Morrissey – World Peace is None of Your Business (Harvest / Capitol)

O, Morrissey. Tu nesikeiti. Ir gerai. Sunku patikėti, kad žmoguje gali tilpti tiek mizantropijos. Jau dešimtasis solinis albumas ir keturi su „The Smiths" – ir ji vis dar su tavimi.

Tačiau šis mančesterietis pasaulio indie muzikos ikona tapo ne (tik) dėl nulinės tolerancijos mąstantiems kitaip (t. y. 99 procentams aplinkinių), narciziškumo (neseniai pasirodžiusią autobiografiją sutiko išleisti tik po „Penguin Classics" vėliava – ta pačia, po kuria išleistas Platonas, Shakespeare'as ir Biblija. Knygą užbaigė žodžiais: „Turbūt tiesa, kad gyvenime neturėjau nieko, ko nebūčiau susikūręs pats") ir cinizmo (būdamas bekompromisis gyvūnų teisių gynėjas, Kinijos gyventojus pavadino subrūšimi dėl to, kaip jie elgiasi su gyvūnais. Vėliau mėsos valgymą prilygino pedofilijai: „Abu veiksmai yra prievartavimas ir smurtas").

Tai žmogus, kurį mylėti labai sudėtinga, bet tūkstančiai žmonių tai kantriai daro jau nuo devintojo dešimtmečio. Jiems pavyksta, nes kažkur giliai šaltoje Morrissey širdyje esama meilės tiems, kurie su juo. Galų gale, kad ir ką pasakytų, jam pavyksta išlipti sausam, nes turi nenuginčijamą alibi – muziką. „World Peace is None of Your Business", penkerius metus lauktas naujas atlikėjo albumas, – dar vienas įrašas į jo liūdnai šviesią legendą.

Tai nėra geras albumas. Jis mažų mažiausiai keistas, tyčia nemalonus ausiai ir turintis ne daugiau nei tris dainas, kurių melodijas gali atsiminti. Bet tai yra labai geras Morrissey albumas. Nes šio atlikėjo muzika, ypač iširus „The Smiths" ir pradėjus solinę karjerą, t. y. pastaruosius 25-erius metus, niekada nebuvo tik muzika. Tai yra socialinė pozicija, perteikiama poezija, kurios fone dar skamba ir natos, bet pastarosios – mažiausiai svarbios.

Labai savotiška poezija, beje. Sendamas Morrissey rašo vis tiesmukiau. Nuo pat albumo pavadinimo („Taika pasaulyje yra ne tavo reikalas") iki paskutinės dainos čia nėra metaforų – tik pareiškimai juodu ant balto. Kritikos temos lieka tradicinės: politika („Turtingieji turi tapti dar turtingesni, o vargšai turi dar labiau skursti. O tu, vargšas mažas kvaily, kaskart, kai balsuoji, remi šį procesą"), gyvūnų teisės („Valio, valio! Matadoras mirė ir niekas neverkia. Nes mes visi norime, kad bulius išgyventų"), egzistencinis liūdesys („Žemė yra vienišiausia planeta iš visų. Kasdien sakai, kad „vieną dieną...". Bet tu esi netinkamoje vietoje ir turi netinkamą veidą. O žmonės nėra labai žmoniški").

Kartais albumas tampa groteskiškas. Vienas kūrinys yra apie merginą, kuriai tėvas grasina, jog jei negaus aukščiausių balų universitete, ji jam bus mirusi. Jau antroje dainos eilutėje aprašoma, kaip mergina nusižudo, nušokdama nuo universiteto laiptų, jos galvai „pasidalijant į tris gabalus". Kitoje dainoje imamasi vestuvių: „Nustumk nuotaką nuo kelio. Pažiūrėk į tą karvę laukuose – ji yra protingesnė už tavo nuotaką. Tavoji tik nori vergo, kuris lenktų savo nugarą už minimalią algą, kad pati galėtų tinginiauti ir ilsėtis likusį gyvenimą. Užsirašyk šiuos mano žodžius."

Aukščiausias morisiškumo taškas pasiekiamas dainoje „I'm not a Man" („Aš nesu vyras"), 8 minučių epopėjoje, kurioje dainininkas aiškina, kodėl tradicinio vyriškumo standartai jam nepakeliui: „Aš nesu vyras – aš kai kas daug geresnio." Vėliau priduria, kad jis niekada nevalgytų gyvūno ir niekada negriautų planetos, kurioje gyvename. Ar jau sakiau, kad čia taip pat yra daina apie tėvą, kuris ieško mirusio sūnaus Stambule? O apie žudiką, kuris šypsosi laikydamas rankoje peilį?

Muzikinė albumo pusė taip pat intriguoja – Morrissey muzikantų grupė (pats jis negroja, tik dainuoja vis dar tokiu pat sodriu kaip jaunystėje baritonu) leidžia sau improvizuoti ir dainose naudoja anksčiau nebandytus instrumentus, pavyzdžiui, didžeridū ar flamenko gitaras. Albumo kaltininkas visada dainuodavo baisius dalykus pakilių melodijų fone. Šiame albume tai – visu gražumu.

Morrissey yra amžinas visuomenės provokatorius, turintis misiją – perkurti pasaulį arčiau savosios vizijos. Jo tragedija yra ta, kad giliai širdyje jis žino, jog vis tiek žmonija, kaip rūšis – ir visos subrūšys – neturi ateities ir galiausiai susinaikins. Bet jis nepasiduoda. Klausydamasis „World Peace is None of Your Business" juokiesi, negali patikėti, susimąstai, sutrinki, nuliūsti, galiausiai – susirūpini dėl paties albumo autoriaus būklės. Kitaip tariant, Morrissey per tuos penkerius metus išliko savimi: dainininku, galinčiu klausytoją pavadinti „mažu vargšu kvailiu" ir vis tiek išliekančiu jam tokiu savu savu. Jeigu tai nėra genialu, tuomet nežinau, kas yra.

Anna Calvi – Strange Weather EP (Domino Records)

Muzikantai perdainuoja kitų muzikantų dainas turėdami vieną iš dviejų tikslų. Dažnesnis ir banalesnis – pasinaudojant perdainuojamojo atlikėjo populiarumu pasididinti savąjį. Retesnis ir kilnesnis – atiduodant pagarbą originalios dainos autoriui, interpretuoti jo kūrinį taip, kad šis nuskambėtų naujai. Koverį verta daryti tik dėl antrojo – pirmuoju atveju tik apsimetinėjama tuo, kuo nesama, turint aiškų komercinį tikslą. Lietuvoje tai yra įprasta – suskaičiuoti tribute grupes neužteks rankų pirštų, ir tai yra viena iš didesnių vietinės scenos bėdų.

O juk viskas gali būti kitaip.

Britų gitaros meistrė Anna Calvi yra sukūrusi daug koverių: publika atrado ją per dainos „Jezebel", parašytos dar šeštąjį dešimtmetį, perdirbinį, vėliau sekė Elvio „Surrender", Leonardo Coheno „Joan of Arc" ir keli kiti. Bet jos neapkaltinsi noru eiti lengviausiu keliu ar nesugebėjimu rašyti savo dainas. Per pastaruosius trejus metus Calvi išleido du autentiškus studijinius albumus, o greta jų esantys koveriai originalias dainos padarė neatpažįstamomis: tamsiomis, dramatiškomis, flamenkiškomis, operetiškomis –­ tokiomis, kaip ir visa atlikėjos kūryba.

Mini albumas „Strange Weather" – dar vienas žingsnis šia linkme. Jame sudėtos penkios Calvi pasisavintos dainos iš skirtingų laikotarpių ir stilių. Albumą pradeda tik šiemet debiutavusios britų alternatyvaus R&B kūrėjos „FKA Twigs" dainos „Papi Pacify" perdirbinys, o užbaigia paties Davido Bowie „Lady Grinning Soul". Taip pat čia – gotiškos synthpop grupės „Suicide" dainos „Ghost Rider" versija bei dviejų mažiau žinomų atlikėjų kūriniai: Naujosios Zelandijos psichodelikų „Connan Mockasin" ir izraelietės dainų autorės ir atlikėjos Keren Ann.

Bet ne taip svarbu, kas originalius kūrinius parašė, – jie vis tiek visi skamba, kaip parašyti Calvi. Tai yra gerų koverių bruožas: jų klausydamas negalvoji, kad klausai perdirbinius. Gali tik suabejoti, kur dingo atlikėjos didybė ir energija, esanti jos ryškiausiose dainose „Desire" ar „Suzanne And I". Šiame albume visi kūriniai išskirtinai ramūs ir baugūs, dainuojami it pašnibždomis. „Strange Weather" nėra tinkamas pirmai pažinčiai su šia atlikėja – jis atskleidžia tik ramiąją jos pusę, parodydamas mažą dalį jos gitaros ir vokalo galimybių. Bet ar ši pusė verta EP'o – be abejo.

Calvi yra išskirtinė atlikėja. Viena vertus, ji niekada nebus pagrindinė žvaigždė muzikos festivaliuose ir neskaičiuos „Twitter" sekėjų šimtais tūkstančių. Jos muzika yra per daug komplikuota, kad daug žmonių turėtų laiko į ją gilintis ir pamėgti. Latvijoje, prieš keletą savaičių vykusiame festivalyje „Positivus", šiek tiek pasistumdęs galėjai pralįsti ir į pirmąją jos klausytojų eilę. To nebuvo įmanoma padaryti per tą patį vakarą grojusios iš indie scenos į popolimpą šokusios Ellie Goulding pasirodymą. Tai joks priekaištas – tik objektyvi muzikos rinkos situacija. Tačiau daug svarbiau, kad tarp tų, kurie klausosi Calvi, yra kitų išskirtinių: viešą pagarbą jos kūrybai yra išreiškę Nickas Cave'as, Brianas Eno, Davidas Byrne'as.

Ir ne tik išreiškę – patys prie jos prisidėję. Eno įrašė keletą pritariančio vokalo partijų pirmajame atlikėjos albume, o Byrne'as dainavo dviejuose „Strange Weather" kūriniuose. „Nuėjau į jos koncertą, kai ji grojo Niujorke. „Epiška" – šis dabar dažnai vartojamas žodis būtų teisingiausias apibūdinti tai, ką pamačiau", – apie savo pažintį su Calvi kalbėjo buvęs grupės „Talking Heads" lyderis, vienas gerbiamiausių žmonių populiariojoje muzikoje.

Būtent Byrne'as pasiūlė Calvi kartu sudainuoti titulinę albumo dainą „Strange Weather". Rezultatas – dramatiška baladė, kokių dabar niekas neberašo, savo nuotaika menanti tokią žanro klasiką kaip Cave'o ir – taip, tai tiesa –­­ Kylie Minogue duetas „Where the Wild Roses Grow". Byrne'as atidžiai renkasi, su kuo dirbti. Prieš porą metų jis išleido žaismingą albumą su kita žanrų ribas plečiančia gitariste ir vokaliste – S. Vincent. Girdint, kaip puikiai ir lygiavertiškai jiedu skamba su Calvi, norėtųsi, kad šis EP nebūtų jų bend­radarbiavimo pabaiga.

Kai po kelių dešimtmečių bandysime įvertinti Calvi indėlį į šiandienę roko muziką ir svarstysime, ar ji buvo mūsų laikų Patti Smith, ar kažkas visiškai unikalaus, „Strange Weather" nebus tas įrašas, kuris labai rūpės. Tai desertas jau užsikabinusiems ir dar vienas atlikėjos priminimas apie save po praėjusių metų albumo „One Breath", sulaukusio mažiau dėmesio nei tikėtasi.

Tačiau šią akimirką „Strange Weather" yra pavyzdys, koks turi būti koverių albumas: stebinantis, dainas pasisavinantis ir suteikiantis joms naują gyvenimą. Toks, kuris atiduoda pagarbą originaliems dainų autoriams, o ne juos subanalina. Norite dainuoti koverius? Jei padarysite ką nors tokio – pirmyn.