Gintaras Bleizgys

 Gintaras Bleizgys

 

Predestinacija

kareivis eina kariauti

politikas – į rinkimus

balandžiai lesa senutės batoną

žiema

 

žmogus yra mirtingas

kiekvienas karas galiausiai baigiasi

gyvieji grįžta namo –

 

gimnazijų stropuoliai

ir cacos lelios šaltą naktį

nevaikšto po tiltu prie nėries

 

balandžiai išgyvens žiemą

senutė – galbūt

ji šypsosi trupindama paukščiams

batoną

 

katedra – gatvės žibintai – gedimino kalnas

 

po darbo žmonės skuba namo

karas nevyksta kareivis

išvažiuoja į svetimą šalį

 

politikas politikuoja

 

poetas rašo eilėraštį

plėšikai spjaudo po tiltu ir juokiasi

iš poezijos

 

kareivio žmona

nors karas nevyksta

jaudinasi ir skaito knygas

 

proanūkiai ieško protingų žodžių

kalėdiniam senutės sveikinimui

 

politikas norėtų kalbėt eilėmis

uždegti rinkėjų širdis – –

 

laikas teka – senutė

šaltą naktį žengia po tiltu

senatvė

leidžia daryti

kas jaunystėj per daug pavojinga

 

poetas taipogi sensta

išsivadavęs iš įkvėpimo

jis rašo neįkvėptas eiles

 

apie miestą ir žmones pavyzdžiui

kad šį vakarą troleibuse

nuskalpuotas stropus gimnazistas

atėjus laikui eis į politiką

žadėdamas keisti požiūrį į žmogų –

save

 

kad proanūkiai šaipysis

ieškodami tinkamų žodžių

bet galiausiai užaugs

 

kad upėj patvinusioj

atsispindi miestas ir viskas –

 

balandžiams būtų riesta

jeigu senutė negrįžtų

todėl ji eina pro išsižiojusius plėšikus

tarytum būtų ginama kareivio

ir į aukštą postą po rinkimų

pakliuvusio politiko

 

kiekvienas plaukas yra

suskaičiuotas ant mano galvos

 

tikslas ir priemonės

kitoje laiko pusėj –

 

 

/ / /

varnos apšiko automobilį

(palikau po elektros laidais)

minus dvidešimt

 

iš senovinės mėlynos kolonėlės

benamis pumpuoja vandenį

geria

 

varnos stebi nuo laido

 

nutiškęs ant kelio

vanduo iš karto sušąla

 

paslydus gražuolė spiegia ir teškiasi

ant apšarmojusios žemės

 

amžino nuopuolio soduose

sėdu į apšiktą automobilį

benamis moterį kelia nuo žemės

 

varnos nuskrido

išgąsdintos ievos riksmo

 

noriu namo

 

kur veda šis kelias?

 

 

/ / /

tiksi senelės laikrodis

temsta

 

medinis vaikiškas arkliukas

patvory

 

burzgia vėjas

 

šiandien prie užtvankos

lesinom antis

 

atplaukė ir aštuonios gulbės

 

motina vis žnaibė

peraugusius savo gulbiukus

 

tegu nelenda prie žmonių

tegu skrenda į pietus

 

jau lapkričio vidurys

 

dabar vaikai

vėlai atsiskiria nuo tėvų

 

pro šalį

važiavo policininkas ir sustojo

 

manęs nubausti

 

nes aš antrosios

kovido bangos įkaršty

be veido kaukės

 

bandžiau jam paaiškint

kad mes visi

 

visą gyvenimą su kaukėmis

o dabar yra galimybė

 

apsimesti kad kaukės

nenešioji

 

policininkui

pasirodė kad tyčiojuosi

 

bet mano tokia profesija

aiškinau jam

 

nenešioti kaukių?

 

taip

ir paaiškinti

 

kad ne atsitiktinai

čia važiavo policija

kad sustojo

tiesiai į mano eilėraštį

 

jis norėjo

uždėti man antrankius

 

tada mečiau kozirį:

kad aš pirmas jį surakinsiu

įkalinsiu

nesusprogdinamoj eilėraščio cypėje

 

pagal mano asmens kodą

jis ėmė ieškot informacijos

 

rado

kad esu teistas

ir buvęs kalėjime

 

susiraukė

kaip pasiutusi lapė

 

negąsdink

(tariau)

vandens paukščių

 

artėja žiema

ir nežinau

ar gulbės ją išgyvens

 

kodėl jos dar neišskrido?

kodėl dar tik pusiau

pabalusios plunksnos

gulbių jauniklių?

 

ar tu prisimeni

kad šitaip būtų

prieš dvidešimt metų

prieš trisdešimt?

 

tavęs ką – nejaudina

globalinis atšilimas ir kad visi

mes mirsime?

 

iš veido mimikų

mačiau kad mano pranašystės

jo nejaudina ir šis

susitikimas man

nesibaigs geruoju –

 

gulbės iššoko į krantą

ir aš surikau kad paukščiai

bus mano liudininkai

 

ir pajuodę

lapkričio medžiai

ir šniokščianti upė

 

tada jis apsidairė

ir paklausė

liudininkai ko?

 

kad karo nebuvo

kad tau dabar nebūtina

griebtis ginklo

 

aš tik stovėjau prie upės

ir lesinau antis

 

meluoji

kėlė balsą kriminalistas

lesinai

ne tik antis – čia pilna

gulbių

 

bėdos šeimoj?

ar darbe?

neišlaikiau –

aš nesu

atpirkimo jurgis

 

ožys – pataisė vyriškis

 

matai – pasakiau

kaip lengvai

galima žmogų įžeisti

 

aš nieko nenoriu įžeisti

tikslino tas

tiesiog yra atpirkimo

ožys o ne jurgis

 

bet yra ir jurgis

(gyniausi)

drakoną įveikęs

apokaliptinėje kovoje

 

mes kovojam

kiekvieną dieną

kiekvieną sekundę –

kaip šventas jurgis

kaip gulbės nežinančios

pasilikti žiemai

ar skristi kur šilta

 

juk tu ką tik sakei

kad karas nevyksta

tvirtu balsu pareiškė

vyriškis iš dėklo

traukdamas ginklą

 

šitas karas kitoks

pasakiau

palik pistoletą ramybėj

nes kiekvienas mes – ginklas

 

iš kišenės išsiėmiau kaukę

kad neatrodyčiau įžūlus

ar nekultūringas

 

atsiprašiau ir paslėpiau veidą

ir atslūgo jo pyktis

ir mes draugiškai lesinom

vandens paukščius ir svarstėme

apie globalinį atšilimą

 

į jo raciją iš anapus

vis sklido šauksmai

bet mes nekreipėm dėmesio

į nė vieną pagalbos klyksmą

 

retai būna šitaip ramu

pasakiau

 

jis pritardamas linktelėjo

 

Draugai