Tomaž Šalamun

 Tomaž Šalamun
Tomažas Šalamunas. Kadras iš filmo „Moliūgas ant pasaulio karšto stogo“

 

History

Tomažas Šalamunas yra pabaisa.

Tomažas Šalamunas yra oru skriejantis rutulys.

Niekas nieko nežino apie jo orbitą.

Prietemoje guli, prietemoje plūduriuoja.

Ir žmonės, ir aš žiūrime į jį nustebę,

viliamės gero, gal tai kometa.

 

O gal Dievo bausmė,

akmuo, pasaulio riboženklis.

Gal toks taškas visatoj,

duosiantis planetai energijos,

kai pristigs naftos, plieno, maisto.

Gal tik ląstelių žaismė, auglys,

kuriam it vorui reiktų nutraukt galvą.

Bet paskui kažin kas įsiurbtų

Tomažą Šalamuną, tikriausiai galva,

labiau tikėtina, galva, ne kūnas.

Iš jos išdygtų naujos kojos.

Matyt, reikėtų ją patalpinti

po stiklu, nufotografuoti ir įmerkt

į formaliną, kad vaikai žiūrinėtų

kaip gemalus, undines ir europinius

protėjus. Budintieji spekuliuotų

bilietais ir pardavinėtų po du sykius.

Žmonėms tai išeitų į naudą, duotų jiems duonos.

Kitais metais jis tikriausiai bus Havajuose

arba Liublianoje. Havajuose labai

šilta. Į universitetą žmonės vaikšto basi.

Bangos ten sulig šimtu pėdų.

Be atvangos drebina, drebina žemę.

Po miestą siuva verteivos.

Toks karštis fantastiškai tinka meilei,

nes oras druskingas ir pučia švelnus vėjukas.

Bet Liublianoje žmonės sako: žiū!

Štai Tomažas Šalamunas į krautuvę nuėjo,

su savo žmona Maruška perka pieną,

gers pieną.

And this is history.

 

Iš knygos „Arena“ (1973)

 

 

/ / /

 

Ir mano likimus stebi tik vienas mažas

guziukas. Iš to guziuko ir rašau. Jį

sopa. Jei kas nors anksčiau tą guzą

būtų perpjovęs, gal dar būčiau išsikapstęs

lauk. Nusivilkęs savo likimą it

marškinius ir vėl žiūrėjęs, kaip jis

sukas. Dariau tai nuo tada, kai

įsižiebiau ir užgimiau su pirmu

eilėraščiu, kad nusiraminčiau.

Nurodau tikslų eiliškumą:

„Pokeris“, „Pelerinos paskirtis“, „Piligriminė kelionė

dėl Maruškos“, „Balta Itakė“, „Amerika“, „Turbinos“,

„Arena“, „Imrė“, „Sakalas“, „Šviesos istorija yra

oranžinė“, „Šventė“, „Druidai“, „Žvaigždės“.

„Angelo metodas“ skirta man.

Toliau nieko nėra.

Nebeturiu galios sau.

Šis eilėraštis kiek prastesnis.

Rašau jį tik todėl, kad jaučiuosi privalantis

paaiškinti.

Esu aiškus kaip diena.

Žvilgsniui skverbtis į mane draudžiama.

Niekada nebuvau žmogus.

Visad angelas.

Pasiekęs tobulą savo pavidalą

išsisklaido.

 

Iš knygos „Angelo metodas“ (1978)

 

 

/ / /

 

Europos širdis elegantiška ir

negyva. Tik

vaikai dar suvirpa prieš juos

sutraiškant laikui. Mus plėšo dvi

didelės plokštės: Šėtonas, lauko durų

institucija, ir skardis laisvės, sutekančios

į Ramųjį vandenyną. Tačiau mes

e s a m e atmintis. Tad privalomi

pasauliui, nors mūsų mitas įdiegtas

į prietaisą, kuriuo nebedisponuojame.

Vienintelė reali istorinė mūsų galimybė yra

malonė, tik jos

išties negalime nei

suvartoti, nei efektyviai pritaikyti.

Psichoanalizė yra dugnas, naktis prieš

atsivėrimą.

Visos valdžios laboratorijos

žlugs.

 

Iš knygos „Šviesos analogijos“ (1982)

 

 

Kristus

Jei suvalgyčiau mamą, jau gerklėje ją

sudraskytų žuvys. Tad verčiau ja užtaisysiu

patranką. Lai plazda it vėliava su šlapiom

letenom, mąstė sau berniukas su ryšuliuku prieš

užmigdamas. Ilgai jis nieko nesapnavo, o paskui

staiga susapnuoja Kristų, griežtį bevalgantį.

Kodėl tai darai? – paklausė. Kodėl

nepalieki griežčio ramybėj? Kristus nesumojo,

ką čia atsakius, nes dar niekas nėra jam priekaištavęs

dėl daržovių. O ką man valgyt, atsakė. Ei,

tarė berniukas su ryšuliuku, trauksime medžioklėn,

tikrai sumedžiosi kokį kiškutį. Ir juodu nuėjo.

Ir ėmė blankti šviesa, kuri

liejosi Kristui iš pilvo, tad juodu pradėjo

kliūti už akmenų. Nesu įgudęs,

tarė Viešpats, dar niekad nesu sumedžiojęs

kiškučio. Leisk tai atlikti man, tarė berniukas

su ryšuliuku, tik va šviesos nėra. Ir suvalgė

Kristus dar vieną griežtį, ir susyk šviesa

vėl įsižiebė. Tu mane mulkini, tarė

berniukas. Šviesa turėtų šviesti savaime.

Jei nepasitaisysi, kiškutis atiteks

tik man. Ir pasidarė taip šviesu, kad

kiškučiai buvo it šventės. Ir vienas juodviem

davė akį, o kitas – nosį, ir šito pakako,

tad nė vienas nemirė.

 

Iš knygos „Soyrealidad“ (1985)

 

 

Senas eilėraštis

Esu

tik tam,

kad atėjus

myriui man ant

kaktos

padėtų ranką

draugas.

 

Iš knygos „Kaukės“ (1980)

 

 

Iš bulgarų ir slovėnų kalbų vertė Laima Masytė

Tomaž Šalamun. „Kdaj. Izbranepesmi“. – Ljubljana: Beletrina, 2011

© Beletrina Academic Press

 

Publikacija parengta vykdant projektą „100 Tomažo Šalamuno eilėraščių“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Draugai