Prancūzų literatūroje trumpo, koncentruoto romano tradicija itin stipri. Pirmą kartą trumpo prancūziško romano galią patyriau paauglystėje perskaičiusi Françoise Sagan „Sveikas, liūdesy“. Stebino, kad galima taip glaustai, be nuobodžių aprašymų, perteklinio psichologizavimo ir ištęstų dialogų perteikti esmę – liūdesį ir gyvenimo džiaugsmą, brendimo patirtis, naivų cinizmą. 

Džiugu, kad net pastaraisiais dešimtmečiais, kai knygų rinkoje karaliauja išpūsti romanai-plytos, prancūzai vis dar rašo glaustai. Ir tokius romanus vertina – apžvalgoje pristatomas trumputis, vos 158 psl. apimties Jeano-Philippe’o Toussaint’o romanas „Pabėgti“ buvo apdovanotas prestižine Médicis premija. O dar trumpesnis Georges’o Pereco „Žmogus, kuris miega“ atstovauja Prancūzijoje 7 dešimtmetyje klestėjusio eksperimentinio romano paradigmai. Abu kūrinius sieja ir vienatvės tema – pagrindiniai veikėjai siekia pabėgti iš pasaulio, jo slegiančių gniaužtų. Ar jiems pavyksta?

 

Jean-Philippe Toussaint. „Pabėgti“

Minimalistiniu romanu vadinamas J.-P. Toussaint’o „Pabėgti“ (orig. 2005) yra antroji tetralogijos („Mylėtis“, 2002; „Visa tiesa apie Mari“, 2009; „Nuoga“, 2013) dalis. Nei pirmosios, nei likusių dalių neskaičiau, tačiau garbingas Médicis apdovanojimas, skirtas būtent „Pabėgti“, o ne visai tetralogijai, leido tikėtis, kad kūrinį galima skaityti kaip savarankišką, sau pakankamą.

„Pabėgti“ labai primena vadinamąjį euroromaną, savotišką aukštosios ir populiariosios literatūros mišinį, apie kurį kritika gana daug šnekėjo XXI a. pradžioje. Sudedamosios euroromano dalys: egzistencinę tuštumą ar kokią nors neįvardijamą stoką išgyvenantis pasakotojas; kriminalas, kartais ir trilerio elementai; niekaip neišsirišantis meilės romanas ir bent viena sekso scena. Taip pat kelionė, pageidautina – į egzotišką šalį. „Pabėgti“ įvykdo visus šiuos reikalavimus. Bus ir kelionė į egzotišką Kiniją, ir nesėkminga sekso scena traukinyje, ir bėgimas nuo policijos trise ant motociklo su paslaptingu paketėliu užantyje (pasakotojas spėja, kad ten narkotikai). Taip pat laidotuvės ne mažiau egzotiškoje (simboliškoje?) Elbos saloje (Napoleono Bonaparte’o tremties ir mirties vieta) ir kiek sėkmingesnė sekso scena su Mari. 

 

Jean-Philippe Toussaint. „Pabėgti“. Iš prancūzų kalbos vertė Vytautas Bikulčius. Dizainerė Loreta Uzdraitė – V.: „Odilė“, 2022. 

 

Siužetas iš tiesų intriguoja – bent jau iš pradžių. Bevardis pasakotojas, savo merginos ar buvusios merginos madų dizainerės Mari pavedimu, su voku pinigų vyksta į Šanchajų, kur jį pasitinka paslaptingas Džangas Siangdži. Šis pasakotoją supažindina su šiek tiek fatališka Li Či – be abejo, tarp pasakotojo ir kinės įsižiebia erotinė kibirkštėlė. Moteris pakviečia kartu keliauti į Pekiną traukiniu – kelionė kiek primena Rytų ekspreso serijos nuotykius apie šnipus, tik traukinys ne prabangus, o apšnerkštas, pavojingas. Intriga mezgasi: netikėtai paaiškėja, kad kartu keliaus ir Džangas. Pekine pasakotojas ima įtarti, kad Džangas ir Li Či meilužiai, atvykę sudaryti kažkokio nešvaraus sandėrio. Bet kuo čia dėtas pasakotojas, kodėl Li Či jį pakvietė? Ir kaip su viskuo susijusi Mari? 

Didžiausias romano trūkumas – negyvas, blankus, jokios vidinės motyvacijos, ugnelės neturintis pasakotojas. Kad ir kas vyktų, jam šiame romane tiesiog nuobodu. Šiek tiek atgyja svarstydamas apie Džango ir Li Či intencijas: ar jų poelgiai nesuprantami dėl kultūrinių skirtumų, ar porelė yra piktavaliai, pasakotoją norintys įtraukti į nešvarią istoriją? Neįkvepia ir naratyvą jungianti, keliones ir įvykius motyvuoti turinti pasakotojo ir Mari meilės istorija, grindžiama nuolatiniais prasilenkimais, susitikimais vien tam, kad vėl išsiskirtų ir vėl susitiktų. Meilės linija schematiška, prisodrinta atpažįstamų melodramatiškų topų, sufleruojančių, kad jausmai stipriausi, kai įsimylėjėliai nėra kartu, nes kas gi labiau jaudina, jei ne ilgesys, neįgyvendinamas geismas: „Vėl užmerkiau akis ir viskas susipynė mano mintyse, gyvenimas ir mirtis, saulė ir tamsa, švelnumas ir ašaros, prie smilkinio tebegirdėjau Mari balsą ir savo rankose švelniai spaudžiau Li Či kūną, apglėbęs ją gedulu ir užuojauta, kuri nebuvo jai skirta“ (p. 45). 

J.-P. Toussaint’o lūkesčio romantika ir mistifikuojami Rytai labai priminė Mathiaso Énard’o „Kompasą“ (vertė Violeta Tauragienė, išleido „Baltos lankos“), sulaukusį dar daugiau apdovanojimų – Goncourt’ų premijos (2015), „Man Booker International“ nominacijos (2017). Kitaip tariant, jei patiko „Kompasas“, greičiausiai patiks ir „Pabėgti“ – arba atvirkščiai. Savotiškas XXI a. pradžios prancūzų romano etalonas?

Nors „Pabėgti“ vadinamas minimalistiniu romanu, labiausiai intrigavo būtent detalūs, tikslūs, kinematografiški ir dėl to paradoksaliai poetiški aprašymai. Būtent jie sukuria melancholišką, sunkiai nusakomos įtampos prisodrintą atmosferą. Pirmo asmens pasakojime tokio tipo aprašymai turėtų reprezentuoti pasakotojo vidujybę, bet šį jie paprasčiausiai nustelbia, pranoksta – akivaizdu, visa reginti akis, pasakojimo šaltinis anapus blankaus protagonisto. Niekada anksčiau neteko žavėtis skreplių aprašymu, bet J.-P. Toussaint’as šį pasišlykštėtiną objektą paverčia estetiniu artefaktu: „Tai buvo erdvus vestibiulis su pasenusiu bilietų automatu ir tuščiais kasų langeliais, atrodęs it pogrindinių lažybų salė su nuorūkomis ant žemės (...) ir veik visur tarsi žvilgantys žvaigždynai besidriekiančiais dar nesudžiūvusiais spjaudalais, kurie tarsi perlamutro atplaišos spindėjo ant plytelių dangos“ (p. 22). Ne mažiau mistiški, savaip simboliški ir apleistas viešbutis, Pekino senamiesčio gatvelės, pramogų cent­ras, kuriame personažai žaidžia boulingą, baras, kur trijulė paslepia paketą, geležies rūdos kasyklos Elbos saloje – kasyklos regimos kaip „rauzgani randai vidury brūzgynų, atviros žaizdos, ilgos rožinės ir dulkėtos žaizdos, kurios degė saulėje ir iš kurių sklido savotiškai niūrus grožis“ (p. 149). O dar, žinoma, telefonas – tamsus, grėsmingas (daikto grėsmė vėliau materializuojasi): „Mano santykiai su telefonu visada buvo nelengvi, pasišlykštėjimo, nerimo, neatmenamos baimės derinys, nesuvaldoma fobija, kurios net nebandžiau įveikti ir su kuria galiausiai susigyvenau prisitaikydamas prie jos taip, kad ėmiau juo kuo mažiau naudotis. Visuomet daugmaž nesąmoningai žinojau, kad šita telefono baimė susijusi su mirtimi – galbūt su seksu ir mirtimi, bet niekada iki šios nakties nebuvau gavęs tokio negailestingo patvirtinimo“ (p. 37–38). Ir šiuo atveju šiurpulius keliantis telefono simbolizmas gerokai pranoksta siužetiškai banalią sceną, kai pasakotojas sužino apie Mari tėvo mirtį šiai paskambinus tuo metu, kai jis su Li Či glamonėjasi traukinio tualete. 

Kodėl „Pabėgti“? Nes tik bėgimas nuo tikrų ar tariamų persekiotojų (ir tikrų bei tariamų santykių) akimirkai išsklaido visas abejones ir trijulę sujungia į vieną nežinion lekiantį kūną: „Ant motociklo mūsų kūnai, apimti baimės, sudarė vienį, sulydyti to paties pabėgimo užmojo, suburti tos pačios krypties, krūpčiojantys dėl menkniekio ir ne laiku atsigręžiantys, stebėdami nematomus mūsų persekiotojus“ (p. 102). Ne meilė (ji kaip tik atskiria, priešina), o grėsmė vienija, teikia išsilaisvinimo pojūtį: „...kol lėtai važiavome pro policijos automobilį, sėdėdamas ant motociklo, pro drungno vėjo sūkurius, šniokščiančius man į veidą, jutau fiziškai, kaip mūsų pačių kvėpavimas išsisklaido ore it besismelkianti bekūnė baimė, prasisunkiantis bejausmis siaubas, atsiskiriantis nuo mūsų ir prisijungiantis prie dangaus ar pradingstantis žemėje, kur jie virsdavo tais populiariais kinų religijos demonais, skleidžiančiais mirtį ir kerus“ (p. 102).

O didžiausias priekaištas skirtas knygos redaktoriui Pauliui Garbačiauskui. Redaguoti sudėtingą meninį vertimą nėra lengva. Kai tekstas nedidelės apimties, kiekvienas žodis, kiekviena frazė atsiduria tarsi po didinamuoju stiklu. Be abejo, visose knygose (išimtys menkos) pasitaiko korektūros klaidų, pražiūrėtų mažmožių – tai normalu. Tačiau kai liapsusai akis bado vos ne kas antrame puslapyje, skaitymas pradeda priminti važiavimą itin duobėtu keliu – bandai grožėtis žavingu gamtovaizdžiu, kalbėtis su mielais pakeleiviais, klausytis muzikos ar skaityti knygą, tačiau nuolatinis automobilio kratymas ir bumbsėjimas vargina, kelia neviltį. Specifiška, kad beveik visos „duobės“ gana elementarios, lengvai pataisomos, užglaistomos, tereikia dėmesingumo detalėms, kalbinių registrų išmanymo. Tarkime: „viešbutis nebuvo ne remontuojamas“ (p. 57); „saulė jau buvo pakankamai įžengusi į kambarį“ (p. 58); „Žiūrėjau, kaip padėklas sukosi po mano akimis“ (p. 64); „konkretus ir beveik skonio pojūtis“ (p. 66); „juodas BMV aptamsintais stiklais“ (p. 74). Arba: „jos oda turėjo jūros vandens (...) kvapą“ (p. 144); „iš visų jėgų trenkė savo pize man į veidą ir atstūmė“ (p. 144); „Mes nieko nesakėme, aš jos nebegirdėjau“ (p. 144); „Nieko, neveikiau, be abejonės, nieko kito kaip ir ji“ (p. 145); „Mari sugrįžo prie manęs, paėmė mane už rankos, pakėlė nuo paplūdimio“ (p. 151). Iš tiesų gaila sunkaus, vertingo vertėjo darbo. Šiuo atveju būtų labai pravertę korektorius (-ė) (knygoje korektorius (-ė) nenurodytas (-a), gal tikrai jo ar jos nebuvo?), ir, žinoma, meninis (-ė) redaktorius (-ė).

 

Georges Perec. „Žmogus, kuris miega“

Dar trumpesnio – vos 110 psl. – G. Pereco romano skaitymo patirtis visai kitokia. Tekstas sklandus, galima sakyti, nuglostytas. Tai pirmasis Aušros Pokvietytės verstas romanas, todėl greičiausiai nemenką darbą nudirbo knygos redaktorė Monika Jurkėnienė bei dvi korektorės – Deimantė Palkevičienė ir Brigita Kulikovskė. Ir jei ne Vytauto Bikulčiaus straipsnis, aptariantis tankų romano intertekstinį tinklą, kurio vertėjai nuosekliai perteikti nepavyko, būtų galima drąsiai sakyti, kad vertimas iš tiesų puikus. Tačiau sklandi kalba tėra vienas iš gero vertimo kriterijų – be abejo, itin svarbus. 

„Žmogui, kuris miega“ tikrai būtų pravertęs trumputis įvadas, pristatantis romano ypatumus, intertekstinę žaismę ir sukūrimo kontekstus. Pavyzdžiui, toks straipsnis kaip V. Bikulčiaus „Intertekstų labirintuose“. Džiaugiuosi, kad prieš skaitydama „Žmogų, kuris miega“ perskaičiau šį prancūzų literatūrą puikiai išmanančio ir mylinčio literatūros tyrėjo, vertėjo tekstą – vis dėlto svarbu fiksuoti, kad G. Pe­recas ir jo kūryba yra glaudžiai susiję su savo laikotarpiu. Prancūzų kalba pirmą kartą 1967 m. pasirodęs romanas įsišaknijęs į savąjį kultūrinį kontekstą: literatūrinį egzistencializmą, idėjų romano žanrą, eksperimentus romano forma, kuriuos tuo metu vykdė įvairios literatūrinės grupelės, visų pirma Naujojo romano judėjimas. Šiam judėjimui priskiriami prancūzų romanistai ir romano teoretikai eksperimentavo siekdami modifikuoti tradicinį romaną – atsisakydavo anksčiau esmingais laikytų romano elementų, tokių kaip siužetas, intriga, psichologiniai charakteriai.

 

Georges Perec. „Žmogus, kuris miega“. Iš prancūzų kalbos vertė Aušra Pokvietytė. Dizaineris Jurgis Griškevičius. – V.: „Lapas“, 2003. 

 

Nežinant šio konteksto, „Žmogų, kuris miega“ galima perskaityti vien kaip romaną apie ribines būsenas, psichopatologiją. Pagrindinis veikėjas, pasirodantis tik kaip pasakotojo projekcija (romanas parašytas antruoju asmeniu), atsiskiria nuo pasaulio – jaunas perspektyvus studentas liaujasi lankyti paskaitas, atsiriboja nuo draugų, laiką leidžia užsidaręs mažučiame karstą primenančiame kambaryje, į miestą išeina dažniausiai tik naktį ir be tikslo klajoja gatvėmis. Subjektas jaučiasi nepritampantis prie visuomenės, prašalaitis, svetimas: „Vieną tokią dieną kaip ši, truputį anksčiau, truputį vėliau, suvoki, kad kažkas negerai, kad, grubiai tariant, nemoki ir niekada neišmoksi gyventi“ (p. 17); „Kaip kokia žiurkė, katė ar iškrypėlis iš namų išlendi tik naktį. Valkiojiesi gat­vėmis (...). Tu – dykūnas, lunatikas, kvėša. Slenkant valandoms, dienoms pavadinimas keičiasi, bet esmė maždaug aiški – tu nesijauti sutvertas gyvenimui, veiklai, kūrybai, tu tenori toliau vegetuoti, tik laukti, skęsti užmarštyje“ (p. 19).

„Žmogus, kuris miega“ primena ne tik Jeano-Paulio Sartre’o „Šleikštulį“ (orig. išleistas 1938; šį intertekstą greičiausiai būčiau identifikavusi ir be nuorodos – „Šleikštulys“ vienas mėgstamiausių mano romanų), bet ir kitus chrestomatinius romanus apie vienatvę, pamišimą, tylų jauno žmogaus maištą mieste. Skaitydama nuolat galvojau apie Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“ (orig. 1866 m.) – „Žmoguje, kuris miega“ minimas kito F. Dostojevskio romano „Broliai Karamazovai“ personažas Didysis Inkvizitorius, todėl sąsaja su rusų klasiko kūryba tikriausiai ne atsitiktinė. Rezonuoja ir Jerome’o Davido Salingerio „Rugiuose prie bedug­nės“ (orig. 1951), ir Sylvios Plath „Stiklo gaubtas“ (orig. 1963). Visuose šiuose romanuose pagrindiniai veikėjai atsiskiria nuo visuomenės ir artimųjų, nes patiria susipriešinimą su kasdiene tvarka, su suaugusiųjų pasaulio dviveidiškumu. Atsiskyrimas yra savotiška maišto prieš nusistovėjusias normas, papročius preliudija. Tiesa, visais minėtais atvejais maištas nuslopsta arba yra nuslopinamas, išgydomas, o pamokas išmokę ir įgiję tam tikrų naujų savybių maištininkai sugrįžta į visuomenę. Kitaip tariant, tradiciniame romane atsiskyrimas numato būsimą virsmą, transformaciją. 

G. Perecas yra literatūrocentriškas prozininkas, todėl ir romane „Žmogus, kuris miega“ sprendžiami visų pirma ne psichologiniai (ar psichopatologiniai), o literatūriniai klausimai. Ar įmanoma parašyti tarsi niekur nevedantį romaną be virsmo, be transformacijos, be kulminacijos ir atomazgos? Subjekto psichopatologija tėra sąmoningas, tikslingas pasakotojo eksperimentas. Galutinė išvada: „...nieko neįvyko – jokio stebuklo, jokio sprogimo“ (p. 107); „Pasaulis nesudrebėjo, o tu nepasikeitei“ (p. 108). Kita vertus, tai juk irgi savotiška atomazga. Ir net moralas. Kitaip tariant, dar 7 dešimtmetyje buvo aišku, kad siužeto taip lengvai nenušausi.

 

Virginija Cibarauskė – literatūros kritikė.