Dalijuosi beveik prieš dešimtmetį išverstais amerikiečių poetės Sylvios Plath (1932–1963) eilėraščiais, kurie turėjo įeiti į tuo metu planuotą išleisti jos eilėraščių vertimų knygą. Anksčiau buvo išėjusi mano versta Emily Dickinson poezijos knyga „Pusiaudienio krantai“ („The Banks of Noon“), tad nesitvėriau kailyje pačiupinėti ne mažesnį svorį turinčią kitos poetės kūrybą, jas palyginti. Taip sutapo, kad tuo laiku pasirodė ir kitų vertėjų S. Plath vertimai, Tautvydos Marcinkevičiūtės išversta „Rinktinė“, tad knygelės rengimą atidėjau. Menininkes skiria šimtmetis, bet sieja ypač stiprus ir originalus poetinis balsas, įtaigus dramatizmas, feministinė laikysena, abi pasitelkia aiškiai juntamus, tačiau labai savitus rimo ir ritmo elementus, juodos ironijos bei sarkazmo prieskonį. E. Dickinson pragyveno vienišus, uždarus 56 metus, palikusi apie 1800 neskelbtų eilėraščių. S. Plath nusižudė 30-ies palikusi 445 eilėraščius ir du mažamečius vaikus. Beje, vasario 11 d. minimos poetės 60-osios mirties metinės.

Vertėja

 

 Felicijos Dudoit iliustracija

 

 

Tėtis

Tu netinki, jau netinki,

Juodasai bate,

Kuriam kaip pėda trisdešimtį metų

Vargau balta, skurdi,

Sulaikiusi ir kvapą, ir „apči!“

Tėti, reikėjo nužudyt tave.

Mirei anksčiau, nei tam turėjau laiko –

Sunkus kaip marmuras, prigrūstas Dievo maišas,

Statulos šmėkla, pilkas kojos pirštas –

Stambus tarytum San Fransisko ruonis,

Galva Atlante įnoringam,

Kur maišos pupų žaluma su mėliu

Žavingojo Nauseto vandenų.

Meldžiausi, kad sugrįžtum tu.

Ach, du.

Vokiečių kalbon, Lenkijos miestelin,

Karų, karų, karų

Iškočiotam veleno.

Bet pavadinimas paplitęs šio miestelio.

Bičiulis lenkas

Atsimena jų tuziną ar du.

Tad niekada nenumaniau, kur tu

Įspaudei pėdą, palikai šaknis,

Su tavimi nebendravau išvis

Žandikauly įstrigo man liežuvis.

Įkliuvo į vielos spygliuotos kilpą.

Ik, ik, ik, ik,

Mikčiojau tik.

Maniau – kiekvienas vokietis – tai tu.

O šneka atgrasi

Garvežy, garvežy

Išpūškuodavo mane kaip žydę,

Žydę į Dachau, Aušvicą, Belseną.

Ėmiau šnekėti kaip žydė.

Manau, nebloga būčiau žydė.

Tirolio sniegynai ir Vienos skaidrus alus –

Sterilūs nėra nei tyri.

O lemtis atgrasi ir čigonė pramotė,

Ir Taro kaladė, mano Taro kaladė –

Gal tai lašas žydės many.

Bauginai mane tu

Savo Liuftvafe ir tuo balbatavimu.

Ir ūsų tvarkingumu

Ir arijo žydru žvilgsniu.

Tankvyris, tankvyris, Ak, Tu –

Ne Dievas, o svastika,

Juoda, kad joks neprasišviestų dangus.

Bet moterys dievina fašistus,

Spyrį į veidą batu, žvėries instinktus,

Įdiržusią širdį gyvulio, tokio kaip tu.

Toj nuotraukoj, kurią turiu,

Kur tu prie lentos stovi, tėti,

Tavo smakras skeltas, ne pėda,

Bet velnias vis tiek esi tu, vis tiek

Juodas žmogus, mano širdį,

Rausvą ir dailią, į gabalus perplėšęs du.

Buvau dešimties, kai į kapą atgulei tu.

O dvidešimties pabandžiau numirt,

Nukakti ten, ten, ten, kur esi tu.

Maniau, bent kaulai bus kartu.

Tačiau iš maišo išėmė mane, sulipdė

Suklijavo iš dalių.

Bet aš žinojau, ką daryt turiu.

Sukūriau modelį

Meinkampfo išvaizdos, juodu rūbu,

Meile kankynių suolo su sraigtu.

Ir ištariau, aš sutinku, aš sutinku.

Tad, tėti, pagaliau baigiu.

Balsai jau neįsirangys,

Juodasis telefonas išplėštas iš šaknų.

Nukoviau vieną vyrą, žuvo du –

Vampyras, tvirtinęs, kad jis – tai tu,

Ir kraują siurbęs ištisus metus,

Septynerius, jei jau parūpo tau.

Atgulk į vietą, tėti, pagaliau.

Juodoj, riebioj širdy tau styro mietas,

Kaimiečiams mielas neatrodei tu.

Jie trypia, šoka virš tavęs ratu.

Jie visąlaik žinojo, kad tai tu.

Ak tėti, tėti, šunsnuki, baigiu.

 

Marijos daina

Sekmadienio avelė traška lajuje.

Lajus

Aukoja savąjį tirštumą...

Lange švenčiausias auksas.

Ugnis jį taurina,

Ugnis ta pati,

Kuri lydo eretikų taukus,

Nušluoja žydus.

Jų išbrinkę karstai praplaukia

Virš randuotosios Lenkijos, supleškėjusios

Vokietijos.

Jie nemiršta.

Pilkieji paukščiai apipuola manąją širdį,

Į burną – pelenai, pelenai – į akis.

Jie čia įsikuria. Aukštai

Ant uolos

Paleidusios tąjį vyrą į dausas

Krosnys žioruoja kaip rojus, gerai įkaitintas.

Tai širdis,

Šis holokaustas, į kurį einu,

O aukso kūdiki, kurį pasaulis nužudys ir valgys.

 

Aguonos liepą

Aguonos mažosios, liepsnos nelabosios.

Ar nesužeisite?

Jūs žaižaruojate. Nevalia jūsų liest.

Rankas laikau virš liepsnos. Nedegina.

Bet vargina mirgavimas

Raukšlelių skaisčiame raudony kaip odoje burnos.

Sukruvintos burnos.

Mažyčiai kruvini sijonai!

Garai, kurių užčiuopti negaliu.

Kur opijus, kur sauja kapsulių šleikščių?

Jei nukraujuot pavyktų, ar užmigt! –

Jei tik burna galėtų tuoktis su žaizda!

O svaigalai lašėtų į stiklinę pūslę,

Kvaišinantys, raminantys.

Jokių spalvų. Jokių spalvų.

 

Bičių suėjimas

Kas ten spiečiasi prie tilto, pasitikdami mane? Tai kaimiečiai –

Klebonas, varpininkas, pribuvėja, bičių tarpininkas.

Aš nesaugi su berankove, vasariška suknele,

O jie pirštinėti, saugūs, kodėl neįspėjo manęs?

Šypsodamiesi jie išsiima šydus, pridaigstytus prie skrybėlių senoviškų.

Aš plika kaip viščiuko kaklas, gal jau niekieno nemylima?

O štai sekretorė bičių, krautuvininko baltu chalatu,

Ji užsega rankogalius prie riešų ir prapjovą nuo kaklo ligi kelių.

Dabar aš kaip pienių šilkas, ir bitės manęs neužjus.

Jos neužuos baimės manos, baimės manos, baimės manos.

Kuris čia klebonas, ar tas vyras juodu rūbu?

Kuri pribuvėja, ar tai jos tas žydras apsiaustas?

Kiekvienas linkteli juoda kvadratine galva, tai riteriai su antveidžiais,

Antkrūtinius marlinius pasirišę prie pažastų.

Balsai ir šypsenos keičias. Mane veda pupų lauku.

Folijos atraižos mirkčioja tartum žmonės,

Plaštakos šluostų plunksninių vėduoja žydinčių pupų jūroj,

Kreminėj jūroj žiedų juodomis akimis ir širdiškais nuobodžio lapais.

Ar kraujo krešulius aižo ūseliai iš ankšties?

Ne, ne, tai žiedus raudonus, vieną dieną virsiančius valgomais.

Man paduoda baltą modernią šiaudinę itališką skrybėlę

Ir juodą vualį, aptrauksiantį veidą, dabar jau esu viena jų.

Jie palydi mane link iškirstos giraitės, į ratą tarp avilių.

Ar tai gudobelė skleidžia tą šleikštulį keliantį tvaiką?

Išdžiūvusi gudobelė, eteriu migdanti savo vaikus.

Ar čia ką operuoja?

Tai chirurgo laukia kaimynai,

To vaiduoklio žaliu šalmu,

Blizgančiom pirštinėm ir baltu kostiumu.

Ar jis mėsininkas, bakalėjininkas, laiškanešys, ar kažkas iš pažįstamų?

Nebėgu, įsišaknijau, o dygiakrūmis žeidžia

Geltonais savo kapšeliais, savo dygiais šarvais.

Pabėgt nepavyktų be prievolės bėgt amžinai.

Avilys baltas ir skaistus it mergelė,

Dengia lizdų ertmes su medumi ir tyliai dūzgia.

Dūmai raitosi, juosia giraitę.

Avilio sąmonė kužda, kad visa tai baigta.

Atskrieja raiteliai ant isteriškųjų gumelių.

Jei nesukrutėsiu, pamanys, kad petražolė,

Galva patikli, neužsitraukusi įtūžio,

Nė nepalinkusi, gyvatvorės personažas.

Kaimiečiai atveria ertmę ir dairosi motinėlės.

Ar ji gūžiasi, ar kopinėja? Ji sumani.

Sena ji, sena, metus dar privalo gyvent ir tą žino.

Tuo tarpu kampinėse celėse naujos mergelės

Sapnuoja dvikovą ir neišvengiamą pergalę,

Vaško uždanga jas apsaugo nuo jaunamartės skrydžio,

Žudikės žengimo į dangų, ją mylintį.

Kaimiečiai iškels mergeles, nebus ir žudynių.

Senoji nepasirodo, ar ji nedėkinga?

Pavargau, pavargau –

Baltas stulpas tamsoj, apsuptas peilių.

Iliuzionisto mergaitė, nė nevirpanti.

Kaimiečiai nusiriša kaukes, spaudžia rankas.

Kieno ta ilga dėžė boluoja giraitėj, ką padarė jie, kodėl man taip šalta.

 

Malonė

Malonė sklando aplink šiuos namus.

Dama malonė, ji tokia miela!

Rausvi ir mėlyni žiedų jos briliantai į langus

Dūmina, o veidrodžiuose

Šypsenų daugėja.

Kas gali būt tikriau už vaiko riksmą?

Labiau laukinis tiktai kiškio klyksmas,

Bet jis besielis.

Cukrus gydo viską – Malonė moko.

Ši substancija svarbi,

Kristalai jo maži kompresai.

Malone, o malone,

Maloniai renkanti šukes!

Mano japoniškų šilkų drugeliai neviltingi

Kiekvieną mirksnį gali būti prismeigti, anestezuoti.

Ir štai tu ateini su puodeliu arbatos,

Garuojančiu.

Ši kruvina čiurkšlė – poezija

Ji nesustabdoma.

Tu duodi du vaikus man, dvi rožes.

Iš anglų kalbos vertė Sonata Paliulytė