2023-iųjų Maironio premijos, o tuo pačiu ir 59-ojo poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ laureatu tapo poetas, eseistas, fotografas Julius Keleras už eilėraščių knygą „Virtuvėlė pilna Ukmergės“ (2022, leidykla „58 sapnai“). Spausdiname naujausius poeto eilėraščius.

 

 

Vygaudo Juozaičio nuotrauka

 

 

mintys prieš miegą 

 

naktį reikia žieduoti paukščius,

ypač tuos, kuriems likimas mažiau palankus,

ypač tuos, kurie permirkę ir pilni debesų,

ypač tuos, kurie būriuosis virš šiukšlių konteinerių,

ypač tuos, kurie nesibūriuos virš šiukšlių konteinerių,

ypač tuos, kurie bus panašūs į mirusius tavo draugus,

ypač tuos, kurie bus visai nepanašūs, nebent nuleistais

sparnais,

 

kaip man tavęs nesupainiot su mėlynąja zyle

 

 

atsimerkiu ir bandau prisimint

 

brėkštant aušrai prasideda pusryčiai –

ji valgo sumuštinį su mėnesienos filė,

o aš leidžiu sau paskanaut vaivorykštinių

upėtakių atspindžių

 

viskas baigiasi greitai – šviesa

nuskuodžia tolyn lyg katė, uodega, 

nušluodama indus, 

ir belieka laukti pietų,

kurių tikrai neatsiminsiu

 

 

bloga diena

 

Aznavouras šįvakar ne itin nusiteikęs –

gal mėnulis ar kas –

rėkalioja kažką apie bohemistą

ir patirtą skurdą Montmartre,

tuo tarpu, kai aš šiandien nepirmąsyk

skaitau apie juodąsias moterų

dvasios puses, kuriom kažkodėl jos didžiuojas

 

 

vakarienė

 

mudu su Triušiu valgom ledus,

jis lyžteli iš šaukštelio, sukniaukia,

nes tai visai ne tai, ko tikėjos,

o aš, prisiminęs, kad Elektrai tinka

gedėti, užtraukiu nakčiai užuolaidas

 

 

juodraščiuose

 

juodraščiuose atrandi savo veidą –

nupieštą, subraukytą, suniekintą

šungaudžių, dėvinčių išsišiepusių 

valentinų kaukes, savo veidą,

kurio nepatyriau, nepažinau

tarsi daugybę dešimtmečių

būčiau slapstęsis batų krautuvėje –

kairėje pusėje, apatinėje lentynoje

niekieno niekad neatrastoje dėžutėje

 

 

ruduo uostamiestyje

 

slapčiausia meilės jėga slypi naktį prairusioj

kopoj, paskui tik prašvis, paskui tik

raudonai dažysis landynės ir aikštės, tolesni

priemiesčiai taps spalvoti kaip kamuolėliai

siūlų, išskleistų atokioj vitrinoj, kuri neturės

prasmės mažai tyraširdei žvaigždei, nakvojusiai

ant suoliuko kažkieno paliktame krepšyje

su užmirštais, jau apgedusiais vaisiais

 

 

pasivaikščiojimas mariomis

 

tas plonas ledas, aklas ir skaidrus,

globoja žuvį, plaukiančią į šiaurę:

pamestinukas vėjas sumezga tinklus

ir sniegas dosniai krinta slėnio taurėn,

kurios dugnu žmogus pareis namo,

norėdamas užmiršt, kas pėdoj lieka,

bet upės ištakose užsižiebs akmuo,

atspindintis tyriausią amžiaus šviesą,

ir mudu einame tolyn, širdie,

štai eketė, kita ir dar benamės

žuvėdros bando tūpt ant rėjų –

sutemus jau nematau aš jų,

bet tik juntu, kas turi pabaigą,

netruks į pradžią sugrįžt ratu,

bet štai krentu kaip žibalinė lempa,

kadais kliudyta vaiko, sniegan, o jis

tarsi motulė krentantį mane ir vėl sulaiko

 

1989 iv 02–2019 ii 10

2023 iii 30–iv 29

 

 

atsisveikinimas

 

betgi aš jau ne tas, mylimoji, – kaip žodis, pakeitęs kirtį,

kaip knyga išpjaustytais lapais, kaip atplėštas

svetimas laiškas, kaip atgijus sode nušalus arbatinė rožė

pajuntu, kaip be ašarų verkiama, kaip nurytas skiemuo

tolsta tartum niekieno nepastebėtas sielis upe

ir nebereikia jokių išgąstingų akių, blykštančio veido,

gniaužomų rankų: svetimas aidas nusirita siela

nelyg trikapeikė moneta, išsprūdus kažkam

iš neturtingos kišenės

 

1989–2019

 

 

rojaus variantas

 

angeliukas ant pudrinės kraštelio, porceliano dubeny

plūduriuoja rožės,

druskinę laiko du pasidabruoti liūtai, nepamirškim

auksuotų sparnų

 

buteliai balti su baltais bumbulais,

melsvi išsidraikę raišteliai, balti marškinėliai,

gelsvos ir rausvos gėlytės, greičiausiai

kokios nors nasturtos arba roželės

 

kelnės su petnešom ir rusvais apvadais,

rožių ir linksmi balsai kambary,

raudoni kaspinai kaimynių mergaičių plaukuos,

medalionas su mano portretu

 

nepamirškim kambario, pilno skaniai

kvepiančių žmonių, meilikaujančių žvilgsnių –

rožinės servetėlės sulankstytos taip,

kad primintų rožių žiedlapius

 

skrybėlaičių murkimo, storulio rausva

plike, kojinaičių ir, be abejo, migdolinių

sausainukų iš geležinės raudonos dėžės

su užrašu „London“, nepamirškim

 

tik kur aš?

kodėl viso to neprisimenu?

kodėl mama nenupaveikslavo nei teta,

nei kelios močiutės? neradau albume

 

 

sausis Klaipėdoje

 

sniegas priveikia uostą ir baltas granitas užlipdo

kloakas; vėliau net krantinės praranda regą; miestas

bejėgiškai ieško motinos rankos, kol išsekintas

krantas lieka saugot šąlančio smėlio ir angelas

šiam mirtinam pakrašty jau neturi kur kristi

 

žodžiai sukas ratu, negalėdami rasti pusiausvyros;

girdėti, kaip kanalais prašniokščia vanduo,

plakamas vėjo per nugarą, ir tu jau žinai,

kad niekam nesi reikalingas, išskyrus gal kasdienybę,

tvinksinčią balandžių vyzdžiuose švintant

 

kokią kaukę dabar turėtų dėvėti žiema,

kad jos nepažintum? prisnigtas, bemaž sukaulėjęs

lizdas, kuršių balsais šūkaliojantys kirai

virš akvatorijos, prisigėrę iš baro išspirti gedėtojai,

aiškiai pamiršę, kad baigės, baigės ruduo seniai

 

nuspirtos kelio rodyklės rodo į dangų, keliaklupsčias

sniegas keliauja pirmyn, o miegančios bitės

turbūt gali sapnuot tik žemus iškerojusius

krūmus, kur karštis buvo saldus it žiedadulkės,

o vėjas perpus palankesnis nei tarpkalviuos žiemą