Nors beveik visi orkestrai Lietuvoje priklauso kokiai nors įstaigai, bet dažniausiai vadinami jiems diriguojančių asmenų vardu. Seniai esame pripratę prie Juozo Domarko (Nacionalinės filharmonijos) kolektyvo, buvusio Sauliaus Sondeckio kamerinio orkestro, Gintaro Rinkevičiaus jaunimo (dabar valstybinio) simfoninio, jau garsėjančio Mindaugo Bačkaus kamerinio Klaipėdoje... Gal tik su operos teatrų kolektyvais dirba didesnis būrys dirigentų ir jie jau siejami su pačiais teatrais. Net ir chorai dažniausiai yra pristatomi pagal jų vadovus.

Vilniaus Šv. Kristoforo orkestras pagrįstai yra vadinamas Donato Katkaus, nes jis prie dirigento pulto – nuo pat pirmojo koncerto, jis yra pagrindinis kolektyvo gyvavimo veiksnys, meninis įkvėpėjas ir mentorius, sugebėjęs ne tik suformuoti, bet ir pusiau finansuojamą orkestrą išlaikyti štai jau dvidešimt metų.

Taip jau yra, kad orkestrui kaip instrumentui suderinti, sustyguoti labai svarbi dirigento patirtis, jo skonis, girdėjimo ypatumai, netgi asmeninė charizma, nes pasiekiamas žymiai geresnis rezultatas, jei muzikantai žavisi savo vadovu. Jonas Aleksa, paklaustas, ar dirigentu gimstama, ar tampama, atsakė, kad tai labai sudėtingas kelias. „Turi išlikti tam tikra paslaptis, nes tai šiek tiek mistinė specialybė: žmogus su pagaliuku valdo tiek daug žmonių..."¹

Kiekvieno orkestro atsiradimas yra ypatingas įvykis jau vien dėl to, kad jis nėra dažnas. Paskatos jam atsirasti taip pat gali būti įvairios. Pavyzdžiui, jei Rinkevičiaus orkest­rui atsirasti svarbi buvo jaunatviška energija ir poreikis turėti atsvarą filharmonijos akademiškumui, tai antrasis kamerinis orkestras Vilniuje atsirado kaip muzikantų noro griežti išdava. Muzikantai tiesiog pasikvietė vadovu tuometį altistą Donatą Katkų. Tolesnė jo raida siejama su begaliniu Maestro atkaklumu norint įpilietinti ir išlaikyti kolektyvą. Nuolatinė grėsmė, kad miesto valdžia nepaskirs reikiamos dotacijos ir nebus kaip sumokėti muzikantams – tai visą laiką kolektyvą lydintis tamsusis šleifas. Gi šviesioji jo pusė – jau susiformavęs poreikis visuomenėje, jo universalumas, lankstumas. Orkestras labai greitai rado savo repertuaro nišą. D. Katkaus sugebėjimas užmegzti kontaktus su daugybe užsienio kompozitorių ir atlikėjų, laisvai bendrauti, didesnė ar mažesnė, nelygu proga, humoro dozė padėjo kolektyvui įsitvirtinti. Ir mažesnių miestelių koncertiniame gyvenime orkestras yra žinomas ir laukiamas. Šis muzikos medis vieną šaką tiesia į užsienio valstybes, kitą – į provinciją, kurios orkestrų pasirodymai niekada per daug nelepina.

Nors kolektyvas jau susistygavęs, tačiau jam svetimas rutiniškumas. Ar imsime Josepho Haydno kūrybą ar baroko muziką, ar šiuolaikinę, ar laisvesnę džiazinę improvizaciją, jos visos labai lengvai „limpa" šiam orkestrui. Gaivina, matyt, pati repertuaro profilio kaita, nes, jeigu jis, tarkim, griežtų tik baroko laikotarpio muziką, pavojus sustabarėti būtų didesnis.

Tačiau turbūt didžiausi orkestro nuopelnai lietuvių autorių kūrybai. Vargu ar kuris kitas iš didesnių kolektyvų taip sąmoningai ir sistemingai rengė autorines kompozitorių programas. Orkestro bagaže esantys jau per šimtą lietuviškų opusų nėra taip greitai ir lengvai įgyjamas kraitis, tuo labiau kad didesnioji jų dalis buvo premjeriniai atlikimai. Vien iš Osvaldo Balakausko, Broniaus Kutavičiaus ar Felikso Bajoro kūrinių galėtų susidaryti ne viena programa.

Galima teigti, kad per šiuos du dešimtmečius orkestras nemaža dalimi formuoja lietuvių kamerinės muzikos garsovaizdį. Kolektyvas atviras ne tik garsiems vardams – jis pagriežia net visų LMTA bakalaurų diplominius darbus. Lygiai kaip ir greta pasaulinio lygio solistų griežiama su muzikos mokyklų mokiniais. Orkest­ras nėra pats sau, savo meistriškumui reprezentuoti – būti paskata kažkam tobulėti ne mažiau svarbi misijos dalis.

Dažnai programose rasime nežinomos, negirdėtos muzikos. Orkestras pats yra iniciavęs daugybės kūrinių atsiradimą, ragina autorius rašyti muziką, tačiau jis nesivaiko vien premjerų, kas tampa jau vis dažniau mūsų gyvenime įsitvirtinanti yda. Katkaus iniciatyva prisiminti ir prikelti iš užmaršties gerokai anksčiau parašytą muziką padeda atsikratyti kultūrinio vienadieniškumo jausmo. Kai toks kolektyvo požiūris, palaipsniui jį perima ir publika. Juk labai smagu matyti, kaip muzika atlaiko laiko pokyčius, kaip su metais išryškėja kitos jos savybės.

Ypač įsimintinos monografinės, atskiram kompozitoriui skirtos programos. Tokiuose koncertuose gali lengviau apčiuopti pasirinkto kompozitoriaus kūrybos visumą, įvertinti stiliaus raidą. Vienas dalykas yra griežti efektingus, publikos pamėgtus kūrinius ir visai kitas – gaivinti užmirštas partitūras ir sugebėti jomis sudominti. Po pirmojo koncerto dirigentas kalbėjo: „Tikiuosi įrodyti, kad lietuviška muzika yra taip pat muzika. Bandysiu pralaužt atlikėjišką mentalitetą bent jau iki džiazmeniško lygio."² Panašu, kad jam tai įrodyti pavyko.

Kalbant apie vienerius metus, visada gali būti kaltos sėkmingiau ar nelabai palankiai susiklosčiusios aplinkybės, tačiau sveriant dvidešimties metų derlių jau aiškiai matyti visos veiklos kryptys ir su kokiu užmoju buvo visa tai vykdoma. Orkestras gausiai ir sėkmingai įrašinėja, tad didelė dalis istorijos yra užfiksuota. Kolektyvo diskografijoje rasime apie keturiasdešimt autorinių kompaktinių plokštelių ir dar dešimtyje – bendradarbiauta. Dalis jų išleista užsienyje, dalis su garsiais solistais.

Kolektyvo pasiekimus galiu paliudyti asmenine patirtimi, nes buvau ir jų pirmajame, ir daugybėje vėlesnių koncertų. Išaugusį orkestro meistriškumą galima paremti daugybe recenzijų. Štai praėjusiais metais po Glamorgano festivalio koncerto buvo atkreiptas dėmesys į ypač turtingą ir skambų orkestro garsą. „Garsas, visiškai skirtingas nuo to, kurį galėtų išgauti britų ansambliai, absoliučiai pavergiantis, prikaustantis dėmesį. Šis garsas nebuvo susijęs su techniniais balanso aspektais ar netgi tikslumu, jis ėjo toliau, į etosą. Tai buvo tam tikras muzikinis „švelnaus dėmesio" įkūnijimas, kurio dėka Šerkšnytės „De profundis" tapo iš tiesų giliu patyrimu." Ne vieną tokių patyrimų kiekvieną sezoną kolektyvas suteikia ir Lietuvos publikai.

Dirigento meistrystę vertinantys kritikai dažnai pabrėžia jo įvairiapusiškumą. Štai Johannesas Hasenkampas po vieno koncerto rašo: „Nepastebimas, bet akylas aiškių muzikinių idėjų patikėtinis lietuvių dirigentas Donatas Katkus yra kamerinis muzikantas, vengiantis grubių efektų, bet žinantis, kaip priversti savąjį dvidešimties žmonių orkestrą galingai išsiskleisti. Kaip kad dažnai atsitinka, orkestro homogeniškumas, jo vieningas pasiruošimas ir jo didžiulis užsiangažuotumas labiausiai pasireiškė atsipalaidavusioje dviejų nereikšmingų bisų atmosferoje (muzika iš kino filmo „Trečias žmogus", saloninė muzika „Visada su švelnumu"): garso švelnumas, bet ne riebumas, be jokių abejonių geras susigrojimas – taigi aukščiausios kokybės kamerinė muzika."³ Manau, kad tokie epitetai nesakomi avansu.

Per metus orkestras surengia apie aštuoniasdešimt koncertų. Kadangi nuolat ruošiamos naujos programos, tai iš tiesų yra daug. Norint aktyve išlaikyti didelį kiekį muzikos, būtina ją vis naujai išgirsti. Daiva Tamošaitytė kaip išskirtinį bruožą mini orkestro eleganciją. Neretai kritikai vertina Katkaus interpretavimo intensyvumą –­ taigi nuobodulys koncertuose negresia.

Bandant sutelktai aprėpti šio dvidešimtmečio svarbiausius pasiekimus galima koncentruotis į repertuaro, garso kultūros, stilistinės švaros aspektus. Šiandien jau garbė griežti Kristoforo orkestre. O jei koks muzikantas dėl skalsesnės duonos ir išeina, čia įgyta patirtis yra vertinama ir kitur.

Orkestrui formuojantis (1994–2000) svarbu buvo nusistatyti veiklos kryptį, išlyginti skambesį, pagaliau pačiam vadovui įgyti dirigavimo technikos – net ir būdamas solidaus amžiaus pasiprašė Jono Aleksos pamokomas. Vėliau buvo susitelkta ties baroko stilistikos įvaldymu, štrichų kokybe, repertuaro plėtimu, orkestro įtvirtinimu Lietuvos muzikos gyvenime ir gastrolių galimybėm.

Pastarojo laikotarpio kolektyvo uždaviniai jau labiau susiję su aukštojo pilotažo įvaldymu, žanrų ir stilistinės įvairovės įsisavinimu, skambesio subtilybių išryškinimu. Jubiliejinio koncerto metu girdėtą J. Haydno styginių kvartetą E-dur op. 2 Nr. 2 dėl minties ir skambesio vientisumo jau galima laikyti etalonu, nes ir muzikos gyvybingumas, džiugesys, ir orkestras alsuoja vienu ritmu. Solistų kolektyvui, koks dažniausiai šiandien yra orkestras, tą taip pat sudėtinga pasiekti, tik jau dėl kitų priežasčių.

Orkestro aukso fondui galima būtų priskirti kūrinius, kurie šlifuoti ne vieną kartą, kuriuos kolektyvas jau gali griežti ir be dirigento. Bet ir prie jų nuolat dirbama. „Norėdamas išlaikyti kūrybinį nusiteikimą, turi net sename repertuare atkakliai ieškoti, kas būtų nauja, kas žadintų kūrybos azartą, nebūtų rutiniška."⁴

Gaila, neteko klausytis orkestro gastrolių užsienyje, bet įsivaizduoju, kad reprezentacinis pasitempimas dar prideda tą truputį, kas dažnai recenzentams leidžia kalbėti apie įvykį. Ne paslaptis, kad prieš gastroles muzikai mėgsta „apgroti" programą namų salėse, tad jei kartais ir skamba ne visai parengti darbai, jie būna čia. Parengta virš pusės šimto šiuolaikinių užsienio kompozitorių kūrinių, jau nekalbant apie lietuvių autorių darbus, virš pusės šimto išvykų į užsienio šalis, dalyvauta daugelyje prestižinių festivalių. Repertuare puikuojasi penkios operos, kelios oratorijos ir stambūs ciklai.

Orkestrui nereikia sulaukti ypatingos progos, kad klausytojams sukeltų šventinę nuotaiką, priverstų nusišypsoti. Ir gyvenime nuobodulio vengiantis Katkus savo komentarais publiką ir paruošia, ir sutelkia, ir atpalaiduoja. Jis pasiekia, kad klausytojai pasijustų ne oficialiame koncerte, o kameriškoje, artimų, muzikos jungiamų žmonių bendrijoje. Būdamas artistas iš prigimties, jis neišsitenka tik viename – dirigento – vaidmenyje. Jam patinka būti renginio šeimininku, pasitikti klausytojus, komentuoti programą, o pabaigoje su šypsena išlydėti.

Tai, jog didžioji orkestro muzikantų dalis koncertuoja su kitais kolektyvais (ypač dažnai kaip kvartetų nariai), neleidžia sustabarėti, praturtina raiškos gamą. Dirigentas nori, kad muzikantai patirtų malonumą stebėdami savo augimą, asmenybės raidą –­ žmogui tai turi duoti tam tikrą satisfakciją. D. Katkus niekada nesiekė visų kolektyvo nuopelnų susižerti sau. Jis kiekviena proga pabrėžia savo „komandos" pliusus. Štai ir jubiliejiniame koncerte didžiuodamasis vardijo kiekvieno muzikanto nuopelnus. Jubiliejiniam koncertui net nesikvietė jokių solistų, kad išryškėtų paties orkestro galimybės.

Koncertų tipai irgi įvairūs – nuo pamokėlių vaikams iki reprezentacinių, tiek programos, tiek publikos aspektu, koncertų. Mūsų koncertinėje erdvėje orkestras praplėtė suvokimą, ko galima tikėtis iš profesionalių muzikų. Čia prisimintina Lucio Pozzi performansų oratorija „Machunas", koncertai su roko prieskoniu, ekstremalūs – su ekskavatoriais, motociklais ar malūnsparniais –­ projektai. Tai tarsi reklaminiai monai ar desertiniai patiekalai, kuriais gali dar „nepagautą" publiką prisivilioti rimtesniems meniniams „patiekalams".

Orkestras gastroliuoja po daugybę festivalių, tačiau labiausiai yra susijęs su savo dirigento „kūdikiu", bendraamžiu festivaliu „Kristupo vasaros muzika". Jame kasmet pateikia įspūdingų programų. Beje, D. Katkus atgaivino ir „Muzikos rudens" festivalius, kuriuos dabar jau rengia kiti.

Tarsi tęsdamas ankstesnius „Gaidos" festivalio pažadus, orkestras savotiškai yra įsipareigojęs ir kitų Baltijos šalių kompozitorių kūrybai. Patriotiškumą jaučia ne tik latviams ar estams, bet dažnai pagriežia ir švedų ar suomių, olandų, vokiečių, lenkų, britų muzikos. Jeigu šis orkestras liautųsi egzistavęs, pirmiausia imtų stigti naujos muzikos ir netikėtų programų. Ypač didelis nuostolis būtų lietuvių kompozitoriams.

Neseniai perskaičiau netikėtą, bet taiklų apibrėžimą, kad „improvizacija moko labai svarbaus dalyko – nebijoti susimauti"⁵. Iš karto kilo mintis, kad jis labai tinka Katkaus veiklai apibrėžti. Tai, viena vertus, leidžia jam įgyvendinti netikėtus, novatoriškus sumanymus, o kita – padeda išsivaduoti iš perfekcionistinės įtampos ir atrasti savyje vaiką.

¹ Iš interviu su Rima Breiner, Bravissimo, 2014 Nr. 1 (78), p. 23.
² Gaidamavičiūtė R. „Naujas orkestras", Lietuvos aidas, 1994, vasario 24.
³ Hasenkamp J. Westfalisches Nachtrichten, Musnter 24 August 1999.
⁴ „Žingsnis į muzikos idealizmą. Su Donatu Katkum kalbasi R. Gaidamavičiūtė", Kultūros barai, 2014 Nr. 3, p. 31.
⁵ Brikaitė A. „Apie improvizaciją už teatro ribų su Andriumi Žebrausku", Žmogus dėžė, 2013, lapkritis, Nr. 2, p. 25.