spanų poetė, prozininkė ir vertėja Ana María Moix (1947–2014) – vienintelė moteris „naujausiųjų“ (isp. novísimos) postavangardo poetų grupėje. Viena didžiausių jos aistrų – futbolas. Ispanakalbiame pasaulyje futbolo ir literatūros ryšys apskritai stiprus: apie šį sportą rašė Javieras Maríasas, Juanas Marsé, Enrique Vila-Matasas, Manuelis Rivasas, Mario Benedetti ir daugelis kitų. Nors autorė gimė Barselonoje, vaikystėje priešgyniaudama šeimai palaikė Madrido „Realą“. Bet ilgainiui „atsivertė“ ir iki mirties liko ištikima „Barcelonos“ aistruolė, dažnai lankydavosi jos varžybose.
Besibaigiant XXI pasaulio futbolo čempionatui, publikuojame apsakymą „Vieną dieną taip staiga nutinka“ (iš rinkinio „Un poco de pasión y otros cuentos de fútbol“, 2012), jame galime nujausti, kad neįvardytos žaidžiančios komandos – amžini priešininkai – yra būtent „Barça“ ir „Realas“.
Aistė Kučinskienė
Vieną dieną taip staiga nutinka, tiesiog, – sako, sakė ir kartojo, net pavargo sakyti bei šimtus kartų kartoti, bandydamas paaiškinti, kaip pranyko jo aistra futbolui. Nors iš tiesų jis nežino, kaip tai įvyko: ar ji pranyko ūmiai, – taip sako besidomintiems jo būkle, – ar tai buvo, priešingai, galutinis rezultatas vidinio proceso, kuris pamažu plėtojosi jam nepastebint. Jis pasirinko tą trumpąjį atsakymą – vieną dieną taip staiga nutinka, nors puikiai suprato, kad vadindamas ūmiu šį taip skausmingai jo būtį pakeitusį reiškinį gali atrodyti lyg melagis. Vis dėlto siekiant išvengti ilgų aiškinimų ši veidmainystė ar net melas jam patinka, nes, jei imtų plėstis, tikėtina, kiltų dar daugiau problemų, nei jau teko iškentėti. Nors iš tiesų jis nežino, kada, kaip ir kodėl taip nutiko. O giliai viduje – kur galiausiai ir teko užsisklęsti – pripažįsta, jog visai logiška yra nepatikli išraiška tų, kuriems į veidą spjauna: vieną dieną taip staiga nutinka, tiesiog.
Iš tiesų pirmuosius simptomus to, ką laikui bėgant ėmė vadinti „ūmiu nesidomėjimu futbolu“, jis pamena miglotai. Pamena, kaip vieną vakarą stadione pats save nustebino pagalvojęs, kad galbūt komandos, kurios gerbėjas yra daugiau nei dvidešimt metų, priekinė linija nėra jau tokia ypatinga, kaip mano sirgaliai (o tuomet jis dar laikė save vienu jų), ir gal net – o ši antra praeities apmąstymų dalis, apsvarstyta iš dabarties perspektyvos, tikrai skamba nerimastingai – nesiekia neabejotino priešininkų komandos lygio. Priešininkų, kurie tą vakarą buvo ne kas kitas, o amžini varžovai.
Taip pat jis pamena, kad tą vakarą (ar panašų vakarą, kaip ir daugelį kitų, kurie ilgainiui jo atmintyje susimaišė) jam atrodė, jog varžybos – nors tai buvo varžybos tarp didžiausių priešų – niekad nesibaigs. Nepaliaujamai žvilgčiojo į laikrodį, stadiono klegesys trikdė, o pats žaidimas, jam rodėsi, apsiribojo nuolatiniu kamuolio mėtymu iš užribio ir erzinančiomis pražangomis, užkertančiomis kelią bet kokioms pastangoms žaisti gražiai. Jis galvojo apie tai, kaip sudėtinga masei žmonių išeiti iš stadiono; apie tai, kaip su kolegomis einant link stovėjimo aikštelės, kurioje palikti automobiliai, reikės palaikyti bereikšmį apsimestinio entuziazmo kupiną pokalbį; apie tai, kaip teks vairuoti lyg bepročiui ir lėtai kentėti, pusvalandį judėti pirma pavara ir nuolat minkyti stabdžio pedalą, kad tik išvengtų susidūrimo su minia, plūstančia iš stadiono ir užtvindančia miesto centro link vedančias gatves bei prospektus. Mintimis jis iš anksto susidūrė su visomis grįžtančiųjų namo laukiančiomis kliūtimis, kurios buvo tokios įprastos, kad vaizduotėje atsikūrė itin ryškiai. Kas antrą savaitę daugiau nei dvidešimt metų kartotas kelias nuo stadiono iki namų iš tiesų buvo vienas įprasčiausių dalykų gyvenime. Jis nepamena, ar tuo metu, kai atsistojo – pasirengęs išeiti – likus dešimčiai minučių iki rungtynių pabaigos (švieslentėje esant lygiam rezultatui), galvojo būtent apie tai ir ar apskritai ką nors galvojo. Tačiau gerai pamena (tikriausiai dėl to, kad vėliau tai kartosis dažnai, taip pat ir kitose aplinkose), kaip nustebo kolegos, puolę domėtis, ar jis staiga nepasijuto blogai. Prisimindamas jis lyg iš naujo patiria tą stiprų poreikį išeiti, beveik vaikišką užsispyrimą, nenorint nieko aiškinti, pasiteisinti, tą nepermaldaujamą apsisprendimą išeiti, nesileisti įkalbinėjamam dar prisėsti ir sulaukti varžybų pabaigos.
Kartais atmintyje šis pirmasis „ūmaus nesidomėjimo futbolu“ simptomas atgyja sykiu su atsiminimu apie nutikimą jo namuose netrukus po to vakaro ir derbio stadione. Atsisėdęs prie televizoriaus, jis stebėjo rungtynes, kuriose jo komanda kovėsi su užsienio klubu kažkuriose Europos pirmenybėse. Ir vis dar itin stipriai, tarsi tai būtų nutikę vos prieš kelias akimirkas, jis išgyvena savo pasipiktinimą po sūnaus pastabos apie teisėjo darbą, anot jaunuolio, „nesąžiningai palankų užsienio komandai“. Netoliese buvusios žmonos ir, žinoma, minėtojo sūnaus neapsakomai nuostabai, ši, be abejonės, netiksli pastaba privertė jį ginti įžeistąjį teisėją. Joks čia pasiteisinimas, kad esi ištikimas kažkurios komandos aistruolis, – faktus reikia pripažinti objektyviai. Tai svarbu net ir tuo atveju, kai nepalanku tavo palaikomai komandai. Jis pamena, kad būtent taip ir pasakė. Taip pat pamena, kaip žmonos veide šmėstelėjo nerimastinga išraiška. Paskui jos: ir vėl? turint galvoje įvykį aną vakarą stadione, tą vakarą, kai žaistas derbis; įvykį (kai nesulaukęs susitikimo pabaigos grįžo namo), kurį jis jautėsi privaląs papasakoti žmonai, nes kitądien kolegos ištisai skambino ir klausinėjo, ar jo sveikatai viskas gerai. Taigi sąraše po įvykio stadione kaip chronologiškai paskesnį „ūmaus nesidomėjimo futbolu“ simptomą reikia pridėti nesusipratimą su sūnumi prie televizoriaus: perdėtas žmonos nerimas dėl jį užvaldžiusio pasipiktinimo sūnaus neobjektyvumu, kai šis vertino mėgstamai komandai nepalankų teisėjo darbą, rodo, jog ji nujautė vyro sutrikimą.
Laikui bėgant jis priprato prie terminų tokiai būklei apibūdinti: „sutrikimas“, „ledkalnio viršūnė“, „netipinė simptomatika“. Be abejonės, jie jam labiau patinka nei užslėpti kaltinimai nedorais ir atšalusiais jausmais – taip iš pradžių be paliovos atakavo aplinkiniai. Jam labiau patinka, kai su juo elgiamasi kaip su ligoniu nei kaip su neištikimu vyru, tėvu ar draugu. Mat iš pradžių – jis puikiai pamena – dar nebūta to, ką vėliau visi sutarė vertinti kaip „ūmų nesidomėjimą futbolu“. Tai, ką jis staiga pajuto, nebuvo nesidomėjimas futbolu, t. y. pačiu žaidimu, bet veikiau – nors užtruko, kol sau tai pripažino, – nesidomėjimas sava komanda, ta komanda, kurios aistruoliu buvo nuo vaikystės, komanda, kurios palaikyti vykdavo į kitus miestus ir šalis, komanda, kurią gindamas pykdavosi, ginčydavosi ir net nutraukė kai kuriuos asmeninius ryšius. Ta komanda vieną dieną nustojo... Būtent žmona buvo pirmoji, išgirdusi jį sakant: Taip, aš rimtai: man vienodai, laimės jie ar pralaimės. Ir būtent žmona buvo pirmoji, kuri, išgirdusi tokius žodžius, abiem rankom paslėpė veidą, tarsi nenorėdama toliau žiūrėti į tų žodžių autorių. Bet jis jautėsi priverstas juos ištarti, turėjo tą padaryti. Tai pačios žmonos paskatintas prisipažinimas: ji jau buvo pradėjusi elgtis tarsi įtartų jį neištikimybe. Nors reikia sutikti: jis ir melavo. Sekmadieniais apsimesdavo einąs į stadioną palaikyti savo komandos, nors iš tiesų užmušinėdavo laiką kokiame kino teatre laukdamas, kol ateis ta valanda (išaušdavusi kas antrą sekmadienį daugiau nei dvidešimt metų), kai reikia keliauti namo. Nenorėjo sukelti nerimo. Bet kaip galėjo pasakyti tiesą? Kokia žmona patikėtų, kad vyras sekmadienio vakarus leidžia vienas kino teatre, nes nedrįsta pripažinti tiesos draugams, vaikams ir kolegoms darbe? Tiesos, neginčijamos tiesos: jį nustojo jaudinti palaikomos komandos pergalės, nustojo skaudinti pralaimėjimai ir, jo komandai praleidus priešininkų vienuolikės įvartį po gerai suregztos atakos, jis nebegalėjo nesidžiaugti už žaidėjus, vilkinčius dar visai neseniai niekintų spalvų marškinėlius.
Kadangi pats buvo stipriai sumišęs dėl tokių radikalių jausmų pokyčių, geresnių ir labiau įtikimų apgavystės strategijų sugalvoti nesugebėjo. Tai logiška, – pripažino vėliau, – kad žmona galvojo apie slaptus susitikimus su kokia meiluže, o ne apie apsilankymus kine, kai vienąsyk, dėl šios naujos situacijos visas įsismelkęs į save, sekmadienį namo grįžo net nepasivarginęs išsiaiškinti, koks tądien vykusių rungtynių rezultatas. Tad po nesėkmingo melo bandymo, žinodamas, kad nepavykus vienai apgavystei sunku sukurti naują, jis nusprendė viską išrėžti: Taip, aš rimtai – man vienodai, laimės jie ar pralaimės.
Net ir dabar jis nežino, ar žmonai giliai širdyje nebūtų buvę maloniau išgirsti, kad ji ištekėjusi už neištikimo vyro, perprasti, kad gyvenimą susiejo su nedorėliu. Mat bėgant laikui jis turėjo priimti tą, ko iš pradžių nepripažino: kiti juo pasitikėjo, o jis to nepateisino. Per pirmuosius nesuinteresuotumo, neaistringumo komandai, kurios gerbėju visuomet buvo, mėnesius jis stengėsi nekreipti dėmesio į vaikų, draugų ar kitų, su juo taip skaudžiai besielgiančių, argumentus, nors juos jam vis dėlto teko iškentėti nustojus lankytis futbolo varžybose. Iš tiesų būtent terapeutas, pas kurį jį nutempė žmona, padėjo perprasti aplinkinių žiaurumą. Ne, specialistas per savo ilgą karjerą nėsyk nebuvo girdėjęs, kad pacientas prisipažintų praradęs atsidavimo jausmą savai futbolo komandai. Niekada. Bet visa laimė, – pasakė sielų gydytojas, – kad jis turįs žmoną, pajėgią suvokti reikalo rimtumą. O gal šis emocinis savęs baudimas slepia norą nusižudyti? Ar jis supranta, kad panašaus pobūdžio saviamputacija – juk išsižadėti viso gyvenimo komandos, tėvo, senelio ir visų protėvių komandos buvo amputacija, sunki saviamputacija – tai nelyg perdėtai agresyvus savęs žalojimas? Artimųjų elgesys visiškai logiškas: kaip galima ateityje pasitikėti žmogumi, kuris staiga ir net visai to neapmąstęs nustoja palaikyti anksčiau visuomet širdyje nešiotą futbolo komandą? Toks žmogus, – pasakė jam garsusis terapeutas, – kelia nepasitikėjimą. Ir pagrįstai. Kas gali patvirtinti, kad tas pats nenutiks su jį supančiais žmonėmis? Komandos spalvos – tai lyg motina, vaikai, tėvynė, gimtoji kalba... Žodžiu, lyg tai, kas šventa: lyg tu pats. O nustoti mylėti save – tai simptomas sunkios beprotystės ir... Beje, o kokia tai komanda? Supraskite – jei tai mano komanda, būsiu priverstas nusiųsti jus pas kitą kolegą, nesusijusį su jūsų problema.
Dvylika terapijos metų nepadėjo susigrąžinti besąlygiško atsidavimo klubui. Nors, reikia pripažinti, – pagelbėjo lengviau iškęsti vienatvę. Nes, nepaisant to, kad žmona nusprendė slėpti tikrąją jo sutrikimo priežastį, o pats pradėjo sakyti, jog, regis, vieną dieną taip staiga nutinka ir bet kuris gali nustoti domėtis futbolu, jam pasirodžius draugai nutildavo, įmonėje iškilus ypatingo atsakingumo reikalams į jį nustojo kreiptis, o vaikai jam esant šalia liovėsi kalbėję apie asmeniškus ar su ateitimi susijusius reikalus ir pamažu ėmė rodyti gailestį, kaip daro jaunuoliai, susidūrę su chroniškais ligoniais. Iš tiesų jis po truputį priprato prie romios būties be sukrėtimų, monotoniškos ir prislopintos būties su kiek išblukusio liūdesio dugnu, išnyrančiu tik kartkartėm, ypač švenčių progomis, tais vakarais kaip šiandien, kai žmona su vaikais rengiasi eiti iš namų gatvėje švęsti jų mėgstamos komandos iškovoto čempionų titulo, komandos, kurios pavadinimo jis nepamena, ir nuo durų į jį žvelgia melancholiškai besišypsodami, tarsi tokiu būdu sakytų „sudie“.
Iš ispanų kalbos vertė Aistė Kučinskienė
Ana María Moix. „Un poco de pasión y otros cuentos de fútbol“. – Flash relatos: ebook, 2012.