Ožkiniai linų mėlynų

Siela, kuri niekada manęs neužstos,
Lyg žiedadulkė savo išsiilgus nėštumo,
Ten aš niekada pasodintas nebūsiu medžiu,
Tolstančio išgąsdintas tavo artumo.

Ten kryžius lyg laikas, palinkęs prie kelio,
Be veido skaistaus, be apžėlusio vėliai,
Be Tėvo namų, be duonos skalsios, be stalo,
Kur laukais parėjai ir mėlynai lyg linai sužydėjai.

Nežydėk, niekad nežydėk mėlynai.
Lyg žiedadulkė būsi išgertas be saiko
Iš daugkartinių artumų, Ožkinių, linų mėlynų,
Išgąsčio tyro laukų ir skubėjimo laiko.

 

Be mirties

jei iš žodžių
nuo lentos ištrintų
išaugtų abėcėlė

galėtų ji būti W
galėtų būti Q
dėl jų galėčiau gyventi

galėčiau būti
ištrauktas iš jų
kaip skenduolis ar kūdikis

tarp žodžių sunkių
kurie akmenim mainosi
būna daug to, ko nėra

į sąsiuvinį nepareina laiškai
į kuriuos tu
laiškais nepareisi

nepareina knyga užversta
kad raidė neišsipildytų
ir raštas užmuštų

– miręs žmogus nesiskiria niekuo
nuo nudvėsusio šuns
– sakei užsimiršus

žodžiai kieti
padėti į stalčių
kitoniškai šiandien jų kvapą tari

vėl negrįžtam
į pabaigos lauką
kloniu juodu kalneliu

seną tvarką atgavus
ir septynis kiemus, kurie
dabar Žytkiemiu mainos

į amžinybę iš čia
neišvyko
dar niekas

šalia stebuklingai gražių
nuolaužų
jotvingių laiko

kur lyg Skomantas
trumpam
iškastas būsi

ir girliandų vainikai
pažadins tave, pakerės
amžinuoju miegu

išeisi trumpam prisikėlęs
juodam saulės pavėsy
kur vėl save vesi

kur lyg jotvingį aklą
kuris neateina ir gyvas
nenueina mirtin

k u r n a k t y j e b e k ū n o
iškastas dėsies?
– juodam saulės pavėsy...

 

Laikrodis

ranka grublėta
nemokšos ranka
išardžiau laikrodį
bet neradau savęs
ir neradau laiko

sudėjau atgal
vieną po kitos
mikrosekundes nanovalandas
laimės žodžius
ir žodžius šunsnukius

laikrodžio tylą
laukus kurie neprabyla
šalia kito savęs
šalia laiko skubėjimo
šalia žiūrėjimo į laikrodį

sudėjau laiką
visas kūno dalis
visas dvasios arterijas
visus nenorus įkliūti
KAIP ŽIVILĖ ŽALČIŪTĖ

 

Penki klausimai

iš žiemos klausimų
išsilaksčiusių tolių
išankstinių šalčių
akių mačiusių...

ar žinai kam priklauso gamtovaizdžiai
apsnigusios pakalnės
apšerkšniję beržai
neišskridusių gandrų akys

užpūstos žvakės šviesa
speigo šiluma svilina
sušalusiom rankom
atsisėdusią žiemą

ar žinai
kam priklauso moterys
kurios
niekam nepriklauso

 

Pirmojo sodo ilgesys

Nukrito obuolys.
Tėvo namuose,
Kuriuose augo
Pasvirus obelis.
Ragavom obuolį –
Vaisių nulaužtos
Šakos skausmą...

Tėvo namuose,
Kuriuose nėra
Tėvo, kuriuose
Daug daugiau
Buvo atleidžiama,
Nei mes, vaikai,
Galėjom nusidėti,
Sudėti maldai
Rankas
Marijon.

Tėvo namuose,
Kuriuose
Dievo Motina
Žvelgdavo į motiną,
Žvelgiančią į
Dievo Motiną...