Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

/ / /

 

Tau neįdomus mėnulis

patekantis virš mažojo teatro

su rožiniu hãlu, jo auksas atsispindi

ant skardinių stogų ir bronzinių skulptūrų

tave nervina kai džiūgauju

lyg gavusi gurkšnį sidabro 

tau neįdomus mėnulis

geltonas blynas švitrigailos gatvėje

virš apšepusių gamyklų ir loftų

sirupe išmirkytas bijūnas

(kaip toks gali lankytis mūsų mieste?)

tu negali pakęsti, kad jis nustelbia

visą vakarą, tau neįdomus tas mėnulis

lyg druskos lempa švytintis 

virš geležinkelio bėgių ir aprūdijusių

daugiabučių, į kuriuos slenkam tylėdami...

tas balzganas mėnulio akmuo

pilies gatvėje, paauglės delne

pjautuvas ar pilnatis –

tau tas pats šūdas 

 

 

Permainų baimė

 

Svaičiojau, kaip skraidyčiau su kirais

virš miesto stogų, nardyčiau pro Koliziejaus 

arkas ir griuvėsių korius, pasiekčiau draudžiamas

žolės ir samanų salas, ilsėčiausi šventyklų šešėliuose

kuriuos tapė de Chirico, kurie taip žadina

išsekusių turistų vaizduotę, paskui kartojasi sapnuose

 

ką mes ten veikėm

lipom šimtais laiptelių 

 

per baltus marmuro rūmus, paminklą kažkuriam 

imperatoriui, kylant liftu ant stogo drebinau kinkas 

papilve pajutau žemės trauką, staiga išsigandau 

to artumo, karieta, kuri kabojo padangėje

tapo ranka pasiekiama, rusvi imperijos stalaktitai

driekėsi mums po kojom, aš prisiplojau pilvu prie įšilusio 

marmuro ir bandžiau kvėpuoti

 

kaip pasijaustum

jei pasikeisčiau

 

jei neliktų prarajos tarp azūro

ir lieso mano kūno, kaip pasijaustum

jei staiga atsispirčiau 

 

ir nuskrisčiau  

 

 

Menininkės jaunų dienų portretas

 

Nors 33-ejų moteris gal nebelaikoma 

jauna? Rugpjūčio naktį atlapojus 

balkono langą ciano mėliu dažo staliuką 

ta nežemiška spalva atsiranda iš mineralų 

kurie randami kalnų viduriuose. 

 

Plaukai surišti į kuodą, basom kojom, nublukęs

kombinezonas ir tas suplyšęs tėčio golfas

kurį nesusivaldžiusi pavogė po velykinių kiaušinių 

dažymo, kai sustingusią magmą pervėrė juokas

pavasario naktį sferos nusidažė granato ir svogūno 

raudoniu, buvo linksma kaip senais laikais.

 

Staiga ji supranta, kad ilgisi tėčio –

to vaikystės tėčio, kurio visas istorijas

buvo palietusi likimo ranka, kuris dažė

kaime bibliotekos grindis vasaros naktį

blizgančio molio spalva, prie kurio knygų

gulėjo uolienos iš pavojingų, vienišų kelionių

tėčio, kuriam sapne šaukė: „nekenčiu tavęs!“

 

Terpentino kvapas, lauke burzgia

variklis, iš telefono skamba „Kinõ“ albumas

melancholiška muzika, atplevenanti iš tuštumos

iš nakties kaime, vasarinės laisvės neiti miegoti

skaityti knygas parudavusiais meduoliniais lapais

apie indėnus, aukso luitelį ir ledines upes 

bristi per kiemą su alaviniu pieno dubeniu 

užuosti šlapias ramunėles ir vištų šūdus.

 

33-ejų menininkė storai tepa mėlynais

dažais staliuką, ji sprendžia matematinę dilemą

kaip nužudyti tėvą nenužudant vidinio vaiko 

ir melsvai spindinčios miglos (o gal nereikia nieko žudyti?)

ji nejunta, kaip virsta juo, beveik gulėdama ant

balkono grindų, uždažydama paskutinius lopelius

ji junta, kaip atranda, kad daryti visada 

daug įdomiau negu stebėti, net jei

nusileidi ant plikos žemės. 

 

Ji junta, kaip skaidrioje vėsaus ežero tamsoje

girgždėdamos pajuda tektoninės 

plokštės, jos išspjauna į paviršių elastinės sieros.

 

Ją galima ištempti kaip siūlą ir ji nelūžinės.

 

 

Aš laikiau ją už rankos

 

Atsiklaupus prie registrų centro

uosto geltonas pienių galvas

prasikalusias iš betono

 

pienės kvepia medum, pievomis, pikiu

saulės prišildytom palėpėm, jaukiu pasauliu

kiaušinio trynio geltonumo kailiukas

nosį nupudruoja 

 

prisimenu pienių puokštes vaikystėj

kaip nusivyliau supratus 

po nakties jos nebegali išsiskleisti

tai kėlė stiprų nerimą

 

pienių vainikėliai

su kuriais ėjom per prospektą su Kamile

drovia mergaite iš dienos centro

klerkai ir biuro darbuotojos skubėjo pietauti

paauglės trainiojosi prie „Tigerio“ kramtydamos gumą

teismo rūmų fasadas dvelkė sniegu ir rimtimi

sunkios juodos durys

ji taip jaudinosi, kad visi į mus žiūrės

bet jie žiūrėjo į pienes

 

 

 

Ieva Toleikytė – rašytoja, danų literatūros vertėja, knygyno „eureka!“ darbuotoja.