Karolis Dambrauskas. Muzika, reivai ir emocinė sveikata 

„One good thing about music / When it hits you feel no pain / So hit me with music / Hit me with music now / Hit me with music / Brutalize me with music.“

(„Vienas geras muzikos bruožas / Kai ji trenkia, nejauti skausmo / Tad trenk man muzika / Trenk man muzika dabar / Trenk man muzika / Brutaliai trankyk mane muzika.“)

 

2020 m., praleidęs nemažai laiko užsienyje, grįžau gyventi į Lietuvą. Buvo pats pandemijos įkarštis. Lyg vėl į miestą atsibasčiusio, tik šįkart nauju vardu pasivadinusio maro būtų buvę negana, dar buvau ir šviežiai išsiskyręs. Po maždaug 10 metų trukusių santykių. Su žmogumi, dėl kurio maniausi buvęs užtikrintas. Paskui – dar vieni santykiai ir dar vienas išsiskyrimas. Atsikraustęs į Lietuvą, įsikūriau naujame mieste, naujuose namuose. Tuo pat metu judėjau doktorantūros studijų pabaigos link, o vėliau, prie savo vardo gavus priedėlį dr., reikėjo nuspręsti, kas toliau, ką noriu veikti ir kuo noriu būti gyvenime. Trumpiau tariant, per kelis mėnesius išgyvenau daugiau nei per pastaruosius keletą metų. Nesu tikras, ar po viso to tapau stipresnis. Gal tik kiek labiau patyręs ir nuolankesnis.

Nepamenu, ar LRT laidą „Spalvos. Neišaugę iš vakarėlių: amžiaus nevaržomi vilniečiai klubuose linksminasi su perpus jaunesniais bendraminčiais“ pamačiau dar gyvendamas užsienyje, ar jau grįžęs į Lietuvą. Bet tikrai pamenu turinį – pasakojamas vyresnio amžiaus klubinėtojų istorijas. Laiku pamatytos ir išgirstos, jos kiek netikėtai praplėtė savivokos ribas: buvau ir tebesu į ketvirtą dešimtį įkopęs, antsvorio turintis, plikti pradėjęs, išsiskyręs, iš emigracijos į Lietuvą gyventi grįžęs, heteroseksualus, vakarais „Panoramą“ per LRT žiūrintis arba su draugais bare alaus bokaliuką kilnojantis vyras. Bėda ir laimė, kad nesijaučiu taip, lyg šis bruožų sąrašas mano atžvilgiu būtų baigtinis. Vėlyvai pražydęs? Veikiausiai. Atsisakymas suaugti? Greičiau jau – pozicija „jūs eikite, aukite, aukite – aš jus vėliau pasivysiu“.

 

„She has danced into the danger zone / When the dancer becomes the dance / (...)There’s a cold kinetic heat, struggling, stretching for the beat / Never stopping with her head against the wind / She’s a maniac, maniac, I sure know.“

(„Ji ėmė šokti pavojaus zonoje / Kai šokėjas tampa šokiu / (...) / Tvyro šaltas kinetinis karštis, kovojantis ir siekiantis ritmo / Niekada nesustodama, galva prieš vėją / Ji – maniakė, maniakė, tikrai žinau.“)

 

Ar ne gėda taip ardytis šokių aikštelėj? Ne, ne gėda, nes į ją visuomet žengiu vienas, o gėda juk yra socialinis reiškinys. Perfrazuojant šių metų „Kino pavasarį“, kad būtų gėda, reikia kito. Tai, ką pats vienas randu ant tų dažnai murzinų ir nutrintų šokių aikštelės grindų, yra turbūt geriausia, ką galima užtikti vienatvėje. Nemanau, jog (elektroninė) muzika ir reivai yra skirti tam, kad kurtų kokį nors egalitarinį bendrumo jausmą. Nešoku drauge su kitais. Nesu nei bendramintis, nei konkurentas, besistengiantis kažką apšokti. Šoku netgi nuviliančiai, nes ratų paprastai neturiu ir nežinau, kur jų gauti.

Elektroninė muzika nėra skirta poravimosi šokiams. Ritmas kartais čia toks, kad nežinotum, kaip tavo kūnas turėtų judėti dermėje su kitu. Netinka ji visiškai ir tradicinius lyčių vaidmenis atliekantiems šokėjams, kuriuose vyras veda partnerę. Šiuo požiūriu muzika tikrai veikia emancipuojančiai. Jei penis yra kiekvieno vyro achilo kulnas, kaip sakė Bertas di Grasas iš serialo „White Lotus“ („Baltasis lotosas“), tai reivai ar tiesiog solo šokiai klube yra savotiška vazektomija. Kiek baugu, bet tuo pačiu ir malonu jausti, kad poreikis pratęsti giminę užleidžia vietą kitam troškimui – siekiui susilieti su garsu ir ritmu, ištirpti šiltuose virpesiuose ir virpuliuose.

 

Rūtos Tranaitės nuotrauka

Rūtos Tranaitės nuotrauka

 

/ / /

Raumenys, sausgyslės, sąnariai, visas kūnas, kuris, būna, pavargsta, išduoda, tačiau čia pat prisitaiko judėti iki ryto, kol ima brėkšti ir į miesto gatves išrieda pirmieji troleibusai arba visokie keistuoliai. Marškinėliai, prisisunkę prakaito, kuris, jei juos gręžtum, bėgtų čiurkšle. „Klausau!“ – „Buteliuką vandens.“ – „Viskas?“ – „Jo, ačiū!“ Atgavęs kvapą, tęsiu.

 

„We overcome in sixty seconds / With the strength we have to together / But for now... emotional ties they stay severed / When there’s trust there’ll be treats / And when we funk we’ll hear beats // Karmacoma... Jamaica and Roma (...).“

(„Mes nugalim per šešiasdešimt sekundžių / Drauge turimos jėga dėka / Bet kol kas... emociniai ryšiai jie lieka nutraukti / Esant pasitikėjimui bus ir malonumai / O esant išgąsčiui, mes girdėsim ritmus // Karmacoma... Jamaika ir Roma (...).“)

 

Monotoniškais žemais atodūsiais, skardžiais kirsniais, blinksinčiomis ar trūkčiojančiomis šviesomis saugausi nuo miego. Tarkime, (dub) techno arba house yra tai, pagal ką galiu šokti, ir tai, ko kaip foninio triukšmo galiu klausytis skaitydamas arba rašydamas. Pirmu atveju ji padeda susikaupti ir išsikrauti. Visi judesiai paklūsta vienam tikslui – bandyti susirankioti arba iš naujo nukaldinti save, išsibarsčiusį kasdienybėje, įsipainiojusį savo greito mąstymo pusmintėse, abejonėse, neišgyventose traumose ir kitų žmonių kuriamose projekcijose. Pavargusį nuo bandymų užsitikrinti stabilų pagrindą po kojomis. Nuostabu, kaip muzika, garsas ir judesys užkrauna, kai po dešimtis minučių trukusios į lengvą transo būseną panardinančios kūrinio įžangos vėl save sukaupi tik tam, kad, setui pagaliau sprogus, nusekęs paskui garsą į visas skirtingas šokių salės puses (lyg klausantis sprogstamos Tristano ir Izoldos įžangos), vėl pažirtum į daugybę dalių. Po kelių valandų šokant, jaučiuosi gyvesnis ir blaivesnis.

 

„This is my church / This is where I heal my hurts / It’s in natural grace / Or watching young life shape / It’s in minor keys / Solutions and remedies / Enemies becoming friends / When bitterness ends / This is my church / (...) / For tonight / God is a DJ.“

(„Tai mano bažnyčia / Čia aš gydau savo skausmus / Tai gamtos malonė / Stebint, kaip formuojasi jaunas gyvenimas / Tai minorinės tonacijos / Sprendimai ir priemonės / Priešai tampa draugais / Kai baigiasi kartėlis / Tai mano bažnyčia / (...) / Nes šiąnakt / Dievas yra didžėjus.“)

 

Šokyje jausti savo kūną. Veidu ir nugara iki nepadorių vietų riedantį šiltą prakaitą. Minkštą savo ant­svorį. Kūnu raibuliuojantį garsą. Pro užmerktus akių vokus prasimušančią ritmingą šviesą. Stovėti tvirtai ant kojų. Būti pažeidžiamam, jausmingam ir išgyventi saugumo jausmą. Muzika leidžia įsimylėti be įsimylėto konkretaus žmogaus. Lyg šoktumei apkabinęs per juosmenį ir žiūrėdamas į akis žmogui, kurio tavo glėbyje nėra, visgi jaustum jo prisilietimą, kvėpavimą tau į paausius, spaudimąsi prie šlaunų.

Visi sukrėtimai, kurie į tave susigeria lyg rašalas į mokyklos laikų sugertuką, turi vėliau kažkaip iš kūno išeiti. Pargrįžęs iš užsienių, būtent muzikos įkvėptame judesyje galėjau leisti sau išeiti iš paties metų metus austos hermetiškos saugios kertės. Joje vienas išgyvendavau visą spektrą emocijų ir ji buvo masine neišgyventų jausmų kapaviete. Šokdamas galiu ir apsiverkti, ir išlieti agresiją, ir patirti euforiją, ir begalinį švelnumą ar empatiją aplinkai. Visi sukrėtimai, išgirdus muziką, virsta sukrutimais, kuriais po truputį išsiventiliuojama tai, kas per laiką nusėdo viduje.

Muzikai nutilus lieka tik malonus nuovargis ir kartais lengvas liūdesys, kylantis iš suvokimo, kad esi ribotas, kad muzika negali atstoti buvimo kartu su kitais žmonėmis. Tačiau šis liūdesys – skaidrus. 

 

„And I, I am feeling a little peculiar“

(„Ir aš, aš jaučiuosi šiek tiek savotiškai“)

 

/ / /

Po skyrybų jaučiausi nieko nebežinantis. Nežinojau, o dar tiksliau – pradėjau abejoti net tuo, dėl ko anksčiau galėjau jaustis tikras: ar tikrai mylėjau žmogų, su kuriuo buvau, ar gebu būti geru partneriu, ar jausmai, kuriuos jaučiu, yra tikri, o ne įsikalbėti, ar tikrai noriu dirbti darbą, kurio siekiau, ar mano studijos vertos dalykų, kurių dėl studijų atsisakiau, ar turiu bėdų su psichine ir emocine sveikata, o gal tiesiog, kaip sakė tas veikėjas iš filmo „Išgyventi vasarą“, esu „chujovas žmogus“. Tapatybės krizė. Klinikinė nekalba, nekalbos pandemijos sąlygomis jau kaži kelintą dešimtmetį gyvenančioje lietuviškoje visuomenėje. Dar pridėkime ir menkus jausmų reiškimo įgūdžius. Patas. Ir iš šitos patologinės situacijos išeiti padėjo kūno kalba. 

Nesu tikras dėl kai kurių atsakymų. Bet, viskam ėmus siūbuoti, muzika tapo šiokia tokia pastoge ir stabiliu pamatu po kojomis. Atsidūrus šokių aikštelėje, mano tapatybė tampa ganėtinai aiški: tą akimirką žinau viską, ką tuomet reikia žinoti, esu tikras dėl to, ką tuo metu privalau daryti, žinau, ko noriu, žinau, kokie trikdžiai turi pasitraukti, kol siūbuosiu aš, o ne mane. Turiu šokti taip, lyg būčiau tik aš ir iš ritmo, tempo, melodijos susidedanti muzika. Iki ryto, kol į gatves išriedės troleibusai. Arba kol nuskambės paskutinis kūrinys. 

 

Straipsnio grojaraštis:

Bob Marley – „Trenchtown Rock“ 

Michael Sembello – „Maniac“

„Massive Attack“ – „Karmacoma“

„Faithless“ – „God Is a DJ“

„4 Non Blondes“ – „What’s Up?“

„Underworld“ – „Dark and Long“

„Westbam“ feat. Richard Butler – „You Need The Drugs“ (&ME Remix)

 

 

Karolis Dambrauskas – sūnus, draugas, vaikinas, darbuotojas, kaimynas etc.