Luko Geniušo ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro tiesiogiai transliuotas koncertas

 

Dramblys Kongresų rūmų žiūrovų salėje yra tai, ko joje nėra. Solistas lenkiasi tuščioms kėdžių eilėms pasisukdamas tai į kairę, tai į dešinę. Spaudžia ranką orkestro primarijui, susirietęs dėkoja vedėjai už gėles. Plodami styginių strykai kyla ir leidžiasi maišydami orą, taip ir nepaliesdami stovų. Neįtikinamai klepsi paskirų muzikantų plojimai. Šypsenas sergsti saugumą simbolizuojančios kaukės. Ankstesnės neryžtingos tylos ir plojimų abejonės tarp kūrinio dalių dabar virsta nukirsta kapų tyla, derančia prie sustingusių baltų žiedų vazonėliuose. Bet juk vaizdas – tik akcentas. Visi atsikartojantys judesiai tarnauja skambesio magijai. Kai jau manai, kad muzika pagavo, neša ir muzikantus, ir tave, tuomet it Gintaro Rinkevičiaus pamotas, ties Piotro Čaikovskio koncerto akcentais ima striginėti įrašas. Tarsi žadintuvo skambtelėjimas jis neleidžia visiškai įsijausti į koncertą, primindamas, jog tai viso labo ritualo simuliacija.

Vienaip ar kitaip nesvarbu, kas ką aplankė, kuris kurio labiau laukė ir kaip stipriai įtikino save tikra patirtimi, tačiau sujungimas tarp Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro ir jo klausytojų įvyko. Nuvilnijo daugybė kitų, sunkiau įžvelgiamų ryšių – kiekvienas iš klausančiųjų gavo brangią progą prisiliesti prie P. Čaikovskio kūrybinės kančios, iki šiol baimę keliančios Dmitrijaus Šostakovičiaus išgyvenimo dramos, taip pat jauno pia­nisto Luko Geniušo pažinties su šiais muzikos gigantais močiutės Veros Gornostajevos pamokose, G. Rinkevičiaus analitinio interpretacinio kūrinių pjūvio ir net „užrakintų“ orkestrantų, nebyliai palydinčių solistą žvilgsniais, išgyvenimų. Atsivėrė keliai į tolimus laiko ir erdvės paviršius. Pasitelkus technologijas koncertas dar giliau ir kitaip sluoksniavosi.

1884 m. sukurta fantazija yra įkvėpta Europą pakerėjusio pianisto Eugeno d’Alberto, tuo metu koncertavusio Maskvoje. Kompozitoriaus nerimo raukšlelės kaktoje, matyt, byloja apie kūrybinio ir asmeninio gyvenimo klystkelius ir dvejones. Jo dienoraštis numargintas eilučių: „...kuriu nevykusias idėjas (...), labai nusivylęs savimi, nes viskas, kas ateina į mano galvą, yra banalu.“ Iš pradžių planavęs parašyti įprastą koncertą, jis pasirinko koncertinės fantazijos formą, atvėrusią duris naujiems struktūros ir išraiškos eksperimentams. Šio kūrinio premjerai jis ieško garsaus atlikėjo Sergejaus Tanejevo. Nors kūrinys dar nebaigtas – liko orkestruotė ir taisymai – Piotras nori įteikti pianistui natas, kad šis pradėtų mokytis likus keliems mėnesiams iki premjeros.

 

 

Kitame „Zoom“ kambario gale pasirodo pablyškęs L. Geniušas. „Įveikti naują kūrinį ir jį išmokti išties yra nelengva užduotis“, – prisipažįsta jis interviu spaudoje. Lietuvių ir rusų pianistas, XXI a. pradžios muzikos atlikimo etalonas, šviežiai, atvira širdimi tęsia aristokratiškąją rusų mokyklos liniją. Nenuostabu, jog Luko atliekamas repertuaras žiba rusų pianizmo tradicijos kompozitorių šedevrais, tarp kurių – Sergejus Prokofjevas, Sergejus Rachmaninovas ir, žinoma, P. Čaikovskis. Lukas jau scenoje. Ekrane. Po jo pirštais liejasi grynoji muzikos tėkmė – plaukia pasažai ir tilindžiuoja triliai. Jis groja P. Čaikovskiui. Jam vienam, kažkur sėdinčiam salėje... Visas atlikimas skleidžia kompozitoriui būdingą muzikos gyvastį, šviesą, iliustratyvumą. Laisva fantazijos forma laikosi ant kontrastų – melodingą išdainavimą keičia švelniai jaudinantys, jautrūs epizodai. Dvi koncerto temas išjudina didžiulė burbuliuojanti fortepijono kadencija, kurioje 10 pianisto pirštų atlieka vieną virtuozinį triuką po kito. Per pasirodymą šviečia galingas Luko išraiškos priemonių arsenalas: virtuoziškumas, stilingumas, temperamentas, intelektas. Pianizmas sužiba patosiškai praretinamomis melodijomis ir surauktais antakiais. Solisto intuityvų, įsiklausytą, išlaikytą pasirodymą orkestras atidžiai apgaubia. Kokybiškai, bet saugiai, palei tradicijų nubrėžtą punktyrinę liniją, sėkmingai išlaviruodamas tarp išskirtinės ištvermės ir miklumo reikalaujančių epizodų, išspręsdamas netipinę P. Čaikovskio koncerto-fantazijos struktūrą.

 

Transliacijos kadrai

 

Antrasis skambutis. D. Šostakovičiaus akys neramiai laksto kronikos kadrų ekrane, štai jis kalba „išjungęs mikrofoną“... Jis irgi klausysis. O koncertų salėje G. Rinkevičiaus mostai išreiškia ir tai, ką Šostakovičius 1937 m. priverstas kalbėti („Tai tarybinio menininko kūrybinis atsakas į pagrįstą kritiką“) ir ką jis kūriniu iš tiesų nori pasakyti. Atskleidžia šioje sukūrimo istorijoje slypinčią politinę dramą, kritikos pinkles ir drauge muzikinės išraiškos subtilybes. Simfonijoje yra visi „teisingi“ muzikos elementai: aiški kalba, lyrizmas, didvyriškas tonas, išplėtotos melodinės linijos, net Puškino citatos, muzikinės idėjos, pasiskolintos iš Iljos Glazunovo, Nikolajaus Rimskio-Korsakovo, Beethoveno, Gustavo Mahlerio šešėliai ir net triumfo fanfaros kūrinio pabaigoje. Oficialiai D. Šostakovičius simfoniją interpretavo kaip sėkmingos komunizmo epochos asmenybės formavimosi išraišką. Tačiau daugiareikšmis kūrinys laikė ir aukšto meninio lygmens kartelę, o atidesnis klausytojas galėjo sučiupti sovietinių klišių ir net paties diktatoriaus ironizavimą.

Vieną vakarą įkvėpę susitikimai muzikos erdvėlaikyje buvo sklandžiai suorkestruoti – tarpusavyje derėjo ir vienas kitą scenoje praturtino susitikusios asmenybės. L. Geniušo meistrystė išsiskleidė kaip tobulas žiedas. Tokios patirtys palengvina tavo dienas ir naktis laukiant gyvos muzikos atgimimo. „Nėra abejonių, kad visiems, ir klausytojams, ir atlikėjams, nebus įmanoma atsisakyti gyvo koncerto emocijų“, – tikina Lukas.