Lietuvoje, kaip ir Vakaruose, vasarą muzika palieka didmiesčius ir išvažiuoja į provinciją, tik ne atostogauti, o toliau dirbti, mat muzika neturi atostogų. Bet jai irgi reikia pakeisti aplinką, tad ji apsistoja vienuolynuose, mažų miestelių bažnyčiose, dvaruose. O garsūs atlikėjai nesibodi dideles sostinių koncertų sales iškeisti į kamerines provincijos erdves. Kartais jie tas pačias programas tiesiog perkelia iš vienos erdvės į kitą (plg. šiemetinį Andriaus Žlabio koncertą Vilniaus filharmonijoje ir Paliesiaus dvare), o kartais, kaip prancūzų pianistas Jean-Marcas Luisada, ne kartą grojęs Lietuvoje, atsiveža visiškai netikėtą vasarinę programą, iš kurios lietuviai galėtų pasimokyti tikro tarpmedijinio meno.
Kadras iš filmo „Menantis pikta“, 1960. Matilda – akt. Lilian Gish. 2022 09
Gydantis ir muzikuojantis dvaras
Lietuvos dvarai pamažu prisikelia naujam gyvenimui, ir vienas įspūdingiausių tokio prisikėlimo pavyzdžių – Paliesiaus dvaras Šiaurės Rytų Lietuvoje. Vieni dvarai paliekami laiko savieigai, kuri veda į palaipsnę mirtį – irimą, griuvimą, sukultūrintos materijos grįžimą į gamtą, kitų laiką žmogus apgręžia atgal į gyvenimą, sustabdydamas jų tolimesnę griūtį. Tačiau retam dar pavyksta laiko srovę atsukti iki pat dabarties – iki dabartinio gyvenimo. Dalis rekonstruojamų ar rekonstruotųjų lieka kažkur pusiaukelėje tarp gyvenimo ir mirties – nei gyvi, nei mirę. Tai gerai suprato Paliesiaus dvarą atstatęs dabartinis jo savininkas Julius Ptašekas. Beje, internetinėje dvaro svetainėje jo vardas niekur neminimas, tad teko informacijos ieškoti kituose tinklalapiuose. Viename jų J. Ptašekas dvarus vadina tuščiais kevalais, kuriuos reikia užpildyti gyvybe. Ir iš tiesų nepakanka restauruoti pastatus, dar reikia sugalvoti, kaip jie funkcionuos, koks juose vyks gyvenimas. O tai tikras išbandymas nuo didžiųjų Lietuvos miestų per daugiau nei 100 km nutolusiam dvarui.
Surastas sprendimas iš pradžių atrodo keistas, netikėtas, mat dvaro gyvybės šaltinis – dvi labai skirtingos veiklos: medicinos klinika ir koncertų salė. Tačiau sužinojus, jog savininkas – medikų dinastijos palikuonis, besigiminiuojantis su muzikų dinastija, paaiškinimu pasotinta nuostaba atlėgsta. Dvare ne tik gydoma, jame ir muzikuojama ištisus metus – ir vasarą, ir žiemą.
Įdomiausia, kad į Paliesiaus dvarą pakviesto pianisto J.-M. Luisada koncertas (liepos 16 d.) pasiūlė dar kitas netikėtas ir itin gyvybingas jungtuves – muzikos ir kino.
Muzikos ir kino jungtuvės
Tokia santuoka užfiksuojama jau ir Lietuvoje, tačiau dažniausiai ji, atrodo, būna iš išskaičiavimo, mat Jis – senas ir nebylys, o Ji dėl savo jauno amžiaus turi prie Jo taikytis. J.-M. Luisada, būdamas aukščiausio rango pianistas, o kartu, kaip ir priklauso prancūzui, aistringas sinefilas, apvertė šį santykį: muzika kine ir kinui – taip galima pavadinti jo bevardį koncertą. Prancūzijoje toks renginys, aišku, būtų turėjęs visai kitokį – labiau nostalginį, atmintį generuojantį efektą. Mat visi J.-M. Luisada parinkti filmai – 7–8 dešimtmečio holivudinė ar europietiška klasika – gerai žinomi prancūziškai publikai: J. Hustonas, W. Allenas, L. Malle’is, F. Fellini, L. Visconti, I. Bergmanas. Nostalginis užtaisas buvo ypač akivaizdus iš pat pradžių, kai pianistas leidosi į prisiminimus, kaipgi tie filmai pateko į jo gyvenimą. Tačiau Lietuvoje bendra kino kultūra žema (nors vyresnės kartos inteligentai klasiką išmano geriau nei šiuolaikinis jaunimas), todėl tie filmai daug kam tikriausiai veikė kaip vizualinis fonas, turintis nebent pedagoginį efektą, nukreiptą į ateitį, – paskatinti pasižiūrėti. O visgi kinas čia buvo daugiau priminimas nei regimasis fonas muzikai, nes rodomos filmų afišos bei fotokadrai nebuvo paliekami ištisai, tad neužgožė muzikos, ji čia liko svarbiausia. Todėl labai gerai išryškėjo J.-M. Luisada ne tik kaip muzikanto, bet ir kaip pedagogo, o kartu kultūros ambasadoriaus talentas.
Dauguma atliekamų kūrinių, skirtingai nei filmai, melomanams buvo gerai žinomi, daug kartų girdėti: F. Chopenas, J. Brahmsas, G. Gershwinas, G. Mahleris (tiesa, šio 5-osios simfonijos dalis netikėtai transkribuota į fortepijoninę muziką). Tad lietuvių klausytojams galbūt daugiau muzika nei kinas kūrė savotišką nostalgišką atmosferą. Visgi du kartus, pradžioje ir pabaigoje, atrodo, pirmenybė atiteko kinui, kai pianistas pasirinko groti ne klasiką kine, o filmams sukurtus Nino Rotos kūrinius – vieną iš F. Fellini’o „Saldus gyvenimas“, kitą iš jo „Kazanovos“. Deja, bent jau muzikiniu požiūriu, jie atrodė pertekliniai, nes labai jau kontrastavo su klasika – specialiai kinui parašyta muzika niekad nenurungs (klasikinės) muzikos kine, sukurtos visai ne kinui. Tačiau atlikėjui N. Rotos muzika, matyt, pirmiausia turėjo ne estetinę, o vien nostalginės nuorodos vertę: ji priminė du skandalingiausius F. Fellini’o filmus. Nors, įtariu, jie vertingi ne savo skandalingumu, svarbiu jau tik kino istorijai, o bendra atmosfera: nomadinis vyro geismas, palaipsniui degraduodamas, atskleidžia visai ne ištvirkusią avantiūristo sielą – priešingai, šioji pasirodo priklausanti idealistui, nerandančiam vietos dykinėjančioje XX a. pokarinėje italų („Saldus gyvenimas“) ar ištvirkusioje XVIII a. europinėje („Kazanova“) visuomenėje. Neįmanomo realizuoti geismo, o kartu praradimo ar palaipsnio griuvimo, irimo, nykimo tema, sakytum, slapta gija jungė visus J.-M. Luisada pasirinktus filmus, nors nežinia, ar jis pats tai sąmoningai suvokė. Tačiau muzika anaiptol ne visada pakluso šiai logikai. F. Chopenas I. Bergmano filme „Riksmai ir šnabždesiai“, G. Mahleris L. Visconti „Mirtis Venecijoje“ – taip, bet ne G. Gershwinas ar W. A. Mozartas.
Muzika gaudžiant kanonadoms
Johno Hustono vesterne „Menantis pikta“ („The Unforgiven“, 1960) klasikinė muzika suskamba tik epizodiškai, tik du kartus, bet ypatingose vietose. Prisimindamas šį filmą J.-M. Luisada į viena sujungė abu epizodus – matyt, taip veikia atmintis: ji tai, kas seka vienas po kito, užkloja vieną ant kito. Pianistas pasakojo, kaip filme, vykstant žiauriems susišaudymams, staiga pasigirsta švelni Mozarto muzika. Bet iš tiesų fragmentas iš Fantazijos D minor pasigirsta visai kitomis aplinkybėmis: kaubojus į dykynėje stovinčią vienišą fermą savo motinai (ją vaidina nebyliojo amerikietiško kino žvaigždė Lillian Gish) atveža dovanų fortepijoną ir vaikams paklausus, ką ji groja, šioji atsako – Mozartą.
Tačiau dar įspūdingesnis yra antrasis epizodas, kai indėnai apsupa tą pačią fermą, siekdami atsiimti iš jų kadaise baltaodžių pagrobtą ir užaugintą indėnę (kita kino žvaigždė Audrey Hepburn labai netikėtu amplua), ir po atkaklios kovos nusprendžia tą nepaimamą baltųjų tvirtovę paimti burtais – savo muzika. Ir štai tada šeimos motina antrą kartą sėda prie fortepijono, kad indėniškus burtus įveiktų europietiškais. Tik toks amerikietis kaip J. Hustonas, jaunystę leidęs Europoje, galėjo šitaip sugalvoti, kad Zalcburgo klasika virstų kovos, pasipriešinimo įrankiu, ne menkesniu už šautuvus, kirvukus ir strėles. Tai ypač pribloškia mūsiškiais barbarų laikais, kai kultūra vertinama vien kaip pinigų šaltinis ir todėl uždraudžiama, atšaukiama, boikotuojama gaudžiant kanonadoms.
P. S. Paliesiaus dvare visą rugpjūtį dar buvo galima klausytis P. Geniušo, G. Gedvilaitės, M. Levickio, A. Paley’o, F. Pascalucci’o ir kt.
Romas Bartavičius – seno sukirpimo inteligentas iš sostinės.