Indrė Valantinaitė

Monikos Penkutės nuotrauka

 

2015 01 01. 00:15. Hotel de Paris

Ji ridenasi ant viešbučio grindų
su tuščia ertme nuo širdies iki papilvės

Su žvyneliais žaižaruojančia suknele
lyg ant kranto išmesta dūstanti undinė

Arba nukritęs nuo eglutės žaislas

Toks lengvas
trapus
tviskantis

Toks įdužęs
įskilęs
įtrūkęs

Telefonu užsako dar vieną butelį
Chateaux Margaux
į 209 sąskaitą

 

Angkor Wat

Šventyklos šokėja
su kulka
akmeniniame pilve

Vis sukasi ir sukasi
raitydama klubus ir riešus
kartoja amžinus

Nepermaldaujamų dievų
garbinimo judesius
ištrupėjusiose freskose

Kol jų perparduotos galvos
patogiai įsitaisiusios
šio pasaulio turtingųjų interjeruose

 

Bloknotas

Istorijoje būta, kai žmonės rašė
ant tošies, smėlio, kalėjimo sienų
ar savo odos.

Žodžius išraižydavo peiliuku,
stiklo šuke ar akmeniu.
Anglimi, krauju, netgi išmatomis.

–––––––––––––––––––
Mano erdviame kambary,
antikvarinėje pieštukinėje,
ilsisi tavo dovanotas rašiklis.

Musė tingiai ropoja prakąsto
obuolio Himalajais.

Pro pravirus langus užuolaidos glosto
ant stalo padėtą storą bloknotą.

Tiek daug tuščių lapų sapnuoja jame.

 

Trintukas

Toks ilgas grafitas
mediniam pieštuko kūnely,

paviršiuje – menkutė sniego pusnis –
tiek nedaug teleista padaryti klaidų.

Šiapus lango
dar tik gimsta pasaulis
po nutirpusiais meistro pirštais.

 

Planas

Gruodį jis išėjo iš darbo.
Sausį pardavė butą, mašiną.

Į senelių namų biblioteką išvežė
kone visas taip brangintas knygas.

Vasarį pradėjo lankyti paukščių
ir medžių kalbos kursus.

Gegužę – staiga dingo.
Jie nieko nesuprato:

nei kūno, nei atsisveikinimo laiško.
Švytėjo tiktai dangus pro pražiodytą langą.

 

Megztinis

Aprengei mano širdį
perregimu jausmo pynėm
išdailintu megztiniu.

Užsagstei nematomas sagas ten,
kur pati nepasiekiu.

Jeigu kas būtų pažadinęs
vidury nakties

ir nespėjus susikrauti daiktų
ištremtų į ledą

ar lieptų apsivilkti
koncentracijos stovyklos uniformą,

jis būtų apsaugojęs mane.

Neleidęs
sustirti,
peralkti,
pasiduoti,
parsiduoti,
nužmogėti,
numirti.

 

                                                                             Biblioteka

                                                                     Mano senelių namų bibliotekoje,
                                                                     už sekcijos stiklo,
                                                                     ant nugarėlių skaitau:

„Gėrio kontūrai“
A. Sutkus „Draugystė“
V. Suchomlinskis „Širdį atiduodu vaikams“
Biblija
S. Krasauskas „Amžinai gyvi“
Psichologijos žinynas
J. Mayer „Kad diena būtų gera“
V. Pekelis „Kaip surast save“
ir t. t., ir t. t.

                                                                     Jiems mirštant

                                                                     nuo tos pačios ligos,
                                                                     tuo pačiu metu.

                                                                     Tik – skirtingų miestų
                                                                     skirtingose lovose.

 

Valentyn Odnoviun. Kalėjimo vienutės stebėjimo akutė. „Stasi“ kalėjimas, Berlynas, Vokietija