose atsidūrus sunku griežtai atskirti realybę nuo fantazijos: „Kai pirmą kartą esu priversta kirsti Santariškių / zoną, jaučiuosi patekusi į realų ir kartu siurrealų / pasaulį, akys nerimsta, nenori matyti sunkiausių pastatų, / numetusių vešlius augmenijos plaukus“ (p. 58). Tačiau užsisklendus savyje, eliminavus jungtis su išoriniu pasauliu, šio vietą gviešiasi užimti susikurtas pasaulis, kuris gali būti tiek pat saugus, kiek ir pavojingas. Banalioji buitis, mokslas, medicina – elementai, siejantys su nemiela, tačiau labiau prognozuojama materija: „Neuroleptikai padėjo ištremti kipšus į šeštą pragaro ratą, / Bet vis dar jų bijau. Vis dar labai bijau – savęs ir tuščiabačių šokėjų“ (p 36).

Nevengiama atviro, drąsaus kalbėjimo, šiurkštesnės raiškos elementų: „Tu dulkini Lilitą, broli, Tu kruši Lilitą“ (p. 15); „esu rujojanti vilkė“ (p. 22); „mane užpisa šita kasdieninė rusiška ruletė“ (p. 28); „pavydžios kalės“ (p. 34); „vemdavau nuo tų naujųjų motinų išminties“ (p. 71) ir panašiai. Nuoširdi drąsa būdinga tiek raiškai, tiek ir turiniui. Tirštesne tokių frazių koncentracija pasižyminčiuose skyriuose „Erosas“ ir „Nemeilė“ šiurkštesniais posakiais tikslingai siekiama kuo įtaigiau perteikti emocijų gamą ir įtampos skalę. L. Buividavičiūtė atvirai kalba temomis, kurias poetai linkę aptaisyti alegorijų marškiniais ir metaforų mezginėliais. Tokia drąsa gali šokiruoti jautresnius neoromantinės poezijos mylėtojus, tačiau turėtų patikti gana akiplėšišką atvirumą, sentimentais nenusaldintą nuoširdumą, nesuvaidintą emociją ir fantazijos laisvę eilėraščiuose vertinančiam skaitytojui. Tiesa, maždaug ties knygos viduriu ima vyrauti romesnis, naratyvus, intertekstais (nuorodomis į realias geografines vietoves, medicinines diagnozes, mitologiją, pasakų pasaulį, biblinius motyvus, literatūrinius personažus) praturtinti tekstai. Toks fantasmagorijos ir realaus pasaulio supynimas leidžia kurti savitą, tačiau universalią erdvę iš dienoraštinės atverties išsiveržusiam eilėraščiui.

L. Buividavičiūtės „Tamsieji amžiai“ – intriguojančiai atvira knyga apie būties užkaborius, kuriuos paprastai paliekame šešėlių karalystei. Tai knyga apie komplikuotus individo santykius su sociumu (tiek artimaisiais, tiek makroaplinkos lygmenyje) ir su savo vidiniu pasauliu, kupinu nerimo ir nesaugumo, kurį lemia trauminės patirtys ir egzistencijos netvarumo suvokimas. Eilėraščiuose blukinama riba tarp gėrio ir tamsiosios asmenybės pusės, aktualizuojamas reiškinių ir emocijos įvairialypumas, perteikiama pasaulio netobulumo paveikta jausmų maišatis, išryškinamos įtampos, kylančios būties slėgiui traiškant iliuzijas apie saugų pasaulį. Asmeniniai potyriai aprengiami margu (gerąja prasme) mistikos, siurrealizmo ir deformuotų erdvių koliažu, taip sukuriamas emociškai įkrautas ir iš asmeniškumo rėmų išsivadavęs tekstas. „Ne Tau norėjau parodyti tą pasaulį, o sau, kad praslinktų / mano tamsieji amžiai, niekaip nuo jų nepabėgau supratusi – / jei duodu Tau, iš savęs atimu“ (p. 80), – tarytum konstatuodama gyvasties tvermės dėsnį teigia „Tamsiųjų amžių“ lyrinė subjektė. Ką išplėšiame iš tamsos, atitenka šviesai. Kaip šešėliuose grūdinta raidė.