Rimas Užgiris

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

* * *

Sniegas tirpsta ant karnizų
šliuožia į stoglatakius, krinta –
miesto drūtgalis driekiasi
per pilką it vilkas rūką
beveik nematomų kalvų link.
Už šios skraistės slypi Baltarusija,
mirksi it pirmykštėse pelkėse
dvesiantis stumbras. Lietuva
kybo ant žemės krašto. Sapnuoja.
Kovarniai kumpso beržuose,
stebi, kaip drėgni kristalai
margina betoninį dangų. Štai kur
dejuoja pasaulio surūdiję ratai,
skleidžia svylančios alyvos,
parako, kraujo ir muskuso kvapus.

 

Ištremtas namo

              Lietuva, Vilnius

Įjunk dar vieną lempą
ir elektra
dingsta. Dabar
tikrai įkliuvai:
kojų pirštai įsirausę į senovinę dirvą,
girgždantys mediniai laiptai,
vaizdas pro murziną langą,
sniegu nuklotame skersgatvyje
vyras skaldo malkas.
Stogų klostės
baltai sutvarstytos
Šviesa sunkiasi pro tvarstį,
varva –
              Ar toks ir yra gyvenimas?

Staigiai kerta kirvis,
pokšt ir skyla
varnai tyliai stebint
nuo nudžiūvusios šakos.

 

Naujieji pasauliai

Raudonoji armija atvyko sunkiai ginkluota,
sutramdė gretimas žemes fabrikais ir mašinomis,
kurių pridygo it grybų drėgname miške.
Jų kalba įsišaknijo ir suskambo naujajame pasaulyje.

Čingačgukas ir Unkas pasitraukė
į mitopoetinę pelkės gilumą.
Jų žemės kampelis, menkas it pelytė,
Iškentė daugiau dievo rykščių nei Egiptas.

Joks pėdsekys neatėjo jiems į pagalbą. Kolaborantai
slapstėsi pastogėse. Vietinius sėmė, purtė kaip erkes
nuo medžių. Kai kurie spruko iš liepsnojančio žemyno,
perplaukė šėlstančią mūšą, išsilaipino

naujesniame pasaulyje, kur tėvai skaitė Fenimorą Kuperį
savo vaikams, laisvai siaučiantiems po laukinius miškus:
aš būsiu Unkas, tu – Čingačgukas, nešauk
į raudonskvernį, kol nepamatysi jo akių baltymų.

Taip ir baigiasi pasaulis: sujauktas, sudarkytas.
Uolos atodanga ant takelio visomis savo
trilobitų detalėmis liudija, kaip subyra imperijos –
beveik taip greit, kaip ir susikuria: Gaia invicta.

 

Sandora

            Zigmui Jokūbui

 

Kai pratrūko užtvanka,
plūstelėjo vandenys, pasiliejo kraujas,
buvai man duotas

ir aš prapuoliau tavy, kaip akmuo,
kuris išskelia tūkstantį natų
krisdamas į gilų šulinio vandenį –

tavo vyzdžiai atspindėjo šešėlį,
su kuriuo grumsies
gūdžioje girioje. Visad perniek.

Žvelgi į mane iš dviejų vidurnakčių:
tavoji naktis ką tik praėjo,
manoji dar tik ateis.

Todėl atleiski man, kai paliksiu
tave – jau pažįstamą,
visuomet pažinotą, niekuomet nepažinsimą.

Tavo akimis regiu kopėčias:
pamirštas lyg tėvo pirmas bučinys,
bet amžinai svajose, jei laikau tave

šioje nykioje linoleumo plynėje,
po ryškiom ir abejingom lemputėm,
tarp drumzlinų skysčių ir vamzdžių...

Esu liepsnose, pelenuose, dulkėse, tavyje,
pats kūdikis tėvo rankose,
liepsnojantis kalno viršūnėje.

 

Kreipimasis į mūzą

Klausyk, Uranija,
                    tikrai
                       mane nuvylei.

Studijavau filosofiją,
                    kad suprasčiau
                          tavąsias dangiškas sferas.

Rašiau poeziją,
             kad atkartočiau
                           jų skambesį.

Bet man tepavyko
               girgždantys
                              mediniai ratai

Ant daržovių
             vežimaičio, įstrigusio
                                purvinam kely.

Ir lietus,
             bliaukantis
                       iš tavo suskeldėjusio dangaus.

 

Akmenys

Ši diena neprideda beveik nieko
grįstai gatvei, besidriekiančiai
margame senamiesčio rytų pusėje
audinyje. Europa čia jau lankėsi,
užsibuvusi vasaros saulė
velka didingą savo uodegą
per senovinių laikrodžių veidus,
o šiems nė nerūpi. Laikas –
nei esmė, nei pinigai,
tik matas ir jis senka.
Žinau, mes čia lankėmės.
Lankėsi kiti – tiek pražuvusių
dabar po akmenimis. Prastais akmenimis
it antkapiais skurdžiams,
dabar iškapotais laiko runomis.
Šiandiena buvo lėta, it šliužas,
ir ji jau sugraužė savąjį lapą.
Tad kalbėki, siela. Klausykis. Gatvė
girgžda nuo visureigių svorio.
Mašinų signalai, riksmai ir vėlei tyla.

 

Tikroji meno prasmė, Erikas Satie, ir kodėl aš susimoviau

Ačiū tau, Erikai
Satie,
         kad sukūrei
Gimnopedijas
                             1, 2 ir 3,
kad išlaikei švelnias muzikos
kojeles
                        ant lyno

Vienoj pusėje – tyla
                                    kitoje – mirties bedugnė.

Ačiū, kad taip ilgai tęsei
melodiją –

ji žengia atsargiai lyg sėlintų katė
žaismingai lūkuriuoja
tingiai delsia
prieš pajudėdama.

Trokštu pajusti,
kad šūdui užvirus
taip pat išsilaikysiu
                                žinodamas
apie gyvenimą
                      ir visa kita
tik mažą trupinį.

Tad geriu lėtą tavo juslingumo žaibą.
Skanauju atsparumą skausmui.
Ragauju meilę, kuri nenupuls ar nepražus – ir trokštu

ak, trokštu daugiau
daugiau, daugiau tavos
svaigios užuojautos bendrystės.

 

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas