Stasys JONAUSKAS

Vlado Braziūno nuotrauka

 

Kreida: varpelio balsu

Argi tau nepalieka baisu
Ar bent liūdna, pajutus, kada
Tuoj nutyla varpelio balsu
Ant lentos parašyta kreida.

Jos baltieji milteliai sudžius,
Ir jau nebegrįši tenai.
Tik netyčia ištarsi žodžius,
Išmoktus atmirtinai.

 

Nesustabdys

Paukščiai, tolstantys iš tėvynės,
Laikini jų balsai ir namie
Amžinai pasiliekančios vinys,
Metalinė plaktukų drėgmė.

Kaip ląstelės užsiveria durys,
Plaukuose ima kauptis žiema:
Išretėjusių kaulų tūris,
Daugiabriaunių erdvių tuštuma.

Ima kristi pirmasis sniegas,
Sakuose gintarėja vabzdys.
O gyvenimas eina. Jo niekas
Šiam pasaulyje nesustabdys.

 

Degantis laikas

Saulė leidos labai pamažu,
Prisipildžius ugnies ir vėjo.
Ir iš savo pūslelių mažų
Laikas tarsi koks daiktas trupėjo.

Buvo aiškiai girdėti: ašis,
Visą žemę laikydama, sukos,
Ir mirgėjo pasaulis šis
Kaip vaikystės dienų atvirukas.

Laikas blėso kaip medžio ugnis,
Nuo visų vandenų užsidaręs.
Ir tiesioginis sakinys
Jungė mūsų žodžius kaip varis.

Ir kiekvieną galėjo pavyti
Pasaulin šviesa paleista.
Ten buvo regėti, kaip švyti
Gyvenimas – kometa.

 

Žemė alsuoja tiesą

Kai iš atminties ir knygų
Mus išplėšia valanda,
Ir jauti – šviesa išnyko
Saulei leidžiantis, kada

Spinduliai kuprotus tiesia,
Tuoj tyla į dangų tems:
Žemė dar alsuoja tiesą
Amžinybę girdintiems.

 

Iš laiko išbyra po vieną

Smėlis byra iš laiko po vieną
Grūdą tol, kol save paaukoja.
Šitaip laikrodis išmuša dieną
Po vidurnakčio tau iš po kojų,

Tuoj užges gervuogynai pamėlę,
Ir kiekvienas, kuris čia gyveno,
Pamažu virs į pustomą smėlį,
Kurs iš laiko išbyra po vieną.

 

Tarsi gyvenimas ėjo

Grimzta pilkosios rudenio dienos,
Lig pavasario nebeišdžius.
Varnos dar lesinėja žodynuos
Neprigijusius mūsų žodžius.

Jau suartos bespalvės ražienos,
Šaltis mokosi piešti gėles,
Džiūsta vasaros, tirpsta žiemos,
Taip jos viską pakeisti galės.

Ir, palinkęs į priekį nuo vėjo,
Nusipurtęs lazdynų lašus,
Tarsi tavo gyvenimas ėjo
Ar atrodė į jį panašus.

 

Tebegroja tie patys žiogai

Per miestelį sparnuotas lėkei,
Ir, atmindami šitą skrydį,
Tebeskamba varpai: Ylakiai
Taip visus sutiktuosius palydi.

Ir skardėja miestelio stogai,
Kai atsisuka šiaurės vėjai.
Tebegroja tie patys žiogai,
Kur čireno, kai tu šokinėjai.

Ir nušokai tolyn šia žeme,
Kol netyčia prišokai jos kraštą.
Ir sutilpo tame šokime
Šis gyvenimas tarsi iš rašto.

Mėnuo švietė ir buvo teisus,
Nes turėjo jis nuomonę savo.
Tebešoko žiogai už visus
Ir stogai tuo laiku pažaliavo.

 

Praėję laikai

Ką ten apšvietę ligi kraujo,
Kai žaibavo be galo aukštai,
Ir pakilę gyventi iš naujo
Bėgo žmonės ir jų daiktai?

Ar jie vienas į kitą rėmės,
Ko išmoko pasauly šiame,
Ar nurimo jų galvos rėmuos,
Jeigu kojos dar bėgo žeme?

Ką jie nieko nematantiems reiškė?
Ar tik ugnį, kuri užges,
Jeigu bėgdamos minios traiškė
Juos pačius tarsi dvaro sraiges.

Ką jie vienas į kitą tylėjo, –
Ar tik būsimus savo vaikus? –
Kai pro šalį vis ėjo ir ėjo
Laikas, vesdamas metų pulkus.

Gal nebuvo nei karo, nei maišto,
Jei ir buvo – be galo seniai,
Kai praėję laikai susimaišo
Tarsi chemijos junginiai.

 

Kilo į viršų

Po lietaus visos žolės alsavo,
Pasiruošusios kilti iš vietos.
Jos žaliavo gyvenimą savo,
Nors atrodė, jog mums pasėtos.

Ir tyla tapo kietu kūnu,
Kurio plaktuku nepramuši.
O per dangų artėjo perkūno
Debesynai į vasaros mūšį.

Iš tolybių artėjo minios,
Jog atrodė: kažką užmiršo.
O ant kalno stovėjo Sekminės
Ir tylėdamos kilo į viršų.

 

Piešė gėles

Į dažus įsipylęs žiemos,
Jis ant ežero piešė gėles,
Tik nebuvo žiedų šilumos
Ir atrodė, kad jos negalės

Nužydėti gyvenimo to,
Kur nužydi bent kartą visi,
Bet rasojo dangus, ir vanduo
Tyliai kaupėsi debesy.

Dar nesnigo, tik buvo vėsu,
Kur nuėjo ledėdamas tas.
Ir padangėj šimtai debesų
Atsistojo į savo vietas.

 

Liepos jau niekur nebus

Eis laikas per vasaros kūną,
Paversdamas jį žeme.
Nebus to, ko niekad nebūna,
Ir bus tai, kas būna kasmet.

Bėgs medžių viršūnėmis vėjas,
Ne tas, kur suguldo javus,
Tik prie vandenų pastovėjęs
Perkūnijos dvelksmas gaivus.

Nurims, visą vasarą pūtęs
Ir judinęs klevo lapus.
Stovės dobilienoj rugpjūtis,
Tik liepos jau niekur nebus.

 

Bėgantys vandenys

Temstant vandenys bėga namo.
Kur – namo? Nė jie patys nežino.
Brastoje teliūskuoja akmuo,
Vos pajudintas saulės grįžimo.

Surikiuoti po vieną, po du
Ir įrėminti alksnių alėjų,
Nestovėjo nė vienas vanduo,
Bėgo ten, kur tiktai begalėjo.

Vejami begalinių naktų,
Bėga debesys tarsi nuo priešų,
Kai ruduo ten šimtus nekaltų
Voratinklių tyliai suplėšo.

Ir sustingęs, kol visas atvės,
Įsikibęs nematomo vėjo,
Bėgo amžiais vanduo nuo savęs,
Bet pabėgti niekaip negalėjo.

 

Malvinos Jelinskaitės fotografija