Edita Barauskienė. „Tolminkiemio sodininkas“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

Kad Edita Barauskienė – šiuolaikinės lietuviškosios prozos savotiška novatorė, nepaneigs niekas, kas tik yra įveikęs perskaityti jos dešimtį neįtikėtinai storų knygų apie Prūsų Lietuvą ir istorinius jos gyventojus. Žavi rašytojos unikalus kruopštumas pateikiant istorinius faktus, juos gražiai susiejant su krašto buitimi, kultūra, politika, jausmais ir protu. Kūriniuose vaizdai ir įspūdžiai srūva ramiai, motyvuotai viską įstatant į prūsiškų namų, žmonių gyvenimų ir epochos vietas. Čia telpa viskas: šmaikštumas ir rimtis, XVIII a. kaimas, didmiestis Karaliaučius, humoras ir nepatogūs tautinių nesklandumų dygliai.

Kad Barauskienės kūrybą sunku įsprausti į kokio nors prozos žanro rė­mą –­ tik parodo jos neeilinį, savarankišką kūrybinį pasiekimą. Nors rašytoja dar nestovi pačiame Lietuvos kūrėjų-pranašų sąrašo viršuje, tačiau jos užsispyrimas neišduoti prūsiškos-lietuviškos prigimties jau laikytinas šių laikų tautinės literatūros brangenybe.

Barauskienės tekstų vaizdingumas ir tvirtas kūrybinis nuoseklumas, neprimaišant jokių nereikalingų paraščių ar beprasmių naivių išvedžiojimų, ją pastato arčiausiai I. Simonaitytės, Lazdynų Pelėdos ar G. Petkevičaitės-Bitės.

Kūrinyje „Tolminkiemio sodininkas“, kaip ir ankstesnėse knygose, darniai išsirikiuoja svarbiausi tautiniai dalykai: viena pusė – „luomo“ tradicijos ir auklėjimas, kita pusė – XVIII a. istoriniai Vakarų vėjai, verčiantys Prūsų Lietuvos istoriją banguoti įvairaus aukščio ir pločio bangomis: prisitaikant ir priešinantis, modernėjant ir iš visų jėgų įsikibus į senąsias krašto tradicijas. Štai Karaliaučiaus universitete teologijos daktaro, lietuvių kalbos seminaro inspektoriaus, karaliaus rūmų pamokslininko Jakobo Kvanto dėka studentų jausmus ir protą tvirtai užvaldo Mažvydo „Katekizmas“ ir Bretkūno „Postilė“: „Kai Kvantas, palinkęs virš pulto, išraiškingai gestikuliuodamas, žvakių liepsnoje lėtai atsivertęs reikalingą puslapį, pradėdavo skaityti Mažvydo Katekizmą, lietuvių studentų akys sužibėdavo, o jų širdys, girdint Mažvydo žodžius, parašytus prieš porą šimtų metų, tiesiog apmirdavo“ (p. 93).

Tai tikras istorinis pavyzdys, kaip vieno žmogaus idealų įgyvendinimo pastangos gali „reformuoti“ visą universitetą, suteikti progą išsigelbėti nuo sausos dogmatikos ir retorikos, nejučia prieiti prie tikėjimo dvasios, pietizmo, kai žodžiai nenutolsta nuo darbų... Toji rašytojos vidinės nuojautos patrauka, be jokių dirbtinų aiškiaregysčių ir pranašavimų, skaitytoją nuteikia pozityviai: Prūsų Lietuva tikisi ir sulauks geresnių laikų.

Karaliaučiaus profesoriui, tarp kitko, vokiečiui Jakobui Kvantui patikėtas lietuvių kalbos seminaras pasiekė aukštumų dar ir dėl to, kad profesorius studentams karštai įrodinėjo, kaip svarbu išlaikyti kalbą gryną ir neužterštą. Įdomu, kad universitete tuo metu ši taisyklė buvo vienodai svarbi tiek lietuviams, tiek vokiečiams, – tai išskirtinis tautinės tolerancijos pavyzdys!

Kartu su Kristijonu Donelaičiu mokęsi studentai buvo rengiami kaip kalbininkų ir literatų pamaina, pažangiai kreipsianti Prūsų Lietuvos kultūrinę, politinę ir ekonominę raidą. Profesoriaus Kvanto kartojimai, kad be galo svarbu kunigui ir mokytojui tobulinti savo žodinę ir rašytinę kalbą, jau kūrė pamatus būsimiems Donelaičio „Metams“... Būdamas studentas, Kristijonas suprato, kad „tie patys žodžiai priklausomai nuo tono įgyja skirtingą skonį, kvapą ir prasmę. Mažvydo žodžiai karštu pasididžiavimu užliedavo Kristijono krūtinę... Mažvydas lyg pranašas ragino... pasirinkti tiesą ir savo sielą tarsi žibintą nešti aukštai iškėlus, nušviečiant kelią ne tik sau, bet ir kitiems... Jei kada nors rašysiu, skambėti turėtų panašiai kaip Mažvydo... žengsiu tuo taku“ (p. 94).

Prūsų Lietuva – Barauskienės literatūrinio kelio ir įkvėpimo šaltinis. Tai rašytojos su meile ir atjauta vaizduojamas iškilių asmenybių ir lietuviškų būrų doro ūkininkavimo, taikos ir tolerancijos kraštas. Politinės ir žmogiškosios krizės rašytojai yra ne antraeilės, o tikroji to krašto gyvenimo esmė ir prasmė: nuo smulkmeniškų buitinių išgyvenimų ir naivių intrigų iki globalių gresiančio nutautėjimo rūpesčių...

Tokiais jausmais kasdien gyvena ne vien iškiliosios krašto asmenybės, bet ir „rukšlotomis“ sermėgomis apsirengę būrai, ir Karaliaučiaus universiteto studentai, į kurių „virduliuojantį“ gyvenimą aktyviai įsiliejo Karaliaučiaus universitete studijuojantis būsimasis Tautos Žodžio – „Metų“ – autorius Kristijonas Donelaitis.

Visais pagrindiniais prūsų gyvenimo klausimais rašytojai pavyksta nuoširdžiai „bendradarbiauti“ su to krašto gyventojais ir likti nešališkai – taip kartu užkariaujant ir knygos skaitytojų pagarbą ir simpatijas. Dėmesio nusipelno ir rašytojos meninė kalba: neįprasti žodžiai ir posakiai, metaforos, palyginimai ir kiti prūsiški perliukai. Jeigu dabartiniai kritikai dar vis susilaiko nuo Barauskienės kūrinių išsamesnio aptarimo, tai turbūt tiesiog pasibijo jos ypač storų knygų ir savo pačių paviršutiniško supratimo apie to laikotarpio istorines peripetijas, mentaliteto ir tapatybės vingius... Tam pastudijuoti ne kiekvienas turėtų laiko ir sugebėjimų.

Pagarba ir pasitikėjimas Prūsų Lietuvos žmonėmis, jų patriotinėmis nuostatomis, nejučia sukeliančiomis meilę tai istorijai, į kurią istorikai iki galo neišdrįso pasinerti, „Tolminkiemio sodininke“ kunkuliuoja, verda ir mainosi nelyg kaleidoskope... Kūrybos laisvė –­ štai tas stebuklingas raktas, kurį rašytoja, kalbėdama apie Prūsų Lietuvą, tvirtai tebelaiko savo rankose ir, matyt, greitu metu niekam neperleis. Turint išsaugotą vertingą asmeninę archyvinę medžiagą ir puikią istorinę atmintį, Barauskienei bepigu sumaniai interpretuoti, integruoti į patrauklų tekstą tikrus istorinius faktus: datas, pavardes, vietovardžius, gamtą, rytprūsių mentalitetą ir žmonių likimus.

Tolminkiemio sodininkas į lietuvišką literatūrą atėjo sulaukęs 300 metų! Subrendęs ir pasenęs, tačiau aktualus, reikalingas ir brangus kiekvienam, kuriam nors kiek rūpi prūsiškai lietuviškos praeities širdies balsas.

Prie kūrybos laisvės reikia pridėti ir žodį meilė. Meilė savo krašto Istorijai ir Žmogui. „Beveik kas antras Rytprūsių kunigas rašo, – atitarė Šperberis. – Kas gramatiką, kas žodynėlį, kas giesmes eiliuoja – nieko naujo... Ot jei tu parašytum apie meilę savo kraštui bei žmonėms, tai būtų tarsi vainikas viso, kas jau yra parašyta!..“ (p. 82)

Ar lengva šiuolaikinių rašytojų pasaulyje Barauskienei išsikovoti išskirtinį Prūsų Lietuvos metraštininkės vardą? Pažvelk, Prūsų Viešpatie, ir tau bus aišku, kaip sunku, o gal ir neįmanoma didelėje Lietuvos rašytojų minioje nusipelnyti tą kuklų laipsnį!..