įsivaizduok
           Rolandai

balos
po tokios sausros
akimirksniu
susigeria į žemę,
paskui save
įsitempdamos
pastėrusius debesis

įsivaizduok, Apsi,
kaip sunkiai jie
ten, gilumoj,
skinasi kelią
pro akmenis

ir tik labai
labai toli
paklaikę nuo tamsos,
įkaitę nuo pasipriešinimo
jie išsiveržia geizeriais

ak, tie mūsų
lietuviški
debesys

 

pa(si)matymas Šv. Morkaus aikštėje

milijonai balandžių
sutarę pakyla į orą
apsisukę padangėje
brėžia ne ratą
                    – ovalą
vėlei nutupia, dairos
apsimeta
                      – nieko nebuvo

ir štai tada
tik tada
mano žvilgsnis
suranda tavą

 

apie nerimą

keista tyla (prieš audrą?)
lyg
po kojomis užkasę būtų
vis tebeskambančią
orkestro duobę

 

apie vandenį

smaluotas valties dugnas
taip arti. iškelsi, rodos,
ranką ir paliesi.
bet tai apgaulė.
viskas vandeny
– kitaip. mielasis,
čia gražu.
tik liūdna,
kad nebūsim
dviese.

 

apie depresiją

užčiaupkit
savo kruvinas burnas,

klevai

 

apie ugnį

tyliosios gaisrininko našlės
darže tarp kopūstų galvų
suliepsnojo kardeliai

 

apie vienatvę

beždžionėle,
nusiimk kaukę

– pakalbam

 

* * *

perskaitęs
mano eilėraštį
paklausei
apie ką jis

 

tylėjau

mažo
mano lėktuvo
didelės
juodosios dėžės
bus atrastos
be manęs

 

po ligos

trečiąją
žiemos dieną
nuo miško, kurio tik plotelis
matyti tarp šaltų daugiaaukščių,
atsiskiria mėlyna pušis ir artėja, kol stabteli
tiesiai po mano langu, nusipurto tankias snieguotas garbanas
ir ištaria: laikas. lipu laiptelis po laiptelio, sunkiai praveriu kaustytas
namo duris ir peržengus slenkstį drąsiai nuseku. sninga.
medžiai laukia ištiesę gruoblėtas šakas.
spyglių kvapas akimirkai užgula
burną. kvėpteliu.
kvėpteliu.
dar.