Gabrielės Menšikovaitės piešinys
1.
Siųsk dešinėn taurę Agatonui¹ –
siringos² išspaudžia ašarą,
vynas išjudina kraują –
bet Kristupas³ savo sūnui: nesmaksok
pakabinęs liežuvį – būk budrus,
tegul moteriški papročiai
ir žaidimai
lyg maras aplenkia tave,
elkis kukliai ir žmoniškai
su kiekvienu,
kratykis niekšiškumo,
bodėkis blogio
ir mylėk savąją gentį.
¹ Platonas. Puota: „Nubudęs pamatė, jog vieni miega, kiti išėję, o Agatonas, Aristofanas ir Sokratas vieninteliai tebebudi ir geria siųsdami dešinėn didelę taurę.“
² Panašus į skudučius pučiamasis muzikos instrumentas.
³ Užuomina į LDK lauko etmono Kristupo Radvilos nurodymus tarnui, kaip prižiūrėti ir lavinti sūnų Jonušą.
2.
Ir tais metais¹
rujojantys Artimirbėjaus vilkai²
iš ąžuolyno susmigo į mūsiškių
dešinįjį sparną – buka tuštuma
vyrams atėmė narsą: iškapotos
Sandomiro kašteliono vėliavos
ir išskersta du šimtai valkatų,
ginkluotų lazdomis ir bardišiais;
ponui rotmistrui
kuoka suknežino galvą,
kunigaikščiui Kazickiui užmušė
jo mylimą žirgą,
po ristūno pilvu
kraujais plūdo Podolės kardininkas,
o Glovackis nelaisvėje gyvas
ant nusmailinto mieto sėdėjo –
ir kai, pasipustę padus,
bandėm sprukti iš pragaro žiočių,
Jo Karališka Didenybė, traukdama kardą,
išrėžė: „Prisiminę savo pirmtakų šlovę,
niekingai dekite iš sarmatos.“
¹ Užuomina į karaliaus Jono Kazimiero Vazos sekretoriaus laišką apie 1649 m. mūšį prie Zborovo.
² Iš J. K. Vazos sekretoriaus laiško: „Paskui Orda, kurią vedė Artimirbėjus, (...) užgulė mūsų vėliavas, kad tris kartus turėjo skubiai trauktis.“
3.
K. D. kilniųjų riterių, krauju apšlakstytuose
kremliaus mūruose¹, pagraudenimas su
pamokančiuoju epilogu
Pagraudenimas:
kai speigai
iškaužėjusius skruostus
laižė ir badė,
kai alkanas pilvas
proto neklausė
ir širdies negirdėjo,
kai seni burtai
žmogėdystei
nasrus pražiodino, –
praradę namiškius ir sveikatą,
it stuobriai
dėl Tėvynės tvojomės žemėn.
Epilogas:
pasaulis – bėdžių špitolė,
kur kiekvienas šunponis,
gręsdamas nuo odos
šunvotes it kerpėkšlius,
bėdoja vėjų pagairėje
ir grimzta į nežinios beprotybę.
¹ Užuomina į 1613 m. lenkų ir lietuvių belaisvių, prašiusių karaliaus juos iškeisti į maskvėnų (rusų) belaisvius, laišką.
4.
Ir tais metais
kraujas alko tik kraujo – karšėm
neatlyždami: ir Viešpats atsigręžė,
ir palaimino mus prie Lojevo¹
bei Petrikovo,
ir Jonušas prašė
neskubėt it išdegus akis,
smagintis taupiai – apsitvėrusius
pakutenti dantytu badu,
minkštai kazokus pasitiest „pramogėlei“;
bet kas neveda vaisių – pražūva,
kas laiku nesustoja,
aklai „upėn brenda“² –
tad Kričevskiui pasiūlėme popą,
Griškai šalto vandens ąsotį,
o Šapkai
užspaudėm kraujuojančią gyslą³ –
ir plaučiai susmego
it suplyšusios dumplės,
ir akių slyvos
tiršta migla užsitraukė.
¹ Užuomina į LDK lauko etmono Jonušo Radvilos pranešimą apie 1649 m. pergalę prieš kazokus prie Lojevo.
² Mirtį kinai vadina „bristi į upę“.
³ Išvardyti maskvėnai (t. y. priešai).
5.
Ir tais mūsų Viešpaties metais
Vilniaus budelis Jonas Rozovienas
atpirko iš magistrato už apvalią sumelę
anapilin iškeliavusio
meisterio¹ Dovydo kardą –
meisteris Jonas
(iš prigimties aržus želvys)
dar prieš adventą,
įsviestas į darbų urdulį,
su neregėtu įkarščiu mitriai
švylavo nuo kraujo išbrinkusiu
pono Dovydo įnagiu², –
tačiau jau gruodžio vidury
elgetos Ciprijono buvo aptiktas
prie „piloto“³
su žiojėjančia pakaušy skyle –
pasak Išminties knygos, dar nė vienas
padaras, nuginkluotas teisybės,
neišvengė
giltinės karštojo šokio.
¹ Budelio.
² Istorikas S. Samalavičius rašo: „Mus yra pasiekęs pasakojimas, kad anų laikų budeliai tikėdavę, jog jų įnagiai po truputį prisisotina kraujo. Įvykdžius tūkstantąjį mirties nuosprendį, jie gali pavirsti be galo piktomis būtybėmis ir naudotis savo šeimininku. To vengdami budeliai kirvius užkasdavę neprieinamose vietose.“ Matyt, to nepaisyta, tad kardu naudojosi Jonas Rozovienas, kuris „baigė gyvenimą Vilniuje nuo kažkieno šūvio“.“
³ Gėdos stulpo.
6.
Po to, kai ponas Mykolaitis išplūdo
Stanislovą Žaibą¹, vadindamas jį
pavainikiu – „nešvariu lovos sūneliu“
ir taip visų akyse neva jam nuplėšė garbę,
tasai S. Žaibas su žmona Barbora
ir savo parankiniais, pamiršęs
krikščionišką priedermę,
užpuolė Mykolaičio dvarą;
po niekingo apsnukiavimo
ponas Žaibas tam Mykolaičiui
lyg valkatai, sučiuptam patvory,
pirštais išrovė „karališką“ barzdą,
o paskum (Viešpatie, koks miešinas kraujas
plūsta širdin) tarsi tranas įknibo
į svetimą naudą –
pasak palaidų smuklės liežuvių,
Mykolaitis, išgyvendamas lemties nedorybę,
ypač krimtosi dėl putlių voverės kailinių
ir molinės puodynės, metalu skambančios.
¹ Užuomina į Upytės pilies teismo įrašą.
7.
Veliuonos valsčiaus bajoras
Kasparas Juškevičius¹, tarsi nekrikštas,
pamynęs Dievo galybę ir protėvių garbę,
įsilaužė į svečių kambarį,
kur po nešykščios vakarienės,
panirusi į sapnų sirupą, miegojo
mūsų mylimo rotmistro žmona
Ona Koriznienė –
taigi tasai p. Juškevičius
(it širšino įgeltas kuilys),
ištempęs ponią Oną iš lovos,
apšliaukė kumščiais ir,
sugriebęs ją kniūbsčią,
atliko tai, ką doram žmogui
plunksna įmanu išsakyt
tik kvailiu apsivertus –
tačiau, pasak žilų galvų,
Temidės girnos smulkiai sutrina
geidulių grūdą...
¹ Užuomina į Upytės pilies teismo įrašą.
8.
Argi ne papročių pakrikimas
veisti kalakutes, – postringavo Meleška
iš Smolensko¹ – o įvairybės paukštelių
spalvų žaismas, o tortai ir kremai –
stilbstame tarsi viksvos
po kupliu aklystės medžiu –
mūsų laikais pakako ir sūdinio,
mėsos gero gabalo, o jei dar
antelė su pipirais, žąselė su grybukais
ir česnaku, – burgundiški, vengriški
tik per didžiąsias šventes –
prisisiurbdavome nuo degtinėlės;
o tos skaistaveidžių klostės
ir prakirptės – bene susikaupsi
imdamas rankon muškietą ar kardą, –
geriau jos, uždengusios pragarmės veidrodį,
dabintųsi senobiškais apdarais.
¹ Užuomina į Smolensko pilininko Ivano Meleškos 1589 m. Varšuvos seime pasakytą kalbą.