Lilijos Rakovos autoportretas
apleisti namai
anksčiau ar vėliau
teks mokėti už viską kas tikra
ant sienų jokios fotodrobės
jūros mėlio bateliai su kaspinu
mėtos koridoriuje
aš geriausias šio miesto vagis
melancholišku veidu
miniatiūrinėm pėdom
pro pravertas duris
įsmunku nepastebėtas
mane išlydi kaip kviestą
manęs neatspindi veidrodžiai
manimi nekvepės tavo rūbai
skrybėlėje nerasi mano plauko
tavo sunešiotos šlepetės
neatrodys keistai įdubusios
aš liūdniausias vagis
renku trupinius iš tavo lėkštės
mano vardo neišduos netgi draugei
neįtartum kad gulėjau tavo lovoje
(iš kur šis kraujas –
ar susižeidei?)
vagiu paslaptis kurių nežinai
tai aš vonioje
išlaistau fiksažą ir ryškalus
gvelbiu ko nepasigesi –
plaukus iš šukų ir pasakojimus
kasryt susisupus į seną chalatą
tu sumoki kainą kurios nesuvoki
tu klausi
aš ją sumokėjau seniai
kai negimiau tavimi
dabar tik klausausi
Soliario šešėlis
valdove, paklausyk
dar vienos pasakos
iš krašto į kurį neužklysi
ten buriama paukščių kaulais
ir šokama su stiklo demonais
požemių puotosemiražų karalystėje
aš gyvenu
tu manęs nepažįsti
valdove, tu dar nežinai
bet mus ištiksianti lemtis
tokia pati
tad paklausyk jei tiki
kad tavyje jau tarpsta blogis
jei tau malonu
girdėt kaip mano balsas
išsiveržia lyg sėkla
iš delno
lyg kraujas ištrykšta
tarp pirštų
valdove, kas patenka į mane
per amžius lieka manyje
esu tas kas apgaubia
įgauna vis naujuspavidalus
bet viešpatie
tam kas valgo ir geria mane
nereikia veidrodžių
tas nebetrokšta
būti žmogumi
pasimatymai
ar gali ilgėtis liūdesio
nežinios
raganos trobelėje
paliktos nakties
rūgščiam lietui tirpdant
jos deginto cukraus sienas
manęs nerado ilgai
nors nuodugniai
šukavo miškus
kiaurai perlyti pėdsekiai
apsvaigę nuo kraujo
kai stipriausieji iškėlė duris
buvau tokia pat graži
gyvą rožę vis dar
glaudžiau prie širdies
ar gali ilgėtis to
ką patyrei sapne
ko ieškojai naktis po nakties
tarsi pats
nežinotum kodėl
ir kodėl išėjęs į miškus
iš toli aplenki
senas trobeles
ir jos visos
dabar tau atrodo iš cukraus
nežinai
už kurių durų ilgesys
už kurių liūdesys
tokie pat gražūs
nuogi žvakių šviesoje
iš kurios nėra
ir jau niekad nebus
išėjimo
Fatmė
nelieka jausmo
kad kažkas stovi po langu
raudonu kaspinu kėsinasi
supančioti tavo likimą
tai nutiko seniai
ir išnyko staiga
jai netiko daina
kurią išrinkai atminimui
ji buvo viena iš trijų
eiliškumas nieko nereiškė
tavęs buvo daug
ko troško vienas
kiti neleido
ji neprašė antrąsyk
neatsisveikino
jos pėdsakai
išnyko
o manei kad tolsti
tik pats
turi pasirinkimo laisvę
bus dar progų – sakei
siuntinių bučinių
pasivaikščiojimų
bus kitų
jos šukuos
tavo žilstančius plaukus
pilnatys kabės
joms vietoj krūtų
joms tarp kojų
tavo rankos
įžiebs šaltą saulę
kol kalbėjai niekus
kad artumas nedegintų
jausmas išsisklaidė
lemtis nebelaukė po langu
jai netiko raudona
ji vienintelė iš trijų
niekad neverkė
neišdavus paleido
ji nebuvo ji
nei silpna nei stipri
nei atmintina
nei beveidė
tik nostalgijos rašalu
ties tavo vardu
Akašos įrašuos
įrėžtas
mitinės moters fantazmas
Alegra
neklausk kodėl
mano pusę veido dengia šydas
kas drumstė vandenis
kai kėliaus per devynias jūras
ar kiek stebuklų pamačiau
kol įveikiau tiek mylių
kur nugirdau kvietimą
nors trumpam įžengt
į tavo slaptą haremą
grožiu nesilygiuoju į jų kūnus
lyg nuometus
žeme besivelkančius tamsius plaukus
bet man užteks jėgų
išgirsti tiesą
narsa pranokstu
Haruno al Rašido šmėklą
matau – tu netiki
kad šios mažytės pėdos
lyg saulės vėjai skrostų
tavo dykumas
neliesdamos aštriųjų
kopų keterų
išvengdamos lakiojo smėlio
kad po šiuo apdaru
kasnakt pražysta Jericho rožės
rečiausios blogio gėlės
vilkė Alisa virsta moterimi
tokia glotni tokia elastinga
kad tokia kalė
neįtartum sutikęs gatvėje
švariausias veidrodis
saugi žaidimų aikštelė
minkšta danga šiltos gleivinės
(man taip patinka tavo kvapas
vedi iš proto
vedi klystkeliais)
mažas drovus vilkeli
sakyk kas tave taip pavadino
kas sulaužė tavo fortūnos ratą
ir sutraiškė minkštąsias letenas
(esi tokia graži kai šoki
kai ant veido
krinta mėnulio šešėlis)
piktas baugštus vilkeli
sakyk kas tau į pilvą
pripylė kvapniųjų aliejų
kas išlaužė šonkaulius
ir į krūtinę
įstatė marmurinę širdį
(tu neužuosi mano pėdų
nemylėsi nieko
tavy neišsiskleis
brangiausias kraujo žiedas)
tokia ori tokia paslaptinga
iš kraujo purslų
pernakt gimusi
nė neįtartum kad tarp kojų
laiko prakąstą
raudoną obuolį
iš pragaro prieangio
Alisos tikėjimo išpažinimas
tikiu į mirusiųjų prisikėlimą
ir gyvųjų sugrįžimą vaiduokliais
skriaudėjų erzinti
šventos priesaikos sulaužymą
ir duoto žodžio nugarmėjimą
į amžiną užmarštį
kruvina avies kauke dengiamą
demono veidą dar kruvinesnį
siera varvančiomisatšipusiomis iltimis
į laiko triukšmą
ir mirusiųjų triukšmą
suteptą aktą
iš kurio viskas kyla ir baigiasi
nerūpestingą išniekinimą
mylinčios moters beginklės
kankinimus
žemiškąjį narcizo triumfą
išdavystės raitelį begalvį
skelbiantį išrišimą
tikiu į savo vilkišką prigimtį
teisybę kuri visad užklumpa
jau maniusius kad jos išvengė
į kiekvieno teisę neatleisti
ir šviesią
keršto valandą
kurioje nužengsi atgal į pragarus
iš kurių atėjai
ir jie tau atrodys
tik seka tokių pat
niekam nereikalingų gyvenimų
Lilija Rakova – vis dar dirba su kalba, verčia ir redaguoja. Mokosi fotografijos ir šibari meno.