Pasaulio muzikos dienos 2013

Košicės muzikinio maratono pabaiga prasidėjo slovakų smuikininko bei altininko Milano Palos ir (šiame koncerte) pianisto Mariáno Lejavos koncertu. M. Palos grojimas pasižymėjo geru garsu, tiksliu atlikimu bei savitomis kūrinių interpretacijomis. Pirmiausia nuskambėjo estų kompozitoriaus Tõnu Kõrvitso Chaconne. Kūrinio pradžioje pizzicato atliekama melodija primena barokinę muziką, kuri susipina su šiuolaikinės muzikos elementais. Tai tarsi dviejų prieštaringų garsinių medžiagų kova, galiausiai susipinanti į vientisą audinį. Turkų kompozitorius Tolga Yayalaris kūrinyje Alliteratio naudoja Viduramžių kompozitoriaus Guillaume'o de Machaut Messe de Notre Dame citatą, kuri, nuskambėjusi kūrinio pradžioje, greitai transformuojasi į šiuolaikinės muzikos manieras, bet G. de Machaut stilių vis primena tam tikra harmonijos seka. Belgų kompozitorius Denisas Bosse'as kūrinyje „Flou sifflé" derina natūralius garsus su triukšmais. Muzikinė medžiaga nuolat kartojasi, bet sunku apibrėžti, kur jos tikroji pradžia ir pabaiga – motyvai kaskart plečias, jų kaita nenuspėjama, kol galiausiai jie išnyksta. Airijos kompozitorė Alyson Barber kūrinyje „Twists and Turns" gretina dvi skirtingas medžiagas: ilgų natų perėjimus į tremolo, lėtai kuriančius apsisukimo įspūdį, bei pizzicato motyvus, kurie po truputį sukuria kitimo būseną. Šio vakaro koncerte išsiskyrė japonų kompozitoriaus Toru Nakatanio kūrinys „2_1/128_1+1/2" fortepijonui ir smuikui. Muzika grindžiama dienos ciklo ritmo matematinėmis proporcijomis. Šio kūrinio atlikimą būtina pamatyti, nes kitaip sunku suvokti fortepijono funkciją. Fortepijono klaviatūra braukoma nesukeliant jokio garso, glostomų klavišų skaičius priklauso nuo ciklo tam tikro skaičiaus. Smuiko flažoletų arpeggio transformuojasi į greitą judėjimą, imituojantį airių folklorą. Rumunų kompozitorė Diana Rotaru kūrinyje „Glossolalia" smuiko partiją derina su elektronika – sukuriamas mistinio ežero vaizdas; smuiko partija greitais flažoletiniais garsais tarsi piešia rūką, pakimbantį virš ežero. Švedų kompozitorius Henrikas Strindbergas opuse „The 5th String" jungia skirtingus arpeggio, kurie dinamiškai intensyvėja bei keičia struktūrą, ir aukštų garsų melodiją. Savo sąskambiais pjesė primena S. Sciarrino 6 kaprisus smuikui. Šio vakaro smuiko koncertą užbaigė lenkų kompozitoriaus Wojciecho Ziemowito Zycho kūrinys „Gesture and Pulse". Kūrinys plėtojamas lėtai, kartojant keletą epizodų, atsargiai pereinančių vieno į kitą. Sonoristiniai tembrai sukuria įvairias būsenas, kurios tai išnyksta, tai kinta.

Košicės koncertų finalą surengė Košicės miesto simfoninis orkestras, diriguojamas Mariáno Lejavos. Išskirčiau dviejų kompozitorių kūrinius. Vienas iš jų – šveicaro Victoro Cordero „Herbst", parašytas styginių orkestrui ir arfai. Tačiau arfa nėra traktuojama kaip solistė, o atlieka orkestrinio instrumento vaidmenį. Ilgos bei ekspresyvios muzikinės linijos aukštame registre, klasteriai, nuolat kylančios struktūros lėtai raizgosi ir vis grįžta į pradinę būseną. Kompozitorius naudoja minimalistinę medžiagą, bet ją sluoksniuoja. Didžiausią įspūdį šiame koncerte paliko japonų kompozitoriaus Isao Matsushitos kūrinys „A Shining Firmament". Sunku yra atpasakoti tų nuostabių garsų simfoniją. Ji Košicės filharmoniją tembrais transformavo į rytinę pievą, nuklotą žėrinčia ryto rasa. Susidarė įspūdis, kad jos lašai pamažu krenta į žemę, ir juose atsispindi rytiniai saulės spinduliai. Palaipsniui skambesiai tirštėjo, kondensavosi į klasterius, kurie perteikė dienos bei vakaro pojūčius.
Kitą rytą ISCM dalyviai traukiniu nudundėjo į Bratislavą. Diena pasitaikė saulėta. Pakeliui atsivėręs Tatrų kalnų grožis nustebino ne vieną, šalia manęs sėdėjusi kompozitorė iš Argentinos ilgai negalėjo atsitokėti, aš –­ taip pat.

Bratislavoje vakare laukė du ypatingi koncertai. Vieną jų pristatė didžiausias šiuolaikinės muzikos festivalis Slovakijoje „Melos-Ethos". Slovakų šiuolaikinės muzikos ansamblio „Melos Ethos", diriguojamo Danielio Gazono, programą sudarė ISCM atrinkti kūriniai bei slovakų kompozitoriaus Jurajo Vajó audiovizualaus kūrinio „San Michele" premjera. Koncertą pradėjo latvės Sabinos Kezberės „Monologue" kontrabosui ir cimbolams. Atlikėjas vienu metu groja ir kontrabosu, ir imasi cimbolų partijos. Besikartojančios kvartos bei kvintos ir pizzicato garsai vaizduoja Tibeto vienuolį, stuktelintį per cimbolus arba perbraukiantį stryku bosą. Minimalistinė medžiaga sukuria koncentruotą atmosferą, pasibaigiančią netikėtai. Ukrainos kompozitoriaus Aleksejaus Šmurako kūrinys „In the Chasm of Ouzel" fleitai, smuikui ir violončelei kuria aušros viziją. Kiekvienas instrumentas pamažu išsilaisvina iš bendro skambesio ir perteikia savo emocijas, vėliau susiliejančias į visumą. Farerų salų kompozitoriaus Kári Bæko „Askur & Embla" labiau primena programinės bei romantinės muzikos miksą. Nors kūrinys prasideda žemais tembrais ir atrodo, kad bus kažkas netikėta, bet klasikinėje harmonijoje išnykstančios instrumentų melodijos pradeda pasakoti romantines istorijas. Kūrinys baigiasi tradiciškai ir nuspėjamai. Slovakų jaunosios kartos kompozitoriaus J. Vajó „San Michele" yra tarsi atspindys San Mikelės kapinių atmosferos, kurią autorius aptiko Venecijoje. Kūrinys parašytas balsams, kameriniam ansambliui bei video. Keturios dalys simbolizuoja būsenas, išaugintas žydų melodijų bei tekstų. Vaizdai demonstruoja kapines, juos sluoksniuojant su miesto paveikslais. Amerikiečių kompozitorius Ericas Nathanas pristatė naujausią kūrinį „Paestum", inspiruotą apsilankymo Italijoje, Paestum mieste. Išraiškos priemonių gausa bei tiršta faktūra asocijuojasi su Italijos architektūros šedevrų griuvėsiais. Mistinės nuotaikos, nutraukiamos staigių akordų bei grįžtančios į virtuoziškus pasažus, tarsi pasakoja nebyliojo miesto istoriją. Koncertas baigėsi prancūzų kompozitoriaus Jean-Pierr Deleuze'o kūriniu „...et les sonances moment du temple qui fut". Spektrinės harmonijos garsai bei jų atspalviai užpildė visą Bratislavos filharmonijos mažosios salės erdvę. Garsų deriniai pynė monolitinį spalvingą audinį, palydimi tamtamo dūžių, kulminacijoje ansamblio skambesys su tamtamo garsiniu spektru susipynė. Tai buvo vienas įspūdingiausių šio vakaro kūrinių.

Paskutinis mano viešnagės koncertas įvyko Bratislavos nacionalinėje filharmonijoje. Tąkart skambėjo slovakų bei suomių kompozitorių kūriniai. Į koncertą atvyko garsiausia Suo­mijos kompozitorė Kaija Saariaho, kurią 2012 m. ISCM išrinko Garbės nare. Nuostabi filharmonijos erdvė bei akustika maloniai nustebino ne vieną šio vakaro klausytoją. Suomių kompozitoriaus Jukka Tiennsu kūrinys „Vie" sulaukė ovacijų. Energingas ekspresyvus ritmas, sodri polifonija neleidžia nuobodžiauti, pateikia vis ką nors naujo. Bratislavos nacionalinis simfoninis orkestras virtuoziškai atliko sudėtingiausius šio kūrinio ritminius derinius. Kaijos Saariaho koncertas fleitai ir orkestrui „Aile du songe" pasižymi permatomu skambesiu bei intymumu. Fleitos partijoje, kaip ir ankstesniuose Kaijos Saariaho kūriniuose, svarbiausia žaidimai tembrais, kurie šiame opuse įvairiai susilieja su orkestru. Kūrinyje nėra staigių atakų, jis kupinas paslaptingų šnabždėjimų, tirštėjančio rūko iliuzijų. Slovako Peterio Kolmano Trys esė orkestrui tartum demonstruoja įvairius garsų derinius, pasitelkdamas be galo skirtingas išraiškos priemones. Koncerto pabaigoje nuskambėjo slovakų kompozitoriaus Romano Bergerio „Tranformacijos. 4 pjesės orkest­rui" (1964–1965). Atlikti tik kūrinio fragmentai, nes partitūra buvo sunaikinta dėl anuomet draudžiamos vakarietiškos stilistikos. Dabar šio kūrinio disonansai ar aštriai besikeičiantys ritminiai motyvai labai nenustebina, bet galima suprasti, kad tokia muzika tikrai nebuvo lengvai priimama Sovietų eroje.

Paskutinę kūrybinės išvykos dieną spėjau išgirsti interviu su Kaija Saariaho. Pagrindinė pokalbio tema rutuliojosi apie tai, kaip įvairiose pasaulio šalyse muzikos informacijos centrai veikia kompozitoriaus sėkmę, kaip šiuolaikinės muzikos kūrėjui jie gali padėti sulaukti pripažinimo tarptautinėje erdvėje. K. Saariaho nuolat pabrėždavo, kad jos sėkmę lydėjo tiek savęs pristatymas Suomijos muzikos informacijos centrui, tiek atsitiktinumai. Taip pat svarbu darbas su atlikėjais, nes jų repertuare skambanti muzika gali padėti kompozitoriui iškilti. Pasak suomių menininkės, kompozitorius turi tikėti tuo, ką jis daro, kaip kuria, turi žinoti, ką nori pasakyti. Ir priminė seną tiesą: kompozitorius turi pasinaudoti bet kokia jam suteikta proga pristatyti savo muziką, nes niekada nežinai, kaip tai gali pakeisti tavo gyvenimą.

Šiuo interviu, kuris įkvėpė ir suteikė optimizmo, mano atradimai bei koncertai Pasaulio muzikos dienose baigėsi. Festivalis persikėlė į Vieną bei toliau džiugino muzikos mylėtojus naujais įspūdžiais. Puiku, kad šioje šiuolaikinės muzikos jūroje bangavo ir lietuviškas lašas. Tuo galiu tik didžiuotis. Svarbiausias moderniosios muzikos koncertų maratonas suteikė progą išgirsti, kas yra aktualu šiandien, čia ir dabar. Juk labai reikia girdėti ne tik viso pasaulio muziką, bet ir jos kūrėjus, iš pirmų lūpų sužinant muzikinio šiuolaikiškumo sampratą. Proga pasidalyti mintimis su garsiausiais nūdienos kompozitoriais iš įvairiausių kraštų yra neįkainojama. Kaip ir įspūdis girdint ovacijas, nuskambėjus kūriniui iš Lietuvos.