Bulvės apologija

Už visų nesuskaičiuojamų hominido „dievų" slepiasi Prietaisas. „Dievas" yra tik Prietaiso kaukė. Garbindamas savo „dievus", hominidas garbina prietaisą, bet sykiu išduoda savo bejėgystę ir neįgalumą: be prietaiso negali apsieiti tik kosminis neįgalusis, kurio egzistencija persmelkta Niekio alsavimo ir kurio kūno nuogybė ir sielos tuštuma išduoda tą patį metafizinį hominido neįgalumą – Tikrovės stoką, Niekio viešpatavimą, – ir iš jo kylantį begalinį geismą, geismą, geidžiantį geisti geismo geisti geismo... nebegeisti, t. y. virsti arba gyvūnu, arba mašina, bet kuriuo atveju pilnatviška, nebegeidžiančia, o todėl tobula būtybe, grynosios gyvybės gurvoliu arba grynosios negyvybės agregatu. Ir gyvūnas, ir mašina yra tobuli, kadangi jie patys yra prietaisai, daliniai arba universalūs. Kaip tik todėl jie neturi ko garbinti, todėl jiems nereikalingi jokie „dievai". Prietaisas, absoliučiai būtina hominido išlikimo galimybės sąlyga, hominido garbinamas kaip fatališka būtinybė, nes prietaisas yra hominido Ponas, Viešpats ir Šeimininkas, kaip tik todėl pakeliamas į kokio nors „dievo" rangą. Prietaisas visada ir lemtingai yra padaromas, todėl hominidui atsiveria kaip kūrinys. Garbindamas „dievus", hominidas iš tikrųjų garbina savo pagamintą Kūrinį, negyvybės agregatą, sudarytą iš dalių netgi tada, kai prietaisu paverčiamas gyvūnas. Visi prietaisai gaminami iš kalbos – pamatinio ir universaliausio hominido prietaiso, mašinų mašinos, glūdinčios visų kitų prietaisų centre ir periferijoje arba vadinamojoje jų gelmėje. Todėl būtent kalba, ir pirmiausia kalbos branduolį sudarantys beprasmiai žodžiai, išreiškiantys vadinamąją visuotinybę, tampa pavyzdiniais „dievais" ir pavyzdiniais garbinimo objektais. Prietaiso garbinimas lemia, kad prietaisų gamyba tampa hoministine paranoja, dabar vadinama „pažanga", o ši paranoja lemia, kad hominido prietaisai tampa vis galingesni ir vis destruktyvesni, šitaip inkarnuodami prigimtinį hominido nihilizmą – besaikio naikinimo geismą. Pagaliau pasiekiamas toks taškas – kaip tik mes, šiandienykščiai, gyvename būtent tame taške – kai monstriškos galybės prietaisai pradeda kelti grėsmę hominido lopšiui – planetai vardu Žemė, o kartu ir pačiam hominidui. Mirusiųjų slėnis plečiasi, galiausiai apimdamas visą planetą, prievarta verčiama virsti Kosmine Mašina. Šis savižudiškas hominido veiksmas dabar vadinamas „globalizacija". Jo tikslas –­ paversti totaliniu prietaisu visą Planetą, o tai reiškia –­ ją sunaikinti. Vadinasi, mums lieka du keliai: pirmasis, kuriuo mes einame tūkstantmečius, ir būtų sudievinto prietaiso, Stabu paverstos mašinos, kelias, vedantis mus į netrukus įvyksiantį hominido – mažų mažiausiai aukštojo hominido – susinaikinimą. Teisybė, jokių argumentų, paneigiančių šio nihilistinio kelio teisingumą ir slaptą hominido geismą susinaikinti, neturiu: niekas nebegalėtų pasakyti, kodėl hominidas turėtų išlikti, lygiai kaip niekas negalėtų atkalbėti sąmoningo savižudžio nuo jo paskutiniojo žingsnio. Maža to, nežmogiškumo požiūriu hominido susinaikinimas niekuo nesiskirtų nuo gęstančios žvaigždės, vystančio jurgino arba byrančio akmens nunykimo – visa tai tik individo sugrįžimas į pirmapradės ir galų gale visada laiminčios Visuotinybės įsčias, todėl hominido sangrąža ton pačion Visuotinybėn savaip patvirtintų ir užantspauduotų paties hominido metafiziniame centre glūdintį geismą – geismą sugrįžti į tikrąją savo tėvynę – Niekį, taigi į radikaliausią Visuotinybę. Tačiau kažkas mumyse protestuoja prieš pirmąjį kelią ir jo baigtį Niekio niekybėje. Tas „kažkas", manyje, kaip kiekviename kitame „manyje", glūdinti siela, visuotinybės antipodas, substancinio individualumo centras ir gyvasties šaltinis, kurio negali išdžiovinti netgi mirties, sugrįžimo Visuotinybėn, ištirpimo Niekyje nihilistinis geismas. Štai kodėl kaip beviltiška galimybė man vaidenasi antrasis kelias, kuriuo irgi ėjo hominidas, tačiau hominidas, orientuotas ne į prietaisą, o į patį patikimiausią, patį artimiausią, patį apčiuopiamiausią, patį paprasčiausią ir patį matomiausią gyvybės koncentratą, tarsi perkeliantį išorėn vientisą, individualų, „apvalų" mirtingojo metafizinį centrą, į baigtines ribas įėjusį Niekio burbulą, vadinamą ir toliau vadintiną „siela", radikaliausiu Visuotinybės, mirties ir netgi paties Niekio – kadangi į ribas įstatytas Niekis jau nebėra Niekis, o į baigtinumą nublokštas Niekis praranda savo niekybę iki kraštų prisipildydamas savo antipodu – jusliniu nežmogiškumu, Esmo fenomenu arba Jusline Transcendencija. Pati siela nepagaunama, nematoma ir pačiam hominidui neduota tiesiogiai būtent kaip Niekio burbulas; pati siela nepagaunama net žodžiu „siela", kadangi ir šis žodis savaime bepras­­mis ir priskirtinas tam nesuskaičiuojamam beprasmių žodžių legionui, kuris inkarnuoja Prietaiso terorą ir pražūtingą to teroro kelią. Vadinasi, mums reikalinga sielos juslinė inkarnacija, jeigu patinka, sielos kita būtis, sielos juslinis simbolis ir nežmogiškumo teritorijon perkelta baigtinė sielos teritorija, kaip baigtinis juslinis individas, įsišaknijęs vietovėje šiapus juslinio horizonto, ir ne tik „panašus" į sielą kaip mažutėlį Niekio burbulą, bet ir giminingas sielai kaip gyvybės versmei ir pačiam „tankiausiam" gyvybės telkiniui – absoliučiam jusliniam substanciniam individui. Toks sielą inkarnuojantis nežmogiškumo telkinys kaip absoliutus juslinis, tačiau substancinis, taigi, gyvas, individas tebūnie bulvė – gyvojo nežmogiškumo burbulas, lygiai kaip ir siela, baigtinis, „apvalainas", įvietinantis patį intensyviausią juslumą, o todėl ir pačią intensyviausią Tikrovę, tačiau sykiu visiškai atitinkantis mirtingojo baigtinumą ir tiesiogiai susijęs su pamatine mirtingojo būklės šioje planetoje konstanta: „Aš matau." Dabar šią konstantą galima sukonkretinti ir šitaip nusakyti antrojo kelio orientyrą, vienintelį tikrą, realų, tikrovišką, mirtingojo ribas ir galimybes atitinkantį žemiškąjį absoliutą, ne tik inkarnuojantį mirtingojo sielą, kaip gyvybės centrą, bet ir palaikantį mirtingojo gyvastį – ir kūniškąją, ir sieliškąją: „Aš matau štai šitą bulvę, žemiškosios ir žmogiškosios pamatinės būklės, akimirkai įveikiančios žmogaus tuštybę ir Niekio išskobtą beviltišką tuštumą, įjuslintą, įdaiktintą ir – svarbiausia – individualų absoliutą." Ne žudančio ir negyvo Prietaiso kelias, o bulvės kelias galėtų tapti tuo keliu, kuriuo eitų paskutinioji žmonija, išsaugodama gyvasties viltį ir svarbiausią tos vilties vienintelį garantą – Absoliutų Juslinio Nežmogiškojo Individo Grožį, konkrečiausiai ir patikimiausiai inkarnuotą kaip tik mūsų žemiškajame absoliute, primenančiame Ksenofano „dievą" ir Parmenido Sphairą – štai šitoje čia ir dabar mano paties akims tiesiogiai pasirodančioje, taigi, teoriškai, negeidžiančio pilnatviško mirtingojo „dievo" akimis, matomą bulvę, ištisinės gyvybės Sphairą, neturinčią dalių, visuose taškuose vienodą, kadangi bet kuris bulvės taškas, nesvarbu, ar jos „gelmėje", ar jos „paviršiuje" irgi gyvena kaip intensyviausios gyvybės taškas, gimdantis nesibaigiančią gyvų individų eilę ir šitaip išvedantis mirtingąjį į gyvybės kelią, vedantį tolyn nuo Prietaiso tiesiamo mirties kelio. Bulvė kaip daiktiška, gyvoji, juslinė, nežmogiška sielos inkarnacija susieja ir net sujungia du labiausiai nutolusius Pasaulio upės krantus – juslinį nežmogiškumą, kaip matomiausią matomybę, su antjusliniu nežmogiškumu, kaip nematomiausia nematomybe ir šitaip – akimirkai – sunaikina mirties mašiną, glūdinčią hominido metafiziniame centre, sąmonėje; tos Mašinų Mašinos vardas mums gerai žinomas: tai Kalba kaip Diskursas, uždengiantis pasaulio gyvasties centrus ir jos juslines inkarnacijas, bekalbius, nežmogiškuosius individus, be kurių hominidas tėra tik kosminis budelis, netgi neįtariantis apie Bulvės Kelio egzistavimą. Savaime suprantama, kad aš kalbu ne apie bulvę apskritai, t. y. ne apie žodį „bulvė", o apie mano gimimo, gyvenimo ir mirties vietovėje šiapus juslinio horizonto mano paties pasodintą, išpuoselėtą ir ant Juodosios Žemės altoriaus padėtą Bulvę –­ visos mirtingajam duotos Esinijos atstovę ir telkinį: Intensyviausios Tikrovės Individualų Telkinį, lyg mano matančios akies obuolys dovanojantį man tai, ko neįmanoma niekuo pakeisti – minimalų mano egzistencijos Gėrį ir maksimalų mano egzistencijos Grožį, kurį, neturėdamas geresnio žodžio, galiu pavadinti netgi Galutine Mirtingojo Tiesa. Matydamas štai šitą Bulvę, Aš matau Tiesą, Kelią, Gyvenimą ir Absoliutą, kurio vardas yra – štai šita baigtinė, individuali, absoliučioje dabartyje estinti Juslinė Transcendencija, kadaise mano pavadinta Esmo Fenomenu ir pagrindiniu filotopo valstiečio orientyru. Puoselėdamas tiesiogiai matomą savo Mažąją Bulvę, filotopas kartu puoselėja nematomą mitinę Didžiąją Bulvę – planetą vardu Žemė.