Rasa Kutkaitė

Rasa Kutkaitė
Rasa Kutkaitė. Aušros Barysienės nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

nuomonė

į mano kūną susmigę visi

vilniaus dangoraižiai

juose miriadai langų

kuriuose kunkuliuoja gyvenimas

visi tie žmonės esu aš

turiu daugybę receptorių

esu homozauras

 

manęs niekas nepastebi aš tyliu

plaučiai pilni vandens

nes nuolat skęstu dvejonėse

jei prieitų anisho kapooro skulptūra

galvočiau kad tai mano motina

 

nerandu kur save pritaikyti

esu per didelė arba per maža

visada taip nutinka neturintiems

savo nuomonės visi žmonės manyje

neturi mano nuomonės

mes sukabinti skalbinių segtukais

kabame purtomi vėjo

 

mano nuomonė yra visų

vėjo išpurtytų minčių sandauga

 

 

balta

apsigaubę baltomis paklodėmis

slenka žmonės lyg debesys genami vėjo

 

kodėl jūs einate iš gyvenimo

nešdami nudėvėtus kūnus

tarsi popieriniai lėktuvėliai

sminga paukščiai

ir pradingsta jų kūnuose

 

draperijomis nukloti laukai ir miestai

balta lyg niekas dar negyveno

nepaliko šešėlių neprasikalto

nėra žemėje akims į ką atsiremti

 

skausmingai plieskia

išpampusi pilnatis

jei dabar ją perpjautum

išvystum visas

neužgimusias nuodėmes

 

 

snygis

per parą sniego prieaugis

buvo penki benamiai

niekas nesuprato iš kur

tokios pusnys nieko

 

niekam nereikalingų

nieko neveikiančių

jokios pridėtinės vertės

tik zulina suolus

prikvėpuoja patiltes

ant kelių klūpėdami

siūbuoja lyg valtys

man nieko nereikia

man nieko reikia

 

pilna burna metų laikų

liūtys atoslūgiai snygis

žydėjimas

griūk negyvas

prisikelk viešpataujantis

 

 

filmas

pakanka priliesti kitą žmogų

atsistoti ant jo šešėlio

ir kino juosta nutrūksta

salė švilpia kaip rudenio vėjas

akį kaurismäkį keičia luisas bunuelis

 

pakelkite ranką kas už ir prieš

žiūrėti ne tą filmą į kurį atėjote

žaisti gyvenimą žmogaus

apie kurį negirdėjote

 

apsimetusi sapnų gaudykle

sklandau miesto trachėja

peršti akis nuo dygliuotų sapnų

judu į šviesą genama vėjo

 

tris žingsnius į priekį

keturis metų laikus atgal

šviesmetį į niekur

 

 

rašytojas

kiek beužeidavau į kambarį jis rašė

rašė kai lijo kai miegojo

rašė kai paukščiai kiaurai skrosdavo kūną

rašė nuogas girtas į ledą sušalęs

pasileidęs kasas gimdydamas

rašė net miręs

 

viskas buvo aprašyta

nebeliko vietos man rodos jei akimirkai sustosiu

jis būtinai apie tai parašys

 

po to plėšys naikins vietas

kur buvau su kuo kalbėjau

bučiavausi verkiau sunaikins

vienaląsčius šunis kormoranus

viską ką įkvėpiau ir iškvėpiau

 

plėšys į skiautes mano gyvenimą

ir kartos kad čia nieko įdomaus

visi taip gyvena

visiems galvoj atsiriša raišteliai

visi mėto akmenis į magdalenas

nusipjauna ausis ir šaukia

muncho balsu

kodėl aš kodėl man

Draugai