* * *
krankliai virš varpinės
labiau ne šaltis
pro odą smelkiasi šviesa
šiek tiek pasnigus
ar bus rytų kad jam
nereiktų keltis
spygliai erškėčio
vis dėlto per dygūs
iškvėpus debesys per auštantį
lyg avys lėtai nueina
o krankliai dar sukas
jis sakė bus gerai
toks atsidavęs
akių iže prigėręs kumeliukas
Lopšinė negeram miegui
Jane Doe
buvo eilinė mergaitė
mėgusi piešti
suodini tavo piršteliai
man per akis
suodinas
gerai mokėsi
tiesa mėgdavo
paskaičiuot varnas per pamokas
krankliai virš tavo akių
samanos vietoj pagalvės
samanos juodos
ištekėjusi už Johno Roe
pavardės nekeitė
bet išsikraustė į namą prie upės
tavo akių juoduma
už mano gelmę
juodesnė
savo vienturtį Johnny
pagimdė vonioj
ar skaudėjo – nepamena
lėtai
savo vandenis
plukdo
apie Jane Doe nėra jokių įrašų
metrikų dokumentacijos
nėra net jos pėdų pakrantės smėly
lėtai juodus vandenis
plukdo
pro tavo akis
Jane Doe buvo
visos iš mūsų
lėtai juodus vandenis plukdo
Leta
lėtai
* * *
jis turėjo raktus
nuo visų miesto durų
nuo vėjo iš šiaurryčių
nuo upės pakeitusios vagą
nuo mergaitės akių
gete tebelaukiančios tėvo
jis turėjo raktus
nuo durų tavo viduj
kurių nė neįtarei esant
už jų gieda mėlynas paukštis
dienoja
per tylą
* * *
tu sakei man dainuoki per naktį
dainuok mylimoji
kad paliautų šiaurys
kur ateina ir pradeda sniegas
taip tave iš tavęs
tarpu šonkaulių
kiaurai ištraukia
tu sakei man dainuok
aš dainuoti nemoku
tik save iš savęs
išsilupt
iki mažo kauliuko
žvilgančio grindinio properšoj
* * *
ir jeigu reikės atsisveikinti
tiek ir tebus
akių juoduma ir nedidelis
šypsenos linkis
tarytum laivelis pakrantėj
o toliau tik dangus
ir tiek to švelnumo
per sniegą koks sprindis