Tomažas Šalamunas. Kadras iš filmo „Moliūgas ant pasaulio karšto stogo“
History
Tomažas Šalamunas yra pabaisa.
Tomažas Šalamunas yra oru skriejantis rutulys.
Niekas nieko nežino apie jo orbitą.
Prietemoje guli, prietemoje plūduriuoja.
Ir žmonės, ir aš žiūrime į jį nustebę,
viliamės gero, gal tai kometa.
O gal Dievo bausmė,
akmuo, pasaulio riboženklis.
Gal toks taškas visatoj,
duosiantis planetai energijos,
kai pristigs naftos, plieno, maisto.
Gal tik ląstelių žaismė, auglys,
kuriam it vorui reiktų nutraukt galvą.
Bet paskui kažin kas įsiurbtų
Tomažą Šalamuną, tikriausiai galva,
labiau tikėtina, galva, ne kūnas.
Iš jos išdygtų naujos kojos.
Matyt, reikėtų ją patalpinti
po stiklu, nufotografuoti ir įmerkt
į formaliną, kad vaikai žiūrinėtų
kaip gemalus, undines ir europinius
protėjus. Budintieji spekuliuotų
bilietais ir pardavinėtų po du sykius.
Žmonėms tai išeitų į naudą, duotų jiems duonos.
Kitais metais jis tikriausiai bus Havajuose
arba Liublianoje. Havajuose labai
šilta. Į universitetą žmonės vaikšto basi.
Bangos ten sulig šimtu pėdų.
Be atvangos drebina, drebina žemę.
Po miestą siuva verteivos.
Toks karštis fantastiškai tinka meilei,
nes oras druskingas ir pučia švelnus vėjukas.
Bet Liublianoje žmonės sako: žiū!
Štai Tomažas Šalamunas į krautuvę nuėjo,
su savo žmona Maruška perka pieną,
gers pieną.
And this is history.
Iš knygos „Arena“ (1973)
/ / /
Ir mano likimus stebi tik vienas mažas
guziukas. Iš to guziuko ir rašau. Jį
sopa. Jei kas nors anksčiau tą guzą
būtų perpjovęs, gal dar būčiau išsikapstęs
lauk. Nusivilkęs savo likimą it
marškinius ir vėl žiūrėjęs, kaip jis
sukas. Dariau tai nuo tada, kai
įsižiebiau ir užgimiau su pirmu
eilėraščiu, kad nusiraminčiau.
Nurodau tikslų eiliškumą:
„Pokeris“, „Pelerinos paskirtis“, „Piligriminė kelionė
dėl Maruškos“, „Balta Itakė“, „Amerika“, „Turbinos“,
„Arena“, „Imrė“, „Sakalas“, „Šviesos istorija yra
oranžinė“, „Šventė“, „Druidai“, „Žvaigždės“.
„Angelo metodas“ skirta man.
Toliau nieko nėra.
Nebeturiu galios sau.
Šis eilėraštis kiek prastesnis.
Rašau jį tik todėl, kad jaučiuosi privalantis
paaiškinti.
Esu aiškus kaip diena.
Žvilgsniui skverbtis į mane draudžiama.
Niekada nebuvau žmogus.
Visad angelas.
Pasiekęs tobulą savo pavidalą
išsisklaido.
Iš knygos „Angelo metodas“ (1978)
/ / /
Europos širdis elegantiška ir
negyva. Tik
vaikai dar suvirpa prieš juos
sutraiškant laikui. Mus plėšo dvi
didelės plokštės: Šėtonas, lauko durų
institucija, ir skardis laisvės, sutekančios
į Ramųjį vandenyną. Tačiau mes
e s a m e atmintis. Tad privalomi
pasauliui, nors mūsų mitas įdiegtas
į prietaisą, kuriuo nebedisponuojame.
Vienintelė reali istorinė mūsų galimybė yra
malonė, tik jos
išties negalime nei
suvartoti, nei efektyviai pritaikyti.
Psichoanalizė yra dugnas, naktis prieš
atsivėrimą.
Visos valdžios laboratorijos
žlugs.
Iš knygos „Šviesos analogijos“ (1982)
Kristus
Jei suvalgyčiau mamą, jau gerklėje ją
sudraskytų žuvys. Tad verčiau ja užtaisysiu
patranką. Lai plazda it vėliava su šlapiom
letenom, mąstė sau berniukas su ryšuliuku prieš
užmigdamas. Ilgai jis nieko nesapnavo, o paskui
staiga susapnuoja Kristų, griežtį bevalgantį.
Kodėl tai darai? – paklausė. Kodėl
nepalieki griežčio ramybėj? Kristus nesumojo,
ką čia atsakius, nes dar niekas nėra jam priekaištavęs
dėl daržovių. O ką man valgyt, atsakė. Ei,
tarė berniukas su ryšuliuku, trauksime medžioklėn,
tikrai sumedžiosi kokį kiškutį. Ir juodu nuėjo.
Ir ėmė blankti šviesa, kuri
liejosi Kristui iš pilvo, tad juodu pradėjo
kliūti už akmenų. Nesu įgudęs,
tarė Viešpats, dar niekad nesu sumedžiojęs
kiškučio. Leisk tai atlikti man, tarė berniukas
su ryšuliuku, tik va šviesos nėra. Ir suvalgė
Kristus dar vieną griežtį, ir susyk šviesa
vėl įsižiebė. Tu mane mulkini, tarė
berniukas. Šviesa turėtų šviesti savaime.
Jei nepasitaisysi, kiškutis atiteks
tik man. Ir pasidarė taip šviesu, kad
kiškučiai buvo it šventės. Ir vienas juodviem
davė akį, o kitas – nosį, ir šito pakako,
tad nė vienas nemirė.
Iš knygos „Soyrealidad“ (1985)
Senas eilėraštis
Esu
tik tam,
kad atėjus
myriui man ant
kaktos
padėtų ranką
draugas.
Iš knygos „Kaukės“ (1980)
Iš bulgarų ir slovėnų kalbų vertė Laima Masytė
Tomaž Šalamun. „Kdaj. Izbranepesmi“. – Ljubljana: Beletrina, 2011
© Beletrina Academic Press
Publikacija parengta vykdant projektą „100 Tomažo Šalamuno eilėraščių“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba