* * *

sulytos pušys – ežerėlis – senosios
druskininkų kapinės kuriose pasiklydęs
1984-aisiais praradau laiko nuovoką nes buvo
taip gražu – apsamanoję kryžiai statulėlės
krentantys ir bumpsintys kankorėžiai ir juokėsi

manęs ieškoti atėjęs dziedulis – ką čia veiki
tarp antkapių vaikeli – ir nuėję
už kapinių į mišką
pririnkom umėdžių pilną terbelę

o rinkdami vis juokėmės nes dzūkai
umėdžių juk nerenka

man tai galima – sakė dziedulis
nes aš ne dzūkas aš iš sibiro – – o šaltą

1995-ųjų sausį
studijuodamas vilniaus universitete
dziedulio palto (kurį
tuomet nešiojau aš) kišenėj
radau sudžiūvusį kaštoną ir kancarą

ir prisiminiau

kai paskutinį kartą
mudu buvome išėję pasivaikščiot – –
sunkiai paeinantis dziedulis iš kišenės
išsitraukė ir prisidegė nuo visų slėptą cigaretę

norėjau sulaikyti jį
ką darote sakiau
rūkyt jokiu būdu negalima – –

dziedulis tik nusišypsojo ir pasakė:

gintaruk
dabar man jau viskas galima –

 

sausio vakaras, 2015

temstant niaukėsi vis labiau
buvau visiškai vienas – –

prisiminiau 1995-ųjų žiemą
kai antrakursis turėjau
tokį didelį krepšį ir kiekvieną penktadienį
(prieš išvažiuodamas į veisiejus)
atsinešdavau jį į universitetą
prikrovęs visokių savo daiktų ir kol vykdavo
paskaitos palikdavau trečiame aukšte tarp kėdžių
prie lietuvių literatūros katedros

niekas jo nevogė
kažin ar iš viso kas pastebėjo
daiktas padėtas į tinkamą vietą – žmogus
įkeltas į savo gyvenimą
vienas

prisiminiau žmones
prisipažinusius apie tuštumą ir vienatvę
skaitant mano eilėraščius –
dangsčiausi rankomis veidą
lyg eidamas prieš pūgą
(man mieliau sakyt – prieš tamsą)
rašydamas žodžius kurie man nepadės – –

– – – – nes aš nueisiu kaži kur palikęs krepšį
veisiejus į kuriuos daugiau nebus prasmės sugrįžti
vienatvės avys baubdamos mane į priekį neša
pro sausio tamsą gaudžia būsimas gyvenimas – –

 

* * *
paukščiai sutūpę ant apsnigto kelio
juoduojančios provėžos –

grįžę iš vilniaus
iš veisiejų į kučiūnus eidavom pėsti
(2008-ųjų lapkritį pasakojo man mama)
kol buvo gyvas senelis – atvažiuodavo
pasikinkęs arklį ir nereikėdavo eiti pėsčiom

dabar mama guli
šalia apsnigto kelio kučiūnų kapinėse
prie savo senelio prie savo motinos
provėžos
kuriomis vis dar einame –

šiandien 2015-ųjų kovo trečia
mano dukrai
suėjo aštuoniolika – jaučiu kaip senstu
kaip mano gyvenimas
lieka praeityje

žodžiai iš pageltusių atminties pergamentų
iš gyvenimo knygos –

iš studijų vilniuje
grįždavom retai (vis dar kalba mama)
kelias atrodė tolimas ir laukinis
žiemą būdavo jau visiškai tamsu – prie kučiūnų
kaukė vilkai – paskui sutikau tavo tėvą – dzūkas
baigęs mokyklą priekulėj – keistas likimas
mėginom gyvent
auginom tave – kai mirsiu kūčiūnuose laidokit
viena kaip jaunystėj – nesibaigiančios
studijos (šypsosi) kažkas matyt lieka
iš viso to mokslo – norėčiau dar susitikti
su tavimi – seneliu – būk geras vyras
žmonai ir rūpestingas tėvas – akimirka tėra
viskas ką čia patirsi – pajuodęs kelias pušyne
staugiantis vilkas – sunkumas toks ant krūtinės
sunki liga tas vėžys bet vis tiek norėčiau gyvent
net su visais tais skausmais – paskutinėm dienom
gal negalėsiu kalbėt – prisimeni kaip buvo tetukei
todėl dabar paklausyk ką sakau – kapą
užsėkit žole juk neprivažinėsi iš vilniaus – žinai
kur visi dokumentai ir popieriai
tvarkykis kaip tinkamas – medeina
tikriausiai pamirš kaip atrodžiau – o ir tu pats

neliūdėk dėl manęs – dievas duos – ir daug ką
paprasčiausiai pamirši –

 

* * *
tik nykios varnos liks kapinėse
mediniai kryžiai ir granito plokštės
šita pušis ir ta
kur nupjauta

ir aš nupjautas
ir manęs nebus čia

jau net nėra – tik stoviu ir tariu
žodžius ir teka juodas
lapkritis ir tuščia

kalbėti sau – išeinančiam – esu
vadinasi jaučiu kaip viskas baigiasi –
švelnus
ir pašaipus lietutis

palydi atsitraukiantį mane į žodžių
sodus kuriuose – kaip rojaus
soduose – išnyksta laikas

žmogus iš molio ir žmogus
anapus molio – kas
yra poezija dabar man? – –
– – – – – – – – – – – –
ramybės prieblanda?
iliuzijos? silpnumas? vaikiški
mėginimai pabėgti? spaudžia
kasdienė monotonija – lietus
vienatvė – nebūtis – nuoga
naktis į mano nuogą sielą veržias –

į kurią pusę bėgu? į kurį save?
lediniai lapkričio žibintai – nuojautos
neapšviestoj pakelėje – – kas man

dabar yra tamsa? kas man
mirtis? ar eičiau
obuoliaut su ja?
kodėl taip greitai
viskas baigias? – –
argi gali baigtis?

anapusybės šukės mano žodžiuose
anapusybės dvelksmas
poezijos (?) dangaus (?) kareivija
negailestingai blyksi pro kiekvieną
raidę – – rašau

ir sulig kiekviena raide –
su kiekviena sekunde
mano laikas baigiasi – –
ir į sekundę telpa tai
kam pabaigos nėra
klejojimas – aklybė – štai granito
plokštėse
be žado blyksi skaičiai –

įleido į pasaulį šį
ir paėmė atgal
įleido – paėmė – prie kapinių
tvoros suplyšus cirko afiša lyg iš anapus
plaikstos – –

rimuot nemoku – nesuspėja rimas
paskui mintį sekt – gyvenimas
nespėja –
norisi gyvent –
gyvent – –

bet štai pakilo vėjas –
reiškia laikas baigti

priešmirtines kalbėjimo procedūras
kurios nepadeda sukurt pasaulio
išgimdyt savęs – trumpyn akimirka
siauryn takelis vedantis
į pabaigą – lyg niekur nieko
lyg visai – nebūta šiam pasaulyje –
akimirksniu
per atmintį praskrieja
visas čia praleistas laikas

kaip lašas kaupiasi ir krenta
vienąkart visiems laikams
atplyšdamas nuo laikančio paviršiaus

taip vieną kartą aš –

taip vienąkart –
dabar –
visiems laikams įrėžtos
į padangę varnos
cirko afiša
gyvi ir mirusieji ir naktis nuoga

per nuogą spiegiančią gyvybę eina –