Predestinacija
kareivis eina kariauti
politikas – į rinkimus
balandžiai lesa senutės batoną
žiema
žmogus yra mirtingas
kiekvienas karas galiausiai baigiasi
gyvieji grįžta namo –
gimnazijų stropuoliai
ir cacos lelios šaltą naktį
nevaikšto po tiltu prie nėries
balandžiai išgyvens žiemą
senutė – galbūt
ji šypsosi trupindama paukščiams
batoną
katedra – gatvės žibintai – gedimino kalnas
po darbo žmonės skuba namo
karas nevyksta kareivis
išvažiuoja į svetimą šalį
politikas politikuoja
poetas rašo eilėraštį
plėšikai spjaudo po tiltu ir juokiasi
iš poezijos
kareivio žmona
nors karas nevyksta
jaudinasi ir skaito knygas
proanūkiai ieško protingų žodžių
kalėdiniam senutės sveikinimui
politikas norėtų kalbėt eilėmis
uždegti rinkėjų širdis – –
laikas teka – senutė
šaltą naktį žengia po tiltu
senatvė
leidžia daryti
kas jaunystėj per daug pavojinga
poetas taipogi sensta
išsivadavęs iš įkvėpimo
jis rašo neįkvėptas eiles
apie miestą ir žmones pavyzdžiui
kad šį vakarą troleibuse
nuskalpuotas stropus gimnazistas
atėjus laikui eis į politiką
žadėdamas keisti požiūrį į žmogų –
save
kad proanūkiai šaipysis
ieškodami tinkamų žodžių
bet galiausiai užaugs
kad upėj patvinusioj
atsispindi miestas ir viskas –
balandžiams būtų riesta
jeigu senutė negrįžtų
todėl ji eina pro išsižiojusius plėšikus
tarytum būtų ginama kareivio
ir į aukštą postą po rinkimų
pakliuvusio politiko
kiekvienas plaukas yra
suskaičiuotas ant mano galvos
tikslas ir priemonės
kitoje laiko pusėj –
/ / /
varnos apšiko automobilį
(palikau po elektros laidais)
minus dvidešimt
iš senovinės mėlynos kolonėlės
benamis pumpuoja vandenį
geria
varnos stebi nuo laido
nutiškęs ant kelio
vanduo iš karto sušąla
paslydus gražuolė spiegia ir teškiasi
ant apšarmojusios žemės
amžino nuopuolio soduose
sėdu į apšiktą automobilį
benamis moterį kelia nuo žemės
varnos nuskrido
išgąsdintos ievos riksmo
noriu namo
kur veda šis kelias?
/ / /
tiksi senelės laikrodis
temsta
medinis vaikiškas arkliukas
patvory
burzgia vėjas
šiandien prie užtvankos
lesinom antis
atplaukė ir aštuonios gulbės
motina vis žnaibė
peraugusius savo gulbiukus
tegu nelenda prie žmonių
tegu skrenda į pietus
jau lapkričio vidurys
dabar vaikai
vėlai atsiskiria nuo tėvų
pro šalį
važiavo policininkas ir sustojo
manęs nubausti
nes aš antrosios
kovido bangos įkaršty
be veido kaukės
bandžiau jam paaiškint
kad mes visi
visą gyvenimą su kaukėmis
o dabar yra galimybė
apsimesti kad kaukės
nenešioji
policininkui
pasirodė kad tyčiojuosi
bet mano tokia profesija
aiškinau jam
nenešioti kaukių?
taip
ir paaiškinti
kad ne atsitiktinai
čia važiavo policija
kad sustojo
tiesiai į mano eilėraštį
jis norėjo
uždėti man antrankius
tada mečiau kozirį:
kad aš pirmas jį surakinsiu
įkalinsiu
nesusprogdinamoj eilėraščio cypėje
pagal mano asmens kodą
jis ėmė ieškot informacijos
rado
kad esu teistas
ir buvęs kalėjime
susiraukė
kaip pasiutusi lapė
negąsdink
(tariau)
vandens paukščių
artėja žiema
ir nežinau
ar gulbės ją išgyvens
kodėl jos dar neišskrido?
kodėl dar tik pusiau
pabalusios plunksnos
gulbių jauniklių?
ar tu prisimeni
kad šitaip būtų
prieš dvidešimt metų
prieš trisdešimt?
tavęs ką – nejaudina
globalinis atšilimas ir kad visi
mes mirsime?
iš veido mimikų
mačiau kad mano pranašystės
jo nejaudina ir šis
susitikimas man
nesibaigs geruoju –
gulbės iššoko į krantą
ir aš surikau kad paukščiai
bus mano liudininkai
ir pajuodę
lapkričio medžiai
ir šniokščianti upė
tada jis apsidairė
ir paklausė
liudininkai ko?
kad karo nebuvo
kad tau dabar nebūtina
griebtis ginklo
aš tik stovėjau prie upės
ir lesinau antis
meluoji
kėlė balsą kriminalistas
lesinai
ne tik antis – čia pilna
gulbių
bėdos šeimoj?
ar darbe?
neišlaikiau –
aš nesu
atpirkimo jurgis
ožys – pataisė vyriškis
matai – pasakiau
kaip lengvai
galima žmogų įžeisti
aš nieko nenoriu įžeisti
tikslino tas
tiesiog yra atpirkimo
ožys o ne jurgis
bet yra ir jurgis
(gyniausi)
drakoną įveikęs
apokaliptinėje kovoje
mes kovojam
kiekvieną dieną
kiekvieną sekundę –
kaip šventas jurgis
kaip gulbės nežinančios
pasilikti žiemai
ar skristi kur šilta
juk tu ką tik sakei
kad karas nevyksta
tvirtu balsu pareiškė
vyriškis iš dėklo
traukdamas ginklą
šitas karas kitoks
pasakiau
palik pistoletą ramybėj
nes kiekvienas mes – ginklas
iš kišenės išsiėmiau kaukę
kad neatrodyčiau įžūlus
ar nekultūringas
atsiprašiau ir paslėpiau veidą
ir atslūgo jo pyktis
ir mes draugiškai lesinom
vandens paukščius ir svarstėme
apie globalinį atšilimą
į jo raciją iš anapus
vis sklido šauksmai
bet mes nekreipėm dėmesio
į nė vieną pagalbos klyksmą
retai būna šitaip ramu
pasakiau
jis pritardamas linktelėjo