Kiemas

Beržan kaltūnai įsimetę
vėjas balkiuos
kaba
kvepia rūkomu dūmu
ir saugančiais šventais
                         virtuviniais paveikslais
ir kiemai
susipina tvorom
mamos mamos vaikystėj
užtvertom
naminiams paukščiams
ne kaimynams
nusėstom
kačių ir kelio dulkių

paveldima gatvinė kaimynystė –
dalinimasis pirtim ir vaikais

jodinėjančios vasaros amžinam
                                       nukirstam sode
su reinkarnuojančia slyva.

2011 10 07

Po Kolumbo

Tam indėno regėjime
keistai sukinėjos kojotas
bėgo
         juokėsi
                     nuolat pakišdavo kojas
mes atlaikėme
dvasių mūšius
neatlaikėm
kojoto
            išdaigų
ir lietaus
           iš rūgščių debesų
ištirpinusių
nykstančių
mūsų galvijų kanopas
kai brido per tėkmę
tvenkiamo upės raumens
           link nuodėmių nuotekų vamzdžio
tiesiai velnio gurklin
tiesiai dievo pašonėn
išbridom.
Ten sėdėjo indėnė undinė.

V. 2011 ruduo

Žemės įrašai

Priešistoriniai lietūs
rodė amžinas vizijas
o nušvitus pradingdavo
likdavo
grifelio įrašai
ant balinio vėžlio kiauto
akmenuos fosilijom įaugę
šventieji randai –
taip sudėliota žemė
po saule
kertėj įkirstais ženklais
ir nėra kito rašto
kito rašto nebūna.

V. 2012 09

Gimimas

I.
Paukščio mestas šešėlis nuskrido –
padalino vakarę aušrinę
ir prieš naktį
                            lopšinėj
įsisupo žaibanaktis
išsitrynė
maldų piltuvėlio žymelės
ir sustojo priešpildžio laikas –
po vidurnakčio

II.
liejantis jūroms
akys sustingsta
įkvepia oro
ir neria į šviesą
tylą pakeičia ūkavimų transas
taip lyg pelėdos
taip lyg meletos

III.
pirmoji drobulė
be garso suplyšta
ji susidėvi prieš gimtį.

2012 pavasaris–rugpjūtis

Įsikūnijimai

Lyg bandyčiau atgal į molį
lyg bandyčiau atgal į dulkę
į bekūnę
                    baltąją lapę
basom
per vidų
                    įsmukti
kur įaugę kraujagyslių šaknys

ar jos gali kiton persikelt žemėn?

V. 2012 01 17

40 totorių

jiems
fosilijom į žingsnių atmintį
                                        paveldimą
įaugus stepė
ir kojos
pratusios atsispirti balnakilpės
dar nuo senelių gimimo –

čia keturios dešimtys
Omeldešo sūnų
                            paliko
keturias dešimtis porų
karžygiškų pėdsakų
dar nuo senelių gimimo –
kritimo
                            į dirvą
iš dausų debesų
iš pirmo pasaulio sprogimo
kurio ritualą kartoja
pavasaris

medžiai
sėjantys rudenį karžygius
primena apie
kadais
vienų metų vieną mėnesį
vieno tėvo pasėtus
į keturias dešimtis moterų

čia –
stepė ir dainuojantis laikas
Vilniaus krašte

jį
maršrutinis autobusas
                          nutraukia
it ploną
viską jungiantį pasaulio voratinklį
palikdamas mus
čia –
besiblaškančius
nuo mečetės iki
sovietinių laikų parduotuvės
ir atrodo, visai nebuvo –

bet viską sujungia
parduotuvėn
bėganti juodbruva mergaitė
su ilga kasa.

V. 2012 09 18