Gintaras Bleizgys. Iš knygos „Urbino eilėraščiai“

Gintaro Žilio nuotrauka

 

46

ir tada
kai skraidyti išmoksiu

kregždės ir karkvabaliai

skriskite su manim

 

47

universiteto absolventų šventė
galėtų būt joninės –

būrys pusnuogių
lauro lapų vainikais
papuoštomis galvomis

merginų

apsiavusių
labai labai aukštais
aukštakulniais

spiegdamos kopia
į statų kalną renesansiniu urbino grindiniu

tiesiai prieš mano langą –

dabar

niekada

amžinai

 

48

paskui jas sutikau
ant miesto katedros laiptų

sėdėjo su tais pačiais
laurų vainikais

grojo gitaromis ir dainavo

ir dar buvo
prie nugarų prisiklijavusios
tokius didelius angelų sparnus

vaizdas tikrai vertas mykolo
angelo žvilgsnio – kaip
andai rašė a. ališauskas –

jos sėdėjo ant katedros laiptų
o vainikai
ir sparnai jų

vis krito ir krito į žemę –

vėjui keičiantis
dvokė šampanas –

 

56 – Einant miegoti

norėtųsi parašyti sklandų
rimuotą eilėraštį
prieš užmerkiant akis – banali

bet teisinga metafora Viešpatie –

parašyti sklandų gyvenimą –
nugyventi

taip kad nebijočiau užmerkti akis

 

58

ne iš proto rašau savo poeziją – iš
kunkuliuojančių emocijų

kornelijus platelis kartą pasakė
kad tokioj poezijoj būna
per mažai žaismo grakštumo
ir tie jo žodžiai

buvo pati rimčiausia mano poezijos
kritika – jau keletą metų vis susimąstau
apie jo pasakytus žodžius

bet protą atmetu vis labiau
vis žiauriau
negailestingai – protingas

žmogus netikėtai užkluptas gatvėj
plėšikų (arba gražuolės) – dažniausiai
pametą protą
kurčias bethovenas kuriantis
muziką man neatrodo protingas
kaip ir nuogas šv. pranciškus
atiduodantis tėvui ir vyskupui
savo rūbus

galima būtų tęsti beveik be galo
pavyzdžiui asanavičiūtė po tanku
gazelė naktį nuo liūtų ginanti
jauniklius – visa

ką praregėjau ką pasiekiau šiame
pasaulyje kilo iš to kad sugebėdavau
kartais
iš proto išsivaduot –

nes man atrodo
kad emocijos sudaužo protą greičiau
negu protas įstengia suvokt
racionalizavimas tėra
saviapgaulė

mačiau kaip po protu
slepias bailiai teismuose
mene – snobai
ypač
juokinga klausyt kai proto svarbą
ima įrodinėti girtas žmogus

man vaidenas kad kartais
galima eiti labai giliai jeigu sugebi negalvoti

jeigu orfėjas būtų toks beprotis
kad sugebėtų neatsigręžti – – o
jeigu paris būtų buvęs kiek protingesnis
ir sugebėjęs prieš herą atėnę ir afroditę
šiek tiek patylėt – gal ir būtų puiku

bet neturėtume nei iliados nei odisėjos –

iš proto negimsta poemos iš proto
netgi negimsta žmogus – noras pratęsti save
kartu su emocijom liejasi ir žiūrėk
(kaip dainuoja lietuviai) sausoji
eglelė žaliuoti pradėjo o sakalėlis
be gailesčio daužo savo sparnus –

aš irgi daužau – rašau – spardaus ir kliedžiu
kliedesiai – ką matau – kaip gyvenu
juodas vėjas urbine nerimsta per dieną
ir studentai išlaikę dar vieną egzaminą
ant stogo užlipę šaudo blyksinčius saliutus

ir žinau
kad tai blyksintys mūsų gyvenimai
šauna į niekur – trupa ir skeldėja
laiko lenta – bet kaip gražu
kai kostiumuotas jaunuolis štai
klaupias ir ranką ištiesęs
kažką ištaria savo merginai
kuri staiga ima šokčiot ir spiegti – tarytum
iš tikro pajėgtų suprast to jaunuolio žodžius

tarytum pajėgčiau suprast ką rašau
kaip gyvenu
tarytum pajėgčiau peržvelgti tamsą –
vėjas štai pūtė ir pūtė
ir netikėtai iš giedro dangaus
ėmė kristi lietus – nenoriu
nieko žinoti – niekur nenoriu suspėti
lai skleidžiasi

negailestingos emocijų gėlės
laužančios mano metus
kurie buvo – yra – kurie kūlversčiais
lekia į niekur

virš bedugnės į tamsą žengia žmogus
noriu eit ten
kur niekas nemato – nevaikšto – šešėliuos
mirties slėnio – skaudžiuos
laikinumo laukuos

žūtbūtiniam žingsniui į priekį –

Viešpatie duok man

bent kruopelytę drąsos –

 

Gabrielio Marqueso piešinys Odminių skvere. Vytauto Narkevičiaus nuotrauka

Draugai