Dovilė Kuzminskaitė

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

* * *
krankliai virš varpinės
labiau ne šaltis
pro odą smelkiasi šviesa
šiek tiek pasnigus
ar bus rytų kad jam
nereiktų keltis
spygliai erškėčio
vis dėlto per dygūs
iškvėpus debesys per auštantį
lyg avys lėtai nueina
o krankliai dar sukas
jis sakė bus gerai
toks atsidavęs
akių iže prigėręs kumeliukas

 

Lopšinė negeram miegui

Jane Doe
buvo eilinė mergaitė
mėgusi piešti
            suodini tavo piršteliai
            man per akis
            suodinas
gerai mokėsi
tiesa mėgdavo
paskaičiuot varnas per pamokas
           krankliai virš tavo akių
           samanos vietoj pagalvės
           samanos juodos
ištekėjusi už Johno Roe
pavardės nekeitė
bet išsikraustė į namą prie upės
             tavo akių juoduma
             už mano gelmę
             juodesnė
savo vienturtį Johnny
pagimdė vonioj
ar skaudėjo – nepamena
             lėtai
             savo vandenis
             plukdo
apie Jane Doe nėra jokių įrašų
metrikų dokumentacijos
nėra net jos pėdų pakrantės smėly
             lėtai juodus vandenis
             plukdo
             pro tavo akis
Jane Doe buvo
visos iš mūsų
            lėtai juodus vandenis plukdo
            Leta
            lėtai

 

 

 

* * *
jis turėjo raktus
nuo visų miesto durų
nuo vėjo iš šiaurryčių
nuo upės pakeitusios vagą
nuo mergaitės akių
gete tebelaukiančios tėvo
jis turėjo raktus
nuo durų tavo viduj
kurių nė neįtarei esant
už jų gieda mėlynas paukštis
dienoja
per tylą

 

* * *
tu sakei man dainuoki per naktį
dainuok mylimoji
kad paliautų šiaurys
kur ateina ir pradeda sniegas
taip tave iš tavęs
tarpu šonkaulių
kiaurai ištraukia
tu sakei man dainuok
aš dainuoti nemoku
tik save iš savęs
išsilupt
iki mažo kauliuko
žvilgančio grindinio properšoj

 

* * *
ir jeigu reikės atsisveikinti
tiek ir tebus
akių juoduma ir nedidelis
šypsenos linkis
tarytum laivelis pakrantėj
o toliau tik dangus
ir tiek to švelnumo
per sniegą koks sprindis