Dalinis užtemimas

Skystėja saulės šviesa,
blanksta dangus, pilkėja pavieniai debesys,
retėja oras tarp medžių, randas daugiau erdvės,
nuščiūva paukščiai,
tamsos nasrai apžioja auksinį diską,
nakties šviesulys juoduoja, ruošiasi mesti šešėlį
ant aprūkytų stiklų,
už kurių mano siela, taip pat dalinai užtemusi,
viliasi, kad ir ją apžioję nasrai atsitrauks tuojau,
bet ne. Šis užslinkęs kūnas palieka
savo sunkų šešėlį, prisigėrusį metų
metais kauptų liūdesių,
ir tik traukiantis man
jis galbūt atsitrauks kartu.

 

2015 03 20 12.30 val.

 

 

Golemo įgula

Už grotų bauginanti laisvė,
ribojantys apibrėžtumai, o šiapus
šonkaulių narvo, apvalkalo su jaudinančiu
riebalų tarpsluoksniu, kažkokio valdovo
atvaizdu ant fasado (putlios lūpos,
nudribęs pagurklis, maišeliai po akimis)
mes, kaliniai savo beformių kūnų,
kito pasaulio šauktiniai: senstantis
senatorius, doras valstietis, suktas smuklininkas,
vienuolis, komediantas ir dar kokie du
sunkiau atpažįstami asmenys; viso, tarkim,
septynetas jų ar pojūčių,
gimdančių troškimus ir nuolatinę sumaištį,
galeros vergų, prirakintų judinti
šio milžino kūno sąnarius...

Salėj tarp šonkaulių grotų (į ją
tamsūs koridoriai veda – proto akis neįžvelgia
jais vaikštančių), rankenos, svirtys, judintojai,
ant sienų sukabinėtos kaukės,
viena kurių pridengęs beformį veidą
stoji prieš savo sąmonę.
Nežinai, kaip atsirenki jas, nepastebi,
kaip ir kada jas pasikeiti: viskas vyksta savaime:
aplinka, kultūra, tikrovė, mokyklos įgūdžiai...
Vardas. Golemas krūpteli ir pabunda,
iš lėto veriasi jo burna,
ilgai čiaumoja kažką bei ryja,
galiausiai pasako: „aš“.

 

1989 03–2015 05

 

 

Egzodas

Eilėraščių skaitymas, sąmojų svaidymas
į nakties dangų, autografai, vakarienė,
šlakelis vyno, malonūs pokalbiai...
Paskui išeinam į akliną tamsą, kojomis
ieškom takelio žvirgždo, kažkokiai pelėdžiukei
kapojant orą čaižiais klyksmais... Ak,
čia kažkoks krūmas!.. gal apanglėjęs, kad šitaip
suaugęs su naktimi?.. čia kažkieno petys!..
(čia tu?) ir dar kažkieno ranka...
Tarsi būčiau išgirdęs balsą
žmogaus, kurio nebėra,
kurio čia negali būti, paskui – kito
ir dar kito... „Kur mes visi čia einam? Greičiau
į namą, pelėdoms palikime tamsą“, –
kažkas nematomas sako. Ranka
užčiuopia verandos turėklus.
Nors „Tai ne ta veranda, – sako
tas pats balsas, kažkur man girdėtas,
neatpažįstamas, niekada nepamirštas, – bet vis tiek
maloniai prašom į vidų.“

 

2015 07

 

 

Pavasario skaitiniai

Pavasaris šėlo, žydėjo obelys.
Vaizdas už lango atsispindėjo
knygų spintos durelių stikle
kartu su manim, kartu su
mielų man žmonių vardais
nugarėlėse ir jų veidais,
jau nebesančiais šiapus;
rašikliai tarp jų nuo rašymo
sugrubusių pirštų vingiuodavę
tartum girti, kol išsikeverzodavę
į tik jiems žinomus užribius:
vienas rytą negrįžęs nuo jūros, kitas
deklaravęs išmintį muitininkui
ir dingęs tunelio angoje su juo,
ištirpęs migloj virš pelkių,
dar vienas, iš žodžių
sukūręs tokį pažįstamą,
bet lygiagretų pasaulį...
Man pakako to vaizdo pro langą,
balto pavasario šėlsmo
saugiu atstumu, už stiklo,
tik būčiau norėjęs paklausti,
kokie ženklai, kokios prasmės
(ant kokios) liko užribio medžiagos?
Kokia ta mūsų (balta it pavasaris?)
nesusikalbėjimo žemė?

 

2015 04

 

 

Kazino Foksvude

Tu ir vėl neradai to tako, nepastebėjai įtrūkio
vaizdinių panoramoje, – sako lama. Ko gero.
Nesu apsigimęs lošėjas, nematau prasmės
(gal bijau?) rizikuoti, mesti sielos žetoną į aklo
atsitiktinumo valdas.
Nes tai, ką galiu šiame kazino laimėti, –
tik vergija nebepriklausant sau,
prisirišimai ir saitų traukymas,
beprasmiškos kančios ir sąžinės priekaištai.
Lapės iš šios giraitės (veriantys žvilgsniai,
nuogos rankos, pečiai ir nugaros)
nuduoda, kad laukia paprasto statymo,
spindinčios šypsenos neišnyksta nuo lūpų,
kai dedu pirktinį žetoną –
juk tai tik pradžia. Tačiau ir toliau
lošiu iš smulkių, kartais išlošiu, kartais ne.
Lapių žvilgsnius aistra nešioja ruletės ratu,
kol vėjas nuo lūpų po vieną nupučia šypsenas.
Tą patį lošimą mes suprantam skirtingai, – sakau, –
statydamas ant raudono ir juodo, man jis savitikslis,
jums malonumų tokių nepakanka.
Tu galėtum laimėti tikrą gyvenimą, –
sako stalo kaimynė piktokai, – galėtum
jį atvaizduoti, ir pakerėtos lošėjų sielos
tavim tarsi fleitininku sektų šlovės takais.
Nejau tau gana šio priplėkusio gyvenimėlio,
tų bejausmių, nykių sueičių, – sako ji. Atsiprašęs minutei,
pasuku pro staiga išryškėjusias išėjimo duris.
Lama nebesako nieko.

 

2015 03

 

Liepa. Ikebana

Pagaliau pasibaigė
karštos dienos. Palyja
kartais. Mintis it laivelis baloj,
nešamas link manęs, bet pro šalį.
Kimbu į vasaros gerklę
mėlynais nuo mėlynių ar vyno dantim...

Eglūnas, pageltus lanksva,
lotoso lapas, rausva vandens lelija,
dūmamedis. Pasiekė krantą
laivelis. Tavęs jame nebėra.
Tu tik puokštės atmintyje.

 

2015 07

 

 

Senstantis šauklys

Sparčiai žingsniuoju, žinią nešu,
pusbačiai mano sparnuoti.
Prieky dama aukštakulniais: tik tak –
strėnos jų įsiūbuotos.

Ją aplenkiu, nes greitai einu,
kaip man atrodo, į tikslą –
žinią nunešti žmonėms skubu
ir melagingą, ir tikrą.

Bet nelauktai aplenkia mane
ta žemakulniais bateliais,
kojos jos tiksi dukart greičiau
už chronometro strėlę.

Žengia sparčiau ji savo keliu,
nei aš galėjau tikėtis,
žinią jai perduoti kilo mintis
nelyginant estafetę.

Bet ar priims dvi obolo puses
ji – melagingą ir tikrą,
ar savo kelią pames vardan to
įsivaizduojamo tikslo?

Ar nesulėtins ji žingsnio švitraus,
kai nebeliks kur skubėti,
ar nepradės labiau rūpintis „kaip“
ir aukštakulniais avėti?

Ne, jau verčiau vaizduosiuos kitaip
savo judėjimo greitį,
žinią vėluodamas nešiu, nes jos
niekam, beje, ir nereikia.

 

2015 09