* * *
smailiabokščiai raštai gotikiniai
negyvo medžio rievėse
varpai skambėjime bažnyčių Lietuvos
užklydėliai nuklydėliai
pasaulio perėjūnai
elgetos bajorai didžiūnai ir prekeiviai
su gintarais be gintarų
plentais ir vieškeliais
estradomis ir baliustradomis
su šokančiais dainuojančiais su verkiančiais ir raudančiais
su mirusiais nemirusiais
tėvynės laukuose gyvaisiais
* * *
jau kmynas subrandino sėklas
rudi stiebai pakelėse
keliauja saulė skorpiono ženklu
marių pakraščiu bevardžiai žmonės brenda
po vandenis gėlus ir sūrius
vaikai ir žolės tylomis išėjo
iš šio pasaulio į kitas vėžes
į kitą rūmą
renkasi minia
skaisčiaveidė ir beveidė
tyrieji nusikaltėliai ir magai
ketina man suteikt dar vieną šansą
dar vieną dieną man pabus gidu
jotvingiai sėliai dzūkai ir notangai
istorijos gelmėse šnekantys sava kalba
žarstantys po smėlio kalnus
perlus ir deimantų purslus
* * *
ties posūkiu
kelias pasisuka į dešinę
alsuoja medis vasaros kaitroj
dilgėlės mėtos vilkdalgiai gysločiai
dar rudenio vėsos nejaučia
nešvilpauja varnėnai rūpesčių pilni
o pakelių vijokliai snapelius padžiovė
keistuoliai padarai
tarsi ne šio pasaulio vaisių
mums dovanoja
iš Visagalio
maloningo skreito
užauga visa ir didžion kelionėn
palydi kelias vienišas ir liūdnas
kiekvieną žemės pakeleivį
ir šilo uogą ir gyslotį
* * *
slėpiningieji toliai ir girios
sausos samanos kerpių lizdai
tyvuliuoja nuo krašto lig krašto
mėlyni Lietuvos ežerai
kas atėmė kalbą tėvynę
parklupdė ant kelių
tuomet kai iš ąžuolo žalio vainiko
pūtė vėjas šiaurinis ir broliai
rinkos vėl į drauges ir pulkus
suopė suopis vidurnakčių paukštis
gėlė širšė skaudžiau nei gyvatė
kalės gėlės iš krūsnies gyvų akmenų
meldės žmonės bažnyčioj
varpas šaukė visus susirinkti
* * *
prie tako tobuliausi augalai
brandina Viešpaties galybės sėklas
keleivis žemės kasdienybės
nuo sutemų ligi aušros
paženklintas kasdienės duonos
ir prakaito sūraus
* * *
jos rankoj taurė purpurinė
ji viena iš gemarių genties
išdidi kaip audra ir galinga kaip jūra
sūrių vandenų kupina
ji nemiega net naktį
baltos vilnys skalauja jos kojas
virš galvos miriadai
vandenynai ir marios
istorijos klodai
kreida ir rubinai
ir ženklai palikti vandeny
* * *
Žolyne šventas –
vasaros dangau,
apšvietęs žemę mylimos tėvynės,
šaunusis raitelis per lauką skrieja –
globoki, angele, visus
sparnu baltuoju,
žaliaverdenė vandenų šilku
akis paguos
lakmės giesmė
diadema –
saulės ženklas nemirtingas.
* * *
papasakoki vėjau iš laukų atlėkęs
kaip krito rasos nuo vejos
žalia žolė tyliam pavėsy
pakalnės lauko kietas akmenėlis
suspindo krištolo šviesa
pakriaušių spindulys
išgėrė vyną miško tyloje
ir pasivertęs kūdros suopiška pelėda
ūbavo paslapčių pilna dvasia
liko dar neužgesintos
rugpjūčio žvaigždės ir gėlė trapi
vėlyvas rudenio vėlyvis
rausvuoju violetu spindi nebūties nakty
pareiki sutuoktuvių aide
kalnuose krintančių upelių greitumu
tenai kur nieko nebėra
tik vėjo draikomos plikų laukų ražienos
* * *
Ramybės valandėlę
paduoki ranką broliui,
kur skuba šaltinėliai
greiti ir niūrūs vėjai
pastos tau kelią į namus,
į mėlynų karvelių kraštą,
kur tykiai vaikšto kambarių tyloj
ir niekad žvakių negesina:
ugnim išdegins sielą – baltąją balandę –
paleis į Dievo mišką, į bevaisę stepę
žirgų laukinę aistrą
vešės puota gyvybės ir derlingi vaisiai
nukris ir vėl į skreitą amžinos dienos.
* * *
pavargę ir nuliūdę
išsekę alkani
sugrįš į šią ramybę
skaidrumą vandenų
į žaliąjį smaragdą
raudoną šilo gėlę
sparnu baltos balandės
pamos takelis pievų
saulėlydžio rubino kraujas
parodys kelią atgalios
ir vėlei pasiklydęs
alksninių skardžių tankmėse
varnėnas švilps melodiją mįslingą
* * *
liūdnas mano pažinimo medis
sunki kelionė tarp karščiu alsuojančių namų
o nekaltybės vaisių skinantis lemties nulemtas aide
kas žmogiškąjį siekį išmatuos
kas išvaduos nuo kasdienybės rūsčio
nuo visareginčios akies lemtingo žvilgsnio
ar laukti dar
žvaigždės ir mėnesio tekėjimo mįslės
privalau nueiti šitą kelią
kuriam alsuoja rudenio dvasia
ir ant gelsvėjančio medetkos žiedo
palikti delno blyškų antspaudą oranžiniam fone