tokie mūsų žaidimai

ar matai kaip
plaukia ledai
vaikai mėto
akmenis į upę
žuvys rodo
pilvus dangui
šitaip saugosi
dedasi negyvomis

grįžtu namo
gražus pavasaris
guluos lovon
(visada guliu
ant nugaros)

šitaip žaidžiu
šitaip saugaus

 

2016-ųjų Valentino diena

„tu manęs nemyli“, sakai
pro šalį eina balandis
snape nešasi šakelę, didesnę
už save patį

rankos kišenėse

buvo vienas vyras anuomet
mes vaikščiodavom į
šiuolaikinio meno parodas
susikibę už rankų
tas pats vyras šiandien
man pasakė:

„visada nekenčiau modernaus meno“

 

4 troleibusas, Vilnius, ruduo

jau vidudienis
mano mergaitė
sėdi prie lango
ketvirtame troleibuse
kaip ir kiekvieną darbo
dieną kažkur po pirmos
taisosi sijoną

bandau žvilgtelėti
į josios krūtis
saulė laužiasi
pro langą

apakina

 

regintysis, neregimasis

vaikštau gatvėmis užsimerkęs
mano kūnas dalyvauja
judėjime
pats žiūriu į jį iš tolo
einantį per perėją
iš apmaudo spiriantį
į stulpą
nusipirkusį dar daugiau daiktų
kokia dievo palaima turėti
savitarnos kasas
gali apsipirkti tylėdamas
tada grįžti namo,
niekam nenumauti batų
nesakyti gražių žodžių,
išvis nieko nesakyti
užmigti vienam
šitokia palaima

praeivių batai dunda asfaltu
viliuos jog dar
esu ant šaligatvio
saugus
uodžiu visus įmanomus
kvepalus
girdžiu šurmulį
save kvėpuojant
girdžiu

mano kūnas eina
mano gatvėmis
autopilotu
jau dvidešimt metų

mano miestas yra
mano namai
mano žmonės
šoka juose
nepastebėdami

kad manęs juose
niekad
nebūta

 

pomirtinis

mano ranka ant prostitutės šlaunies,
Lilija
bet daugiau neverta apie tai kalbėti
didelis varnas suka lizdą
tavo plaukuose
spurda, verčia juos šienu
dergia išmatomis
uoliai tolstam vienas nuo kito
nebeturiu tau vaistų, jokios slėptuvės
varnas rausia tave, Lilija, kol paverčia
šapų ir šiukšlių krūvele,
kurią ir vėl nešiuos namo
priimdamas iššūkį ryte
nulipdyti žmogų

ir aš galvosiu apie tai, kaip tu galvoji
apie mane
iš po žemių

vaistininkas anądien pasakė:
tau reikia daugiau saulės
ilgą laiką išsisukinėjau, po to
išdrįsau išeiti į kiemą
ir sudegiau
todėl dabar visa, ką galiu daryti –
atseikėti ir atriekti savęs po truputį
kiekvienam mėnesiui, kiekvienai
moteriai
ir gyvūnui, Lilija

ir aš galvosiu apie tai, kaip tu galvoji
apie mane
iš po žemių

kol ir vėl užmigsiu vairuodamas