Esu šviežias Lietuvos sveikatos mokslų universiteto medicinos studentas, svajojantis įsijungti į gydytojų rašytojų gretas. Tikriausiai ne atsitiktinai mėgstamiausias autorius – Michailas Bulgakovas. Visada domino pasaulio kultūrų, kalbų įvairovė, muzika, filosofija, tačiau kūrybą skatina noras pažvelgti į supantį pasaulį kiek kitaip: po absurdo ar ironijos šydu pamatyti kasdienišką realybę, kuri neretai lieka nepastebima. Žaidimas literatūros tradicija man yra galimybė kūryboje išplėsti laiko dimensiją, aktualizuoti problemas šių laikų kontekste ir bent kiek prisiliesti prie svarbių mūsų kultūros simbolių. Ateityje norėčiau eksperimentuoti ir išbandyti įvairias formas.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Kartu su saule pakilo ir kaimas. Pro praviras langines lengvai skverbėsi šviesa. Langinės, dabintos gėlėmis, su raižytomis karūnomis, kiekvieno buvo atremtos į sienas. Atrodo, ryto renesansas turėjo atgaivinti dvasią, sušildyti laukus ir trobas, bet vietoj to daržinėj amžiną poilsį užsitikrino vienas iš vietinių. Ant sijos kabėjo. Šaltas. Jokio rytinio žvalumo jo kūne nematyti. Užtat moteriškė, užėjusi pašaro pasiimti, pražvalėjo kiek tik gebėjo. Tuomet, kai kiti dar tik ruošėsi žiovauti ir lovoj maivytis, jai teko rėkt. O ką kita darysi, kai šventame kaime tokia neįsivaizduojama tragedija. Riksmas daugumą iškart pakėlė. Ne į darbus kibt, bet lėkt žiūrėt, iš kur triukšmas.

Iš visų kampų į daržinę subėgo net tie, kurie sunkiai bepavaikščiojo. Gal moteriškei sunku, gal susižeidė, gal ką išvydo? O išvydo ji retą reginį. Ne kiekvieną rytą ant virvių kabo ne lašiniai. Žmonės iš vienas kito sužinoję, ko visgi renkasi, vaikų nesivedė, namuos šiltai paliko. Juk sninga, net jei saulė jau ir pabudinusi svietą. Dar ir niekur neit paliepė. O tada patys sugužėjo. Sustojo ratu aplink makabrišką eksponatą ir spoksojo. Gal tikėjosi, kad prabus, gal tiesiog amą prarado, o jį atgavę pra­šneko.

– Ar mes veikt neturim ką, ar nepakankamai atidirbę?! – pasiuto vyriškis iš kairiojo stebėtojų krašto. – Šitiek vargo mums pridirbo...

– Na jau, rimties! – atsišaukė moteriškė iš dešiniojo. Jau kita. Pirmąją į kampą pasodino, nes širdį suskaudo. – Juk kažkieno artimas čia.

– Kieno? – senutė su skarele pasidomėjo apsidairydama. – Niekas dar prie kūno nepriėjo.

Taip keletą minučių niekam mirusiojo ir neprisireikė. Niekas ir neverkė. Atrodo, žinojo, kas toks, bet artumo jam nejautė.

– Siaubinga... – pasibaisėjo senolis, lazdele atsargiai pajudinęs išvykusį anapilin. – Šitokia nedarna. Ir kas dabar taip galėjo?

Komisija sumišo. Negi jie ką nors turės nuteist? Kaime, gėrio ir santalkos kupiname, kur kiekvienas kasryt kartu pas gyvulius ar į miškus, laukus keliaudavo?

– Negi čia vieno mūsų darbas?! – nuaidėjo vienbalsė minios aimana.

– Negali būt, negali... – pritarė pavieniai garsai.

Senolis tylėjo. Pakraipė galvą. Atgal į minią įsiliejo. Ir atsiduso. Galbūt ir turėjo ką pasakyti, bet nusprendė, kad tiek to, nesvarbu.

Kurį laiką girdėjosi tik sniego skrebenimas pro kiaurą daržinės stogą. Niekas neturėjo ko pridurti. Pro sienų plyšius skverbėsi ledinės žiemos rankos, iš lėto taikančios pasiglemžti dar porą gyventojėlių. Tyliai. Po vieną. Vis tiek anksčiau ar vėliau visus juos pagriebs mirtis.

– Bet kodėl? Kodėl kas nors jį... Jį taip pribaigtų? – aimanavo moteriškė, vis dar sėdėjusi kampe. Galėjo jai kas nors vandens atnešti, bet neatnešė.

Linčo teismo dalyviai sužiuro vienas į kitą.

– Juk toks geras buvo, dabar prisimenu, kad vis atbėgdavo karts nuo karto, apsilankydavo, visad nepamiršdavo, – prisiminė senutė su skarele pietinėje pusėje.

– Tai jau tikrai, kartu juk medžiodavom miške, – pridūrė šalia stovėjęs vyras.

– Aš jį vaišindavau, ir džiaugdavosi kaip reikiant.

– Nė karto į nieką piktai nepažiūrėjo.

– Ir pikto žodžio doram žmogui niekad nebūtum išgirdęs.

– Išvis geriausias draugas mūs visų!

Virtinė savybių, nutapiusių šio šventojo paveikslą, sutrikdė minią. Juk nėra jam ko savęs pribaigti, kai vidinis pasaulis toks doras, švelnus ir pūkuotas. Ir mintis, vien nuojauta, kad visgi čia kažkurio dvikojo darbas, išgąsdino. Niekas nenori gyventi nerimaudamas ir bijoti kaimyno. Juk jei dabar šis šventumo įsikūnijimas neįtiko, tai kada nors neįtiks ir kuris kitas. Ir niekas nenori pro užuolaidas stebėt, ką kaimynas veikia, ar tik ko bloga nesugalvojo. Užteko baimės. Baimės, kad kas nors už nugaros bes pirštu ir apkaltins. Kolektyvinis kaimo šventumas kaipmat pradingo. Galbūt jį žiema užpustė. O galbūt jo niekada ir nebuvo. Galbūt tik šmėžavo iliuzija. Lyg kokia oazė moraliai išsekusiam. Tik čia niekas vandens atsigerti vis dėlto negauna.

Pūga nerimo. Sušalusiems norėjosi namo. Šaltis, baimė ir apskritai alinanti būtis iš lėto stukseno į moralinio kompaso stiklą. Tebuvo klausimas laiko, kada jis įtrūks. O kaimui žaisti teismą jau pradėjo nusibosti.

– Bet vis dėlto pagalvojus... – susimąstė kažkas pakrašty, taip inicijavęs naują replikų bangą, – jis buvo kiek keistas. Akys neįprastos spalvos... gal net skirtingos!

Kitiems ši mintis patiko. Nėra nieko geriau už kito išdarinėjimą po kaulelį. Kiekvieną gyvenimo detalę išimti iš dėlionės ir įdėti atgal. Nesvarbu, kad galbūt  neteisingai, kad dangus ir žemė maišosi, kad ta dėlionė visai ne jų, o tik eksponatas vitrinoje. Bet klientas visada teisus! Kai klientas nelaimingas, tada pasipila ir priekaištai:

– Ir vaikščiodavo visas susivėlęs! – pritarė balsas iš kitos pusės.

– Vaikščiojo ratais, gal net sliūkino...

– Ir mėsos nelabai mėgo, bent ne tiek kaip kiti. O kaip be mėsos!

– Pasyvus kažkoks, dar ir be gyvenimo kompanjonės.

– Tik per mišias visai nepasyvus: varpams suskambus lauke tik erezijas skleis, tik los!

Būtent tada amžinatilsio pakaruoklio šventumas išgaravo. Arba buvo sudraskytas į gabalus ir išmestas pro daržinės vartus į pusnis, jau gerokai padidėjusias. Vartus praverti jau ryte buvo sunkoka, dabar tektų kaip gand­rams aukštai kojas kilnojant bristi per sniego kopas. Tik varlių negautų. Varlės grūdintis sniege nemėgsta.

Savimi pasitikintys ir jokio šventojo akies nebeprisibijantys vietiniai išsitempė, pasijuto linčo teismo komisija, tokia galinga ir įtakinga jėga, sprendžiančia ateitį, likimą. Dieviškos rankos – vienoj svarstyklės, o kita pridengė akis, bet pro pirštus vis tiek matyti baigtis. Nušiurusi, kabėjusi vidury ir beviltiška. Baigtis galutinė. Nematyti jokių atgimimo ženklų. Beliko sustingęs kūnas ir sustingusi išraiška.

Drąsiausias iš minios žengė žingsnį priekin ir paskelbė verdiktą:

– Bus pats pasikoręs. Nepritapo čia keistuolis, pats suprato, koks netikęs, tai ir prisibaigė.

– Šlykštu, galėjo bent jau pamiškėj! – kažkas iš pašonės nusprendė pakomentuoti.

– Nėra ko tada ir nerimauti. Niekas taip nepasielgtų su kitu kaime. Visi pažįstami, visi savi, – patikino ir trečias.

– Nagi, reikia tai mesti iš minčių. Sugadino mūs visų dieną, bet nereikia pasiduoti. Svarbu esam išvien, kartu! – glaistė nerimą moteriškė.

Su ta gaida visi susikibo, atsiduso, pravėrė daržinės vartus ir išėjo į smuklę. O kas daugiau belieka, jei ne nusigert. Darbai palauks. Svarbu, kad niekas kaime nėra kaltas. Juk geriems tik geri dalykai ir tenutinka, ar ne?

Vis dar šalta buvo lauke. Kol suaugėliai šildėsi smuk­lėj, mergaitė nusprendė palikti trobą. Kai tėvai išeidavo dirbt, ji išsliūkindavo laukan. Neįdomios buvo nei baltos pievos, nei gyvuliai, vidun uždaryti, o ir medžiai belapiai, nežydi niekas – ganėtinai tuščia ir nyku už namų slenksčio. Bet ji turėjo tikslą. Ji sutikdavo benamį, kuriam vis duodavo bent kokį kąsnelį. Gal ir nebuvo iš itin turtingos šeimos, bet negalėdavo į jį tokį žiūrėti. Sustirusį. Paliktą vieną. Jis vis nueidavo tai pas vieną kaimyną, tai pas kitą, gal kuris duodavo kąsnį, gal kuris ne, bet vis tiek kažkaip išsisukdavo.

Išieškojusi visas pakampes mergaitė nusprendė surizikuoti ir įlįsti į daržinę. Ją netyčiomis galėjo užklupti motina ar tėvas, bet ne šį kartą. Pasidėjo ryšulėlį su maistu į šoną. Pravėrė vartus. Pakėlė galvą. Ir rado benamį. Jis tebekabėjo toj pačioj vietoj. Suaugėliai išeidami jį visai pamiršo, o gal tyčia paliko dienelei. Lyg kerštaudami už tą juodą dėmę, kurią buvo beprisiėmę ar kaip kaltę numetę šalia stovinčiam. Mergaitė rado. Rado tą kabantį benamį šunį, kurį vis pamaitindavo.

Kitą rytą viso kaimo trobų langinės buvo užvertos.