alchemiko kelionė

I.
stebiu liepų nektaro
prigėrusį karkvabalį
ropinėjantį šen bei ten
lyg ko beieškantį

saujoj ritinėju
du pernykščius kaštonus
ir vis prisimenu
vakar dienos upėje
sutiktą alchemiką

supylęs saują smėlio
tris gurkšnius vandens
įdėjęs sudžiūvusį lapą
dar kažką
ko nenoriu prisiminti
retorton
užsikišo ją užantin
šnabždėdamas

– čia mano vaisius

II.
karkvabalis spjovęs
į erdvės ir laiko
kontinuumo paieškas
apvirto ant nugaros
ir užmigo

o aš
vis prisimenu
vakar dienos upe
išplaukusį alchemiką

Tai buvo jaunos moters kūnas

išgalvoti gyvenimai

dievas apsigyveno kriauklėje
—
pridėjęs ausį gali išgirsti
dainą apie
nuskendusių laivų
aimanas į begalybę
išsiliejusius horizontus
savo noru
bedugnėn
garmančias jūras

ir

keistą ciklopą įkalinusį
save butelyje
vietoj raštelio
—
būna dienų kai dievas
išlenda iš kriauklės
eina pakrante
beria akmenukus
iš saujos į saują
taip lėtina laiką

kartais sutinka
smėlio pilių statytojus
vis klausiančius apie
– vienatvę kopose

– vienatvė bijo kalbos bijo tylos
bet dievina muziką
ir smėlio kuždėjimus
—
kai būnu prie jūros
visada ieškau kriauklės
gal
rasiu

 

istorijos apie sniegą ir ne tik

– žinai
tą dieną kai tvėriau pasaulį
snigo taip pat elegantiškai
kaip šįryt

—

užplikau arbatos
kiniškai žalios su jazminais
ir prikemšu pypkę vyšnių tabako

– papasakok dar apie sniegą

dievas šypsosi
– aš jo nesukūriau
pats mane susirado anapus laiko
ir tyliai kuždėjo

— galėčiau būti —

dar ilgai sėdėjom apsnigtoj dabarty
be noro išeiti
—
snaigė kirtusi žvakės liepsną
nustemba

tą
dieną
sutvėrė pasaulį

 

(iš)malda

patikėk manim dieve

kai sumaišau byrančius žiedlapius
su miglose skendinčiais miestais

kai stebiu vienaragį rupšnojantį žolę
lauke po paskutinių kautynių

kai savęs susinaikinimo mechanizmas
įsijungia nuo ištartų meilėj žodžių

kai niekis išsiveda savo legionus
į tyrus gyvenimui po mirties

tikėk manimi dieve
net jei esu tik byrantis smėlis tarp pirštų
tavo smėlio dėžėj

—

gaila
tavim
netikiu
dieve