Pia Tafdrup

Kas girdėti Danijos literatūros karalystėje?...nemenkas pluoštas danų literatūros tekstų pažymint kelias svarbias datas: birželio 15 d. Danija minėjo Šiaurės Šlėzvigo (Pietų Jutlandijos) susijungimo su Danija šimtmetį, prieš 75 metus gegužės 5-ąją Danijoje oficialiai pasibaigė nacistinės Vokietijos okupacija, šiemet Danijos kultūros institutas mini veiklos Baltijos šalyse 30-metį, o 2021-aisiais sukaks 100 metų, kai Danijos Karalystė pripažino Lietuvos Respubliką (ir šis pripažinimas niekada nebuvo atšauktas).

Pia Tafdrup (g. 1952) – žydų kilmės danų poetė. Vokiečių okupacijos metais P. Tafdrup tėvai nuo nacistinio režimo bėgo į Švediją. Įbauginti Holokausto grįžę į Daniją gyveno tylų, uždarą gyvenimą. P. Tafdrup Kopenhagos universitete studijavo danų filologiją. Debiutavo 1981 m. poezijos rinkiniu „Kai angelas sudyla“ („Når der går hul på en engel“), drauge su Michaeliu Strunge, Sørenu Ulriku Thomsenu ir kt. priklausė vadinamajai 9 dešimtmečio poetų kartai. Yra išleidusi 17 poezijos rinkinių, porą romanų ir pjesių. P. Tafdrup – viena labiausiai į užsienio kalbas verčiamų danų poečių, apdovanota svarbiomis premijomis, iš jų reikšmingiausia – 1999 m. už rinkinį „Karalienės vartai“ („Dronningeporten“) įteikta Šiaurės ministrų tarybos premija, mažasis skandinavų Nobelis. 2000 m. P. Tafdrup dalyvavo „Poezijos pavasaryje“, o 2006 m. – „Poetiniame Druskininkų rudenyje“. Spausdinami eilėraščiai iš 2012 m. knygos „Salamandra saulė“ („Salamandersol“). Tai memua­rinės poezijos rinkinys, tarsi kelionė per poetės gyvenimą, kiekvienas eilėraštis skirtas vieneriems gyvenimo metams (nuo 0 iki 59). Ši knyga drauge su trimis kitais rinkiniais sudaro kvartetą, kiekvienas rinkinys dedikuotas vienai iš stichijų, „Salamandra saulė“ – ugniai.

 

Pia Tafdrup. Kas girdėti Danijos literatūros karalystėje?
Yaffos Phillips nuotrauka.

 

Atradimas (1)

Valandos vežimėlyje. Viena. Pamatyti šaukštą. Griebti.

Nustumti. Vėl šaukštas. Skristi. Trenktis. Liežuvis. Dantys.

Šaukštas lenda į burną. Išspjauti žuvų taukus. Lūpas

suspausti. Pereiti kiemą. Gurkši, gurkši žvyras. Parpulti.

Ropoti. Akmenis rinkti. Kuistis. Valgyti žemę ir žvirgždą.

Išspjauti. Rėkti. Nuvalo. Pakelia. Sėdėti aukštai

ant tėčio rankos. Barzdos šerius liesti. Uostyti tėtį. Plaukus tampyti.

Tempti. Bučkį gauti. Matyti gyvūnus. Jautį. Karvę. Mūūū... Įtraukti

tvarto kvapų. Bernų balsai. Kibiras. Atsargiai glostyti

arklio prusnas. Dar. Dar. Valandos vežimėlyje. Viena.

Priveržta. Linguoti. Suptis, kad visas vežimėlis įsisuptų. Prirakinta ugnis.

Sviesti barškutį. Pirštus čiulpti. Siurbti. Šešėliai ant sienos.

Šuolis. Paukščiai tarp lapų. Čir... Popietėmis

apelsinų sultys. Obuolio gabaliukai. Grūsti į burną. Kramtyti.

Apsiseilėti. Sukioti sagas. Rasti daiktų ant grindų. Lupinėti.

Čiulpti. Ragauti. Kamuolį ridenti. Pirmyn. Atgal. Ant kilimo.

Kandžioti jai kojas. Nes nori išeiti iš kambario,

tarnaitė. Vėl nebe viena. Timptelti lėlę. Mosikuoti.

Maskatuoti. Paleisti. Kaladėlę pakelti. Įkišti į burną.

Pasodina. Į kūdikio maniežą. Vožti kaladėlę

į groteles. Mesti kaladėlę. Vėl pakelti. Šuns

snukis. Aũ... Durti pirštu į jo snukį.

Šlapia. Paliesti šunyčius. Tapšnoti. Plekšnoti. Suleisti

pirštus į kailį. Pakelia. Maudo. Kiaušinio tryniai

plaukuose, prausia mama. Akyse vanduo. Valgyti košę. Soti.

Pabaigt iki galo. Šaukštas lenda į burną. Užšliaužti

daugybe laiptelių. Mama švelniai plekšnoja. Pirmyn,

pirmyn sparčiu žingsniu. Į viršų miegot. Padeda.

Antram aukšte. Viena. Durys pravertos. Labanakt. Lietus

barbena į langą. Kiti garsai kambary. Girgžda kažkas.

Svetimi garsai. Tamsos garsai. Miegot neišeis.

 

 

Planas ateičiai (15)

Tėvas padovanoja man spiralinį sąsiuvinį

knygų, kurias skaitau be sustojimo, aprašymams.

Per Kalėdas atidarau permatomą dėžutę

su dvylikos spalvų tušinukais, puolu

rožine spalva aprašinėti

Charlotte’s Brontë’s „Džeinę Eir“,

po kelių dienų mėlyna aprašau

Johno Steinbecko „Paklydusį autobusą“,

tuomet raudona

Alano Sillitoe „Šeštadienio vakarą – sekmadienio rytą“.

Jei tapsiu bibliotekininke

(kaip siūlo mano tėvai),

turėsiu laiko vyrui ir vaikams.

Niekas neįsivaizduoja,

kad aš rašysiu knygas,

bet mokykliniuose sąsiuviniuose geltonais viršeliais,

skirtuose rašalu vedžioti rašinėlius,

parašau pirmuosius savo eilėraščius.

Tapusi bibliotekininke turėsiu tokių knygų,

kokių tik panorėsiu,

nereiks galvoti, kada grąžinti

(primena man tėvai).

Vakarus galėsiu pašvęsti šeimai, sėdėti

namuose prie židinio, jausti, kaip ugnis šildo veidą,

akimis atsakinėti šokinėjančioms žiežirboms.

Kaip akmuo išsirita iš savo šešėlio,

taip akrobatiškai mano siela

išsisuks nuo sekmadieninės depresijos

už uždarytų durų ir langų,

nujaučiu.

Ji plaukios po plačius vandenynus, upes,

lyg ugnis srūvančias tarp skardžių žalių,

matys kalnus, dykumų peizažus, apsnigtą žemę,

bandys patekti į siauras didmiesčių gatves, atsiduodančias

šlapimu, prakaitu ir smilkalais,

apie kuriuos esu girdėjusi,

ją ves svetima energija.

Jei paklausysiu tėvų patarimo,

kasdien mąstysiu apie Borgesą,

vilsiuos

kas rytą būti surasta

stebuklingo saulėtekio,

pereiti iš tamsiosios materijos per skausmo barjerą

į dangiškus, labirintiškus pasaulius,

būti ten pabudinta sapno.

 

 

Kažkokios studijos (20)

Vienas žmogus pasikorė, atsilaisvino cokolinis butas.

Kruviną, sudžiūvusį nevilties parašą

ant sienos uždengiu baltais dažais,

atsikraustau

į tris žvarbius kambarius su lova, rašomuoju stalu, kėde,

su drabužiais, knygom, giminaičių išmestais virtuvės rakandais,

gumbuotais puodais, subraižytom keptuvėm

ir vaikinu.

Su juo einu į pašėlusius vakarėlius ir šoku

tarp nuo drėgmės apsilaupiusių sienų

arba „Kurmyje“,

kai Stepių vilkai1 ir Mandragoros šaknis2

švaisto muziką rūgšties naktims,

kai tirpstančios spalvos, rodomos projektoriaus

ant gigantiškos drobės, susilieja

į migreną primenantį psichodelinį chaosą.

Vietnamo karo vaizdais iš žurnalo „Life“

ištapetuoju prieškambario sienas nuo grindų

ligi lubų, prausiuos

stovomis prie virtuvės kriauklės, dalinuosi

tualetu su likusiais namo gyventojais,

iš kurių vienas ten rūko cigarus.

Plaukų nekerpu, plaikstau juos vėjy,

nešioju džinsus ir vis kitus

rankom dažytus vyriškus marškinėlius

po tuo pačiu islandišku megztiniu.

Keptos bulvės ir konservuotos menkių kepenėlės,

paruoštos ant primuso,

palaiko mano gyvybę.

Likusį biudžetą aukoju

knygoms.

Kas savaitę valandų valandas praleidžiu Kopenhagos senamiesty

kaip švytuoklė siūdama

po knygynų ir antikvariatų lobynus,

su odine rankine, vis labiau

kreivinančia pečius.

Saloje be laiko,

šuolyje nuo olos iš tamsos

izoliuojuosi nuo pasaulio.

Kibirais geriu arbatą,

skaitau, skaitau

Strindbergą, Camus, Jungą, Dostojevskį,

skaitau, skaitau

Hamsuną, Stefaną Zweigą, Simone’ą de Beauvoir, Wilhelmą Reichą,

skaitau, skaitau

Marcuse’ą, Richardą Wrightą, Ho Chi Minhą, Ivaną Malinovskį.

Kiekviena smegenų ląstelė gyva,

lyg kruvinam saulėteky virš miesto stogų

būtų vilties.

 

Revoliucija (21)

Per Europą keliauja vaiduoklis

– ketvirtadienio vakarą ir vėl

sukviečiama studentų skaitymo grupė.

Taupiai baldais apstatytoje patalpoje

traukiam iš krepšių manifestą.

Mes skirtingai interpretuojam pasaulį,

bet svarbiausia,

kad jį pakeistume

– taip skamba paragrafas,

kurį trokšdama mokytis deduosi į širdį, kad

nelikčiau sėdėti viena.

Pokyčių vėjas pučia

už kampo, įpučia gyvybę

į mažiausią žariją.

Joks juokas čia nešvenčia akimirkos.

Mes diskutuojam, kaip galima

pakeisti visuomenę, aštriai nesutariam

dėl to, kaip reikėtų tai įgyvendinti.

Mielai pašalinčiau neteisybę,

atverčiu lapą:

Viską

varo į priekį prieštaravimai.

Visgi net tos pačios rūšies

atstovų būrys

gali šokti į puolimą,

nardinti viens kitą sieros rūgšty.

Niekam nevalia aiškinti, kas

man geriausia.

Praeitį galiu įsivaizduoti,

esu pamąsčiusi ir apie ateitį,

plaučiai pilni

nematomo džiaugsmo.

Niekas kitas neprisiims už mane atsakomybės,

bet aš mąstau nesiimdama veiksmų,

nesutinku

mėtyti akmenų per demonstracijas.

Lyg bloga žadančią pranašystę išgirstu,

kad aš

per netrukus ateisiančią

revoliuciją

būsiu pirmoji, kurią nušaus.

 

 

Laiškai (28)

Laiškai dar nenutuokia,

kad priklauso dvasingam žanrui, greit

išsikvėpsiančiam

tartum šimtmečių aidas.

Rašau juos vakarais name,

šildoma krosnyje spragsinčios ugnies spindulių,

jie lyg skydas nuo gresiančio sunaikinimo.

Valandos magiškai atsiveria,

širdis dainuoja.

Rašau juos su ta pačia viltimi, kaip tuomet,

kai už namo palaidojau

mirusį paukštį,

kad jis vėl išdygtų.

Ugnis spragsi, pirštai tarškina

spausdinimo mašinėlės klavišus,

ramina medžioklinį šunį prie malkų krepšio.

Skiriu žodžius tam, kas skaitys,

niekam kitam.

Esu viena su tuo Kitu,

mus skiria tik širdies dūžis.

Užrašau adresą, pasveriu laišką

ant paveldėtų, klibančių trikojų svarstyklių,

palaižau pašto ženklus,

nes truputis siuntėjo seilių

turi jį lydėti,

ir klijų skonis ant liežuvio

yra nepamainoma

susirašinėjimo dalis.

Žiemos pūga nurimsta,

paštininkas parneša linkėjimus, kalba

bendram likimui kaupiama

atmintyje,

kol smegenų katapulta

šaudo naujas idėjas.

Paukščių būriai virš stogo

traukia į pietus

su tokiu pat jauduliu, kaip prasidedant naujam laiškui.

 

 

Tai laikas (32)

Parašę vos kelias knygas nužiūrinėjam viens kitą,

o į mus pačius

ankstesnės kartos žvelgia su panieka, skepsiu

arba švelniai atlaidžiai.

Tai laikas, kai susitinkam gatvėse ir kavinėse

Kopenhagoj,

baruose, skveruose, aikštėse,

butuose ar išnuomotuose kambariuose,

klausom muzikos, vartom laikraščius,

diskutuojam, net kraujas užverda.

Nieks nepakvietė mūsų į vidų,

nieks nepadarė mums vietos,

patys ją susirasim.

Nes kur poetai, ten ir scena,

kur scena, ten ir publika,

o kur yra publika, atsiranda energija,

dinamika ir drama.

Mes esam antenos, gaudom

dabarties signalus.

Nepastebimai ieškojom vieni kitų,

siekėm tiek iššūkio, tiek supratimo.

Mes sudėsim žinias,

bet rašysim kiekvienas iš savo vietos,

iškelsim viens kitą

– tokia mano svajonė.

Rašyti,

ne kad išgelbėčiau pasaulį,

bet kad prikelčiau iš snaudulio

kalba, tiksliais plaštakų kirčiais.

Tai laikas, kai įsijungiam radiją, klausom

viens kito, rašom laiškus, skambinam,

matomės galerijose, vakarėliuose, skaitymuose

namuose arba on the road,

kartais parsivežę trofėjų

iš pragaro prieangio.

Kerų akimirkos,

kai juodi kristalai šviečia

karštinės balta,

ir nieks nesutinka eiti į kompromisą.

Laikas, kai vieni reikalauja

programinių eilėraščių ir manifestų, kiti ne,

kai vieni planuoja pasirodymą

artimiausiam prekybos centre, kiti

atsisako dalyvauti.

Laikas, kai vyrai atsiduria dėmesio centre, o moteris

nustumia į periferiją.

Laikas, kai vienais žavisi, kitus ignoruoja,

o kritikai, tikri gyvūnų kankintojai,

visi stato už savo šlubą arklį,

o mes, pagrindiniai viens kito

triumfo ir kurtinančio sutriuškinimo liudininkai,

bandom tvirtai ir elegantiškai laikyti parkerį rankoj,

burnoje dainuojant liežuviui.

Laikas, kuris prasideda nekaltai,

bet kova dėl teisės nupiešt šį dešimtmetį

mėlynoj liepsnojančioj planetoj

atneša mirtinų rezultatų.

Vieni pasirinko kavą ir arbatą,

kiti alkoholį ir smagius narkotikus,

visi – vešantį chaosą,

eilėraščius, kurie vis dauginasi.

Dar nieks nededa į lentyną

neskaitę

vieni kitų knygų.

Tai laikas, kai vos gali nujausti,

kad autsaideriai tampa meinstrymu,

kad atrodom kaip savo pačių parodija,

kad nauja karta

jau galanda ginklus,

ketindama papjauti ir tėvą, ir motiną.

Iš kur vėjas

pūstels rytoj?

Nauji laikai, nauji ratai, kuriuose garsiai

šnibždamasi, kad gyvenimo troškulį pakeitė distancija,

šiurkščią tikrovę – pūkuota.

Mus mato kaip kartą, kuri be skrupulų

naudoja visas priemones,

kad išbandytų naujus traukos dėsnius,

kad paleistų į poeziją nematytą

pavasarį.

Tai laikas, kai angelai plaukioja,

kaip delfinai dūksta saulėj.

Susitinkam, keliaujam atkarpą, išsiskiriam –

sklendžiam laisvai

ir visi po vieną.

 

1 Ekstravagantiška danų roko grupė „Steppeulvene“. Nors gyvavo labai trumpai, „Stepių vilkai“ tapo hipių judėjimo Danijoje simboliu, o jų vienintelis albumas „Hip“ (1967) yra pirmasis roko albumas su daniškais dainų tekstais, kuriuos parašė vokalistas, rašytojas, tranzuotojas Eikas Skaløe’us (1943–1968).

2 Danų psichodelinio roko grupė „Alrune rod“, susikūrusi 1968 m.

 

Iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė

Vertimą remia Lietuvos kultūros taryba

 

 

Steppeulvene „Til Nashet“

 

 

Alrune rod

Draugai