Naujienų jūroje su neseniai vykusiomis karališkomis vestuvėmis šmėstelėjo ir keli geri tekstai apie Prince’ą. Tiesa, ne apie vieną iš britų monarchijos. Birželio 7-ąją legendinis atlikėjas Prince’as būtų šventęs šešiasdešimtmetį. Ta proga „The New Yorker“ apžvelgė muzikanto kūrybinį palikimą. Tiesiog surijusi kelias apžvalgas džiaugiausi, tačiau netrukus kaip pilkas debesis atslinko atodūsis ir naujo teksto tema. Daug ką paminim tik prie baltų chrizantemų... Bet kodėl? Taip, 2016 m., Prince’ui mirus, lietuviškoje žiniasklaidoje pasirodė keli epiškai jausmingi dainos „Purple Rain“ koveriai. Tačiau man visuomet trūko drąsesnių žodžių iš pačių muzikantų ir melomanų – aiškaus prisipažinimo, kas juos įkvepia. Atrodo, tvyro baimė, kad klausytojas atseks, kas darė įtaką jų muzikos stiliaus formavimuisi, ir iš dainų – kaip žuvies ašakas – pradės rinkti „kažkur girdėtus“ motyvus, kaltins plagijavimu. Tačiau naujose muzikos erose visada girdima pasikartojimų iš praeities. Archyviniai reiškiniai – šiuolaikinės kūrybos pamatas. Todėl šiame tekste nekukliai šlovinu tris XX a. atlikėjus ir kompozitorius – jų kūrybinės subtilybės ugdė mano skonį. Tikiuosi, apie tai kalbėti taps madinga. Pristatau: Prince’as, Paulas McCartney ir Burtas Bacharachas.
Tad nuo pradžių – apie Jo Didenybę. Prince’as, vienas garsiausių visų laikų fanko ir popmuzikos atlikėjų, karjerą pradėjo anksti – dvidešimties išleido pirmąjį albumą „For You“, o po trejų metų muzikos pasaulio laukė hitas „Controversy“, puikiai atspindintis atlikėjo identitetą. Visų pirma, kontroversiška buvo Prince’o asmenybė – jis darydavosi makiažą, ekscentriškai rengėsi ir vienas pirmųjų madą pavertė kūrinio koncepto dalimi. Taip pat rašė ypač atvirus ir intymius tekstus. Įspėjamasis lipdukas Parental Advisory: Explicit lyrics („Įspėjimas tėvams: necenzūrinis tekstas“) ant įrašų pradėtas klijuoti, kai 1985 m. viena mama pasipiktino, kad jos vaikas dainuoja pernelyg vulgarius Prince’o kūrinio žodžius. Kita siužeto linija, kurią atskleidžia kūrinys „Controversy“ – neeiliniai dainininko gebėjimai rašyti muziką. Jis buvo savo dainų autorius – iš viso parašė 600 – ir, lyg to nebūtų gana, įrašinėdamas albumus, visus instrumentus įgrodavo pats. Arenose koncertuodavo su pritariamąja grupe ir tik 8 dešimtmetyje solo karjerą trumpam iškeitė į grupę „The Time“. Vienas svarbiausių Prince’o muzikos bruožų – atpažįstamas braižas. Nesvarbu, ar Prince’as prodiusuodavo kitų atlikėjų dainas (rekomenduoju paklausyti „Vanity 6“ – „Makeup“), ar kokiame nors projekte dainuodavo pritariamuosius vokalus, ar būdavo pagrindine scenos žvaigžde, – kūriniuose girdimas kompozicinis jo prisilietimas. Atpažįstamos harmonijos, garso efektai, bet labiausiai – ritmas. Garsūs itin griežti, preciziški, tiks­lūs smūgiai, albumuose skambantis legendinis būgnų mašinos modelis LM1. Tiesa, vėlesniuose albumuose dainas papildo klasikinio džiazo improvizacijos, minutei sustabdančios tikslų laikrodį. Vis dėlto ritmas Prince’o muzikai diktuoja aiškią struktūrą, posmas ir priedainis gali akimirksniu mainytis nuotaikomis, taip kuriama stipri, įsimenanti dainos atmosfera. Išduodu: jei jūsų klausia, kaip jaučiatės, ir nežinote, kaip tai įvardyti žodžiais, – galite tiesiog pasidalyti kuria nors Prince’o daina. Rasite platų subtiliausių emocinių išgyvenimų pasirinkimą. Dėl tobulai proporcingo santykio tarp ryškaus įvaizdžio, nepriekaištingo muzikos atlikimo ir unikalumo Prince’as tapo ikona. Sakydama unikalumas, turiu omeny, kad niekam dar nepavyko sukurti sklandesnio, taip gudriai sukomponuoto, ritmiškai prikaustančio fanko muzikos gabalo. Daugybė kūrėjų semiasi įkvėpimo iš muzikinių idėjų ir kūrybinės filosofijos, pripažindami, kad Prince’o meistrystė nepranokstama. O tai, kas nepranokstama, tampa legenda.
„Kūrybos milžinas“ – taip Prince’ą apibūdino P. McCartney, kitas šio teksto herojus. „Bitlai ir keturių akordų dainos“, – normalu, jeigu tai pirmoji jūsų mintis išgirdus šio kūrėjo vardą. „The Beatles“ buvo P. McCartney’o kelias į šlovę, geriausias įrašų studijas ir scenas. Nubraukus blizgučius matyti, kad jo indėlis į grupės kūrybą buvo milžiniškas. Ko verta vien keistai nuostabi daina apie šunį „Martha My Dear“, psichodelinė „Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“, prancūziškais prieskoniais pabarstyta baladė „Michelle“. Sakydamas, kad visa P. McCart­ney’o kūryba – kvailos meilės dainelės, Johnas Lennonas klydo. A, čia smagi istorija: tąkart Paulas atsakė draugui daina „Silly Love Songs“ ir ją atliko su grupe „Wings“. Daina, kurios pusę sudaro žodžiai „I love you“, tapo hitu (ir, man atrodo, skambėjo kažkokio šokoladuko reklamoje). Grupę „Wings“ – 1971 m. su žmona Linda sukurtą muzikinį projektą – būtina aptarti plačiau, nes būtent šis etapas atskleidė P. McCartney’o kūrybinę brandą. „Wings“ dainose skamba daugybė instrumentų – styginių kvartetai, įvairi perkusija, klavišiniai, pučiamieji, gitaros, tačiau nieko nėra per daug, dainų lengvumas glosto ausį. Muzikos būdą galima pavadinti makart­nišku ir net neverta mėginti tiksliau. Genialus tembrų, garsų ir motyvų komponavimas yra jo firminis, tai britpopas visu gražumu. Jo muzika užtikrino amžiną šio žanro prestižą. Atlikėjas už nuopelnus Jungtinės Karalystės muzikai net buvo įšventintas į riterius. Nors dauguma „Wings“ dainų pretenduotų į mėgstamiausiųjų sąrašą, asmenine favorite vadinu dainą „Arrow Through Me“ – tai klasiškai britiškas prisilietimas prie ritmenbliuzo. Nesvarbu, kiek kartų kūrinys bus perdainuotas ar interpretuotas kitų muzikantų, tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai įdomesnis ne tas, kuris atlieka, o tas, kuris sukūrė. Kaip taip sugalvojo? Kaip tokią dainą parašė? Paradoksalu, visi su P. McCartney’u kūrę muzikantai prisimena, kad jis savo dainų neleisdavo groti kitaip, nei buvo sumanyta – grupės nariai partijas turėjo atlikti tiksliai. Gal todėl autoriaus figūra kūriniuose yra tokia pastebima. Desertui pasilikau įdomybę. 1973 m., dar nebaigus kurti filmo „Live and Let Die“ apie Džeimsą Bondą, P. McCartney’ui buvo pasiūlyta sukurti teminę dainą. Perskaitęs filmo scenarijų kūrėjas su pasiūlymu sutiko ir savaitei užsidarė studijoje. Pirmą kartą po bitlų išsiskyrimo šį garso takelį patikėjo prodiusuoti George’ui Martinui, legendiniam grupės prodiuseriui. Ir štai iš visų Bondo filmų dainų, ši vadinama sėkmingiausia. O kaip jums?
Trečioji apžvalgos dalis skiriama Burto Bacharacho kūrybai. Gali būti, kad jo vardas pasirodys negirdėtas, tad pažintį galima pradėti pagūglinus jo sukurtų dainų sąrašą. Tai galybė 1951–2017 m. parašytų kūrinių, už kuriuos kompozitorius pelnė garsiausio XX a. dainų kūrėjo vardą. Amerikoje į geriausių kūrinių penkiasdešimtuką yra patekusios 73 jo dainos, Jungtinėje Karalystėje – 52. Stebina ir kita statistika: kompozitorius dirbo su tūkstančiu garsių muzikantų ir atlikėjų. Vos pradėjęs kurti, jis šoko į besikuriančio easy-listening žanro traukinį. Netrukus B. Bacharachas tapo svarbiausia šio žanro figūra, ambasadoriumi. Easy-listening – tai džiazo standartai arba popmuzikos hitai, kuriuos atlikdavo styginių orkestras, grupė ir dažnai (bet nebūtinai) – švelnus vokalas. Konceptas netrukus tapo radijo formatu, jį grojusios radijo stotys sulaukdavo milžiniško populiarumo. Kompozitorius Jackie Gleasonas easy-listening apibrėžė kaip „foninę muziką, kuri negali trukdyti, bet turi pagražinti aplinką“. Vis dėlto B. Bacharacho kūriniai iš antro, foninio, plano drąsiai žengė į pirmą. Intensyviausiais kūrybinės veiklos metais kompozitorius savo muzikos vėliavneše pasirinko dainininkę Dionne Warwick – ji sugebėjo įgyvendinti kiekvieną B. Bacharacho muzikinį sumanymą. Kompoziciškai idealiai suderinta klasika ir ryškus charakteris dainoje „Anyone Who Had a Heart“, singlas „Walk on By“, kurio žodžius žino kas antras praeivis, – D. Warwick ir B. Bacharacho tandemo sėkmė. Vakaruose muzikai tampant viena pagrindinių kultūros formų, 7–8 dešimtmečiuose kompozitorius prisipažino nesidomėjęs populiariausiais hitais ir madomis. Ir rokenrolo nemėgo. Šią muziką mandagiai vadino paprasta, neintrigavo aiškios, darnių akordų harmonijos. Jis pasakojo tik vėliau supratęs, kad jo kūrybinį braižą lėmė Igoris Stravinskis ir Maurice’as Ravelis, kurių muzika buvo praturtinta gausybės sąskambių. B. Bacharachas kūriniuose nepaliovė ieškoti dermių ir spalvų – orkestrinėse aranžuotėse būgnai būdavo keičiami timpanais, o trimitai fliugelhornais – švelnesnėmis instrumentų versijomis, kad dainos įgautų daugiau sodrumo. Šios muzikos nuotaika ypatinga, nuosekliai pasikartojanti visuose kompozitoriaus kūriniuose. Tą nuotaiką sudėtinga apibrėžti, todėl dar kartą rekomenduoju muzikines apžvalgas skaityti su muzika ir pradėkite nuo seniausių albumų. XX a. antroje pusėje bacharachišką nuotaiką buvo tiesiog įsimylėję kino režisieriai – autorius tapo vienu pagrindinių kino kompozitorių Amerikoje. Kalbėti apie B. Bacharachą yra verta dėl įspūdingo indėlio į muzikos istoriją, ir, paprastai tariant, dėl gražiausių dainų. Jo paties mėgstamiausia yra „Alfie“.
Štai tokie trys susitikimai. Tikiuosi, kad jūsų keliai su Prince’u, P. McCartney’u ir B. Bacharachu jau susikirto arba greitai susikirs. Linkiu išgirsti, kaip skleidžiasi subtiliausi muzikiniai sumanymai, gerai apgalvotos detalės, išgryninta filosofija. Neatsitiktinai šių kompozitorių kūriniai yra geri. Sąžinė graužia, kad per mažai papasakota apie asmenybes – jos prilygsta kūriniams. Aišku, tai kalba be galo. Dalykitės muzikiniais atradimais su draugais ir priešais, nes vieni atradimai visada veda prie kitų.