Eglė Kačkutė, Guoda Mankevičiūtė. Mergaičių paauglystės perrašymai šiuolaikinėje moterų literatūroje

1975 m. alžyriečių kilmės prancūzų filosofė, feministė, poetė ir rašytoja Hélène Cixous esė „Išėjimai“ rašė: „Šiandieną būtina svarstyti ryšį tarp logocent­rizmo* ir falocentrizmo, nes tai ir moters likimo, jos neįvertinimo klausimas (...). Jei vieną dieną paaiškės, kad logocentrizmas visada gėdingai troško pagrįsti falocentrizmą, garantuoti vyriškajai giminei pagrindą, tolygų pačiai istorijai? (...) Tuomet reikėtų visas istorijas perpasakoti kitaip.“ XXI a. feminizmo teorija, feministiniai kultūros, literatūros, istorijos tyrimai įtikinamai parodė, kad iki XX a. vidurio istorija, taip pat ir literatūros istorija, buvo (iš dalies ir tebėra) falocentrinės. Kitaip tariant, istoriją rašė galios pozicijoje esantys vyrai (baltieji vakariečiai, kolonistai), todėl ji atspindi jų pasaulio patirtis, suvokimą, vaizduotę, svajones, ambicijas, pajautas, seksualumą. Todėl, norint pamatyti platesnį pasaulio vaizdą, reikia perpasakoti istorijas iš kitų perspektyvų, kitais balsais ir kitomis meninėmis priemonėmis.

Moterų literatūra siekia istorijas perpasakoti autentiškiau artikuliuodama moterų pasaulio ir realybės potyrius, o moterų paauglystė taip pat reikalauja perpasakojimo. Moterų sukurtoje literatūroje apie mergaičių paauglystę rašyta nedaug. Ryškiausi pasaulio literatūros pavyzdžiai: Françoisos Sagan „Sveikas liudesy“, Marguerite Duras „Meilužis“, Jeanettte Winterson „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“, Elenos Ferrante’s „Nuostabioji draugė“, o Lietuvoje – Bitės Vilimaitės „Mergaitės romanas“. Tačiau nuo XXI a. 2 dešimtmečio moterų literatūroje ryškėja tendencija apie mergaičių paauglystę pasakoti per bręstantį jų kūną, susitelkiama į pirmąsias seksualines patirtis, siekiama jas išlaisvinti iš simbolinės falocentrinės seksualinių santykių ir jų vaizdavimo sistemos. Toliau aptarsime tris literatūrines mergaičių paauglystės istorijas, papasakotas iš pačių mergaičių žiūros taško.

Pirmas tekstas – į lietuvių kalbą neišverstas prancūzų rašytojos Marie Darrieussecq romanas „Clève“ (2011). Jis laikytinas Madame de La Fayette „Princesės de Klev“ (1678) perrašymu, o šis yra pirmasis šiuolaikinis psichologinis prancūzų romanas. Antrasis – prancūzų leidėjos Vanessos Springoros atsiminimai „Abipusiu sutikimu“ (2020). Kūrinį galima laikyti kontroversiško Gabrielio Matz­neffo romano „Mano akies obuolys: 1986–1987“ („La Prunelle de mes yeux“, 1995), kuriame prozininkas aprašo santykius su V. Springora, perrašymu. Trečiasis – Virginijos Kulvinskaitės romanas „kai aš buvau malalietka“ (2019),  kurį galima laikyti lietuviško tapsmo romano, ypač  Rimanto Kmitos  „Pietinia kronikų“ (2017), perrašymu.

M. Darrieussecq „Clèves“ perima kelis svarbiausius romano „Princesė de Klev“ struktūrinius elementus: abiejų romanų pagrindinės veikėjos yra paauglės, gyvenančios ir bręstančios socialiai uždarose erdvėse. „Princesėje de Klev“ 16-metė išteka už dvaro gražuolio princo de Klev manydama, kad jį myli, tačiau netrukus įsimyli kunigaikštį de Nemūrą. Nors supranta, kad tekėdama padarė klaidą, princesė de Klev fiziškai lieka ištikima vyrui ir, vertinant iš dabarties perspektyvos, sugriauna visų trijų gyvenimus. M. Darrieussecq romane veikia princo de Klev ir kunigaikščio de Nemūro atitikmenys, tačiau pagrindinė herojė princesės de Klev antrininkė Solange seksua­lumą atranda per seksualinius santykius su abiem vyrais.

Moterų literatūros teorijos pradininkė Elaine Showalter chrestomatinėje moterų literatūros studijoje „Jų pačių literatūra“ („Literature of their Own“) išskyrė tris svarbiausius moterų literatūros etapus – moterišką (Feminine), feministinį (Feminist) ir moterų (Female). Iš pastarojo ir kildinama moterų rašymo sąvoka. E. Showalter taip pat apibrėžė svarbiausius minėtus tris etapus jungiančius motyvus – išsilavinimą, galią bei judėjimą, kurie transformuojami kiekviename moterų literatūros etape. Remiantis E. Showalter teorija, „Princesė de Klev“ priklauso moteriškajam, o „Clèves“ – moterų rašymo etapui.

„Clèves“ kanoninio kūrinio motyvus transformuoja feministiškai. Išsilavinimo motyvas ,,Princesėje de Klev“ siejamas su motinos ir dukters santykiais. Motina perduoda savo vertybes dukrai, ruošia būsimąją princesę būti gera žmona ir hônnette femme – garbinga ir dora moterimi. Kitaip nei princesės mama, M. Darrieussecq romano veikėjos Solange motina dukrai pataria neskubėti ištekėti ir verčiau siekti savirealizacijos. Galios motyvą XVII a. romane perteikia princesės pasiaukojimas saugant savo vertybes ir tesint pažadus motinai bei vyrui niekad neįsivelti į slaptus romanus ir neišduoti sutuoktinio – to reikalauja ir vaizduojamo amžiaus aukštuomenės nuostatos. O XXI a. romane galios motyvas siejamas su laisve tyrinėti savo kūną, pojūčius bei jausmus. Mobilumo motyvas ,,Princesėje de Klev“ susijęs su gyvenamąja dvaro aplinka. Norėdama pamiršti kunigaikštį Nemūrą ir paslėpti savo jausmus nuo dvariškių princesė negali iš ten pabėgti, nes yra ištekėjusi ir turi gyventi su savo vyru. Nors mobilumas M. Darrieussecq romane taip pat siejamas su uždara erdve, t. y. Clèves-le-Haut miesteliu, Solange džiaugiasi žinodama, jog subrendusi galės gyventi kur nori ir su kuo nori.

 

Eglė Kačkutė, Guoda Mankevičiūtė. Mergaičių paauglystės perrašymai šiuolaikinėje  moterų literatūroje

 

Tai, kad M. Darrieussecq kūrinio pavadinimas ir struktūros elementai nurodo į pirmąjį šiuolaikinį psichologinį prancūzų romaną, kurį, beje, parašė moteris, patvirtina „Clèves“ priklausymą moterų literatūros tradicijai ir deklaruoja meninį autorės užmojį sukurti naują literatūros estetiką, naują kalbą mergaičių santykiui su pasauliu išreikšti. Svarbiausia „Clèves“ meninė naujovė ta, kaip vaizduojamas bręstantis seksualinis moters kūnas, tiksliau, moters seksualinė branda. Romanas koncentruojasi ties svarbiausiais Solange pirmaisiais kartais – menarchė (pirmosios mėnesinės), pirmas bučinys, pirmas patirtas sekso aktas, pirmas atliktas oralinio sekso aktas, pirmoji penetracija, pirmoji sueitis, pirmoji masturbacija, pirmasis makšties uždegimas. Kūnas romane ne fetišizuojamas kaip vyrų geismo objektas ir ne mitologizuojamas kaip sakralizuotų moteriškų galių buveinė, o, anot literatūrologių Anabel Kim ir Pauline Henry-Tierney, vaizduojamas fenomenologiškai, kaip Simone de Beauvoir apibrėžta situacija, t. y. per santykį su kitais kūnais, kuriuos veikia ir kurių yra pats veikiamas. Kalbos lygmenyje šis efektas pasiekiamas per šokiruojančiai tiesmuką ir nešvankią leksiką. Dėl to Prancūzijoje „Clèves“ sulaukė daug kritikos. Manyta, jog tokia kalba norima šokiruoti skaitytojus, tačiau iš tiesų tai yra būdas išvalyti kalbą nuo heteronormatyvinių ir falocentrinių su seksu susijusių kalbinių klišių, grąžinti bręstantį mergaičių kūną ir jo patirtis mergaitėms sukuriant naują meninę kalbą.

Pati M. Darrieussecq teigia siekusi perteikti savo paaugliško kūno potyrius, kuriuos prisiminti padėjo paauglystėje į kasetes įrašytas dienoraštis. Taigi tekste fiksuojami jausmai, pojūčiai, kūno impulsai ir judesiai, lydėję autentiškas pačios autorės paaugliško kūno patirtis. A. Kim straipsnyje „Marie Darrieussecq „Clèves“: vitigietiškas paauglystės perrašymas“ („Marie Darrieussecq’s Clèves: A Wittigian Rewriting of Adolescence“) teigia, kad toks vaizdavimo būdas universalizuoja kūnišką mergaitės brendimo patirtį, nes skaitytojai, kad ir kokios lyties būtų, šį tekstą skaito per savo kūno patirtis. Brandą patyrusios moterys atpažįsta savo potyrius, vyrai užfiksuoja lyties skirtumą, o brandos nepatyrusios skaitytojos ir skaitytojai tekstą patiria kaip naują estetinį išgyvenimą ir (galbūt) informacijos šaltinį.

V. Springoros „Abipusiu sutikimu“ – gerokai tamsesnis, tačiau kultūrine prasme didesnį poveikį padaręs kūrinys. Jame aprašoma trauminė V. Springoros seksualinio gyvenimo pradžia 1986 m.: garsus 50-metis rašytojas G. Matzneffas ją, tuomet trylikametę, „apverčia (...) ant čiužinio, pradeda laižyti kiekvieną kūno kertelę, iš viršaus leidžiasi apačion: kaklas, pečiai, nugara, sėdmenys. Kažkas – gal mano esatis šiame pasaulyje – ima dilti. O kai jo nepasotinamas liežuvis įsiskverbia į mane, dvasia mane palieka.“ Praėjus kelioms savaitėms ginekologo vyro kabinete mergina užsimena apie tai, kad ją gąsdina nekaltybės praradimo skausmas. Gydytojas „kilniai pasiūlo man čia ir dabar atlikus vietinę anesteziją padaryti nedidelį pjūvį, kuris leistų galų gale mėgautis sekso džiaugsmais. (...) O kai G. pradeda rašyti šį romaną (kalbama apie G. Matz­neffo romaną „Mano akies obuolys: 1986–1987“, – aut. past.), atsiduriu kitoje barikadų pusėje: iš mūzos pamažu tampu išgalvotu personažu.“ Svarbu, kad iki G. Matzneffo romano, kuriame Vanesa paverčiama personažu, mergina atlieka mūzos vaidmenį – nors ir pasyvus, šis vaidmuo socialiai įtvirtintas ir moterims simboliškai prestižinis. Todėl pati Vanesa ir aplinkiniai, net jos motina mano, kad santykiuose su G. Matznefu mergina turi veikimo laivę. Tačiau tapusi romano personaže Vanesa nebetenka laisvės veikti, praranda bet kokią kontrolę ir galimybę dalyvauti pasakojimo bei savo personažo kūrime.

Nagrinėdama seksualinį smurtą paauglystėje vaizduojančius moterų rašytojų romanus prancūzų moterų literatūros tyrėja Shirley Jordan straipsnyje „Peržengiant ribas“ („Overstepping the Boundaries: Sexual Awakening, Trauma, and Writing in Annie Ernaux’s „Mémoire de fille and Christine Angot’s Une semaine de vacances“) pastebi, jog seksualinio smurto patirtis sutrikdo besikuriantį „aš“ – ypač moterišką ir todėl itin akytą „aš“. Taip subjektė paverčiama bebalse – bent jau kuriam laikui. Anot Sh. Jordan, seksua­linio smurto patirtis ne tik laikinai sustabdo subjekto vystymąsi, bet ir atima galimybę liudyti savo patirtį. Todėl paauglystės seksualinės traumos tekstai dažniausiai kuriami nuo įvykių praėjus nemažai laiko, jiems būdingas jau neegzistuojančio bręstančio praeities subjekto ir susiformavusio dabarties subjekto dialogas. Tai būdinga ir kūriniui „Abipusiu sutikimu“, tačiau V. Springoros atveju rašytojas G. Matzneffas merginos patirtį naudoja savo tekstuose, taigi nusavina ne tik jos išgyvenimus, balsą, subjektyvumą, bet ir kuria kultūrinį tam tikram vyrų seksualumui tarnaujančios paauglės vaizdinį, pateisinantį pedofilinį vyrų seksualinį elgesį. Norėdama vėl tapti subjekte ir paneigti nusikalstamai žalingą vyriško seksualumo legitimavimą V. Springora savo tekstą parašė taip, kad jis būtų ne tik asmeninės patirties liudijimas, bet ir demaskuotų garsius menininkus nuo seksualinės atsakomybės atleidžiančią sistemą. Be to, V. Springora kūrinį publikavo tuomet, kai pamažu į literatūros ir kultūros užmarštį grimztantis G. Matzneffas 2013 m. vėl iškilo viešumon, nes buvo apdovanotas Renaudot esė premija.

Lietuviškame kontekste noru papasakoti mergaitės brendimo istoriją ardant falocentrinį pasakojimą ir žiūrą išsiskiria Virginijos Kulvinskaitės romanas „kai aš buvau malalietka“, kurį galima perskaityti kaip tapsmo romano perrašymą. „Baltų lankų“ išleistame Aleksandro Krasnovo Literatūros terminų žodyne apie tapsmo romaną rašoma: „Jaunuolis turi pereiti tam tikras jausmo ir minties brendimo stadijas: išgyventi draugystę, meilę, netekimus, apsaugoti įgimtus polinkius nuo unifikuojančio aplinkos poveikio, nugalėti jaunatvišką subjektyvizmą, išgryninti sąmonę. Kiekviena patyrimo stadija kilsteli herojų ant aukštesnės kultūros pakopos, padeda įsisąmoninti mokymosi ir lavinimosi tikslą – tapti idealia, harmoninga asmenybe.“ Visi šie elementai būdingi V. Kulvinskaitės romanui: artimos ir ilgainiui nutolstančios draugės, mylimo patėvio netektis, pirmoji platoniška meilė Petrui, brandi meilė Aurelijui, įgimto polinkio kurti apsaugojimas nuo akademinio unifikavimo ir t. t. Tačiau greta meilės istorijų pasakojamos ir seksualinio nubudimo, sekso ir seksualinio kūno istorijos, kurios romane atsietos nuo meilės.

 

Eglė Kačkutė, Guoda Mankevičiūtė. Mergaičių paauglystės perrašymai šiuolaikinėje  moterų literatūroje

 

Eglė Kačkutė, Guoda Mankevičiūtė. Mergaičių paauglystės perrašymai šiuolaikinėje  moterų literatūroje

 

Vyrų tapsmo romanuose, taip pat ir R. Kmitos „Pie­tinia kronikose“, pasakojimo centre atsiduria viena pagrindinė herojaus meilė, ji yra ir erotinio geismo objektas, o sėkmingas meilės istorijos išrišimas sutampa su pasiekta herojaus branda. Tapsmo romano herojus siekia savo meilės ir geismo objekto, o V. Kulvinskaitės romano pagrindinės veikėjos Virgos pirmajai seksualinei patirčiai būdingas pasyvumas, su ja mylimasi, kol ji save stebi tarsi iš šono, nedalyvaudama veiksme: „...mano širdis daužėsi laiminga negalėdama visiškai nieko, kol pirmą kartą išgirdau savo pačios dejonę“, o po to ji jaučiasi „absoliučiai pažeminta“. Pirmojoje romano dalyje seksas vaizduojamas kaip pavojus, potencialus smurtas. Jaunuolio prievolė nugalėti jaunatvišką subjektyvizmą ir išgryninti sąmonę šiame romane reiškia nugalėti su sekso draudimais susijusios transgresijos baimę ir, įveikus gėdos jausmą, įgyti pasitikėjimo savo seksualiniu kūnu. Po patirties, aprašytos skyrelyje „nekaltybės ir kitos černūchos“, pasakotoja rašo: „Tiesą sakant, net dabar negalėčiau atsakyti, ar tas vakaras mane traumavo, ar kaip tik užbaigė visas vaikystės baimes, nes tas vyras buvo paskutinis, kurio bijojau ir gėdijausi, bet net ir jis man nieko blogo nepadarė, nors giliai viduje tikriausiai būtent to ir norėjau.“

Kaip ir minėtuose romanuose, pirma sueitis „kai aš buvau malalietka“ vyksta su vyresniu vyru, kuris inicijuoja seksą. Tačiau vėliau šiame romane, kaip ir „Clève“, herojė imasi iniciatyvos, eksperimentuoja, žino, ko nori, ir nenusivilia. V. Kulvinskaitės romane, kaip ir M. Darrieussecq tekste, ardomos heteronormatyvinės ir falocentrinės sekso konvencijos: mylimasi netradiciniais būdais, pirmieji kartai nebūtinai reiškia defloraciją, o visos aprašomos malonaus sekso patirtys patiriamos už tradicinės heteronormatyvios poros ribų. Itin reikšminga, kad ant aukštesnės kultūros pakopos romano heroję kilstelinčia patirties stadija, padedančia įsisąmoninti mokymosi ir lavinimosi tikslą, tampa nutrauktas nėštumas, o asmeninė herojės branda ir kūrybinė raiška nesusijusios su sėkminga santykių kulminacija. Su M. Darrieussecq romanu „kai aš buvau malalietka“ sieja ir kalbinis panašumas: vyrauja šnekamoji kalba, apie seksualines patirtis kalbama tuo pačiu tonu ir registru kaip ir apie visa kita. Taip seksualinis mergaičių kūnas šiek tiek apvalomas nuo fetišizavimo, mistikos ir falocentrinių kultūrinių nuostatų. 

Visi aptarti tekstai demistifikuoja mergaičių brandą, seksualumą pirmiausia tuo, kad mergaitėms suteikia seksualinius ir seksualiai sąmoningus bei aktyvius kūnus. Visuose trijuose tekstuose vaizduojamos pirmosios seksualinės patirtys liudija galingą seksualinių santykių hierarchiją, jaunų mergaičių kūnų pajungimą vyrų malonumui ir seksualinio ugdymo kultūrą. Aptarti kūriniai siekia keisti šias konvencijas naratyviniu ir kalbos lygmenimis. Taip daugiau vietos bei veikumo (angl. agency) suteikiama pačioms mergaitėms ir jų bręstantiems kūnams. Bendriausia prasme visi trys prozos tekstai kuria simbolinę erdvę moterų seksualiniam gyvenimui pagal pačių moterų nustatytas taisykles.

 

* Filosofijos kryptis, dvasią, o ne gyvybę laikanti pagrindiniu pasaulį tvarkančiu veiksniu.

 

Tekstas parengtas 2021 m. forume „Šiaurės vasara“ skaityto pranešimo pagrindu