Dvylika volungių

Lieku krante.
Sumerkiau rankas į gyvenimą.
Varis tik pasirito gatve –
skaičiuoju žingsnius.
Sušnarėjo skaičiumi
dvylika volungių. Sninga.
Patiesiu nėrinių staltiesę –
trupinsiu šiaudą,
bursiu tyliam pasiaukojimui
prasmingiausią kelionę.

* * *

Iškorės lelijos,
pragriauš kranto gedulą,
nešis upė giedojimą,
žilvičio lumzdeliu jai pabūsiu.
Sutrūks, veržę laiką, lankai –
garmėsime, griaudėsime
pumpuro sprogimą:
– Išlaukėme! –
Gailią raukšlę žaliaakis
apkaišys plunksnomis.
Šypsosiuos lyg nuotaka.

* * *

Sukrito rūkas į saujas –
verpiu lino kančią.
Krūptelės suskirdę ulbėjimu
raini mano dangūs –
ilgus trikampius
laukiniai paukščiai išnešė:
Palauk, juk sugrąžinsime
praeities peltakį,
galėsi pakilti skambesiu
nokstančio aido.