* * *
Stoviu senojoj koplyčioj.
Anapus mūrų gaudžia gatvė,
iškilus virš mano galvos.
Žliugsi pasūdytas sniegas.
Pikti vairuotojų žvilgsniai.
Visi skuba – artėja Kalėdos.

O čia tylu.
Jokių paveikslų. Prieblanda.
Aliejinė lempelė blūsčioja.
Čia būta freskų.
Dabar – juodos kamino žymės,
sovietmečio butų pėdsakai.
Molio grindys duobėtos,
išklūpėtos per šimtmečius.

Šmėžuoja šešėliai –
moterys, vilnonėm skarom,
kiekviena su savo vargais.
Bedantės burnos meldžia atjautos.

Čia dar šaltinėlis.
Ir neprašomas dalija
savo gydančią galią.

* * *
Madona, kadaise votom
gausiai medaliuota,
ištvėrusi karus ir gaisrus,
atlaidžiai žiūri į mane.

Ji – kaip mano mama,
galiu nieko jai nesakyt, nesiteisint.
Ji viską žino,
supranta, ko aš atėjau.

Kai prie durų atsigręžiu
ir pažvelgiu į ją,
ji tartum sako – eik,
aš su tavim.

* * *
Grigališkas giedojimas –
senovinės mišios Švento Kryžiaus bažnyčioj.
Lotyniški žodžiai sūpuoja mane kaip vaiką,
atklydusį į kitą pasaulį.

Tarsi praveriu
prieš šimtmečius čia buvusio namo duris:
prietema, ant virvės padžiauti skalbiniai,
medinis kibiras, rūkstanti krosnis,
prikaistuvy verda žirnienė,
murzina nebyliukė
žaidžia asloj su pele,
kažką paniūniavusi
pakelia akis,
prisimerkia ir šypsosi.

Grigališkas giedojimas tyla.
Išeinu apraminta.

 

* * *
Tie maišai su vaistažolėm,
bonifratrų – gailestingųjų brolių –
surinktom prie Vilnelės šlaitų,
iki šiol išsilaikė vienuolyno rūsy:
jonažolės, apyniai, čiobreliai, šventagaršvė,
valerijonai, mėtos, sukatžolės...

Tarsi matau: gelsva vidurvasario šviesa,
skrybėlės, rudo abito klostės, plėšų pintinės –
vienuoliai žoliauja linksmai klegėdami:
Hypericum! Leonurus! Mentha!
Archangelica!

Per rudenio rūką slopūs balsai:
Humulus, valeriana...

Vienuolyno ligonbutis kvepia žolynais –
Dievo tvarstis įaudrintai sielai,
pakrikusiom mintim,
nevilčiai.