Lietaus pilietybė

Tie lietūs, – jie visai tokie kaip žmonės.
J. E.

Iš tušinukų, iš širdelių vėl ima melsvos mintys lietis,
pajutusi artėjant lietų į spintą įlenda kandis,
beprasmiška lietaus vis klausti, kokios šalies jisai pilietis –
jis kerta užkardas ir sienas ir niekas jo nesustabdys.

Lietus tikriausiai nelietuvis, lietus turbūt kosmopolitas –
aukštuomenės jis sluoksniuos vaikšto, į viską žiūri iš viršaus.
Lietus tikriausiai pats nusprendžia, ant ko jis nori išsilyti,
niūrus toks vaikščioja ir ieško ko nors į žmogų panašaus.

Lietus užklumpa šitaip staigiai, neprognozuotai, netikėtai –
tai besimylinčius prie upės, tai tuo metu, kada rašai,
nepavaldus moralės dėsniams, nei etikai, nei etiketui,
eilėraščius, čekius, bloknotus – sulieja viską jo lašai.

Jam nesvarbu asmens kortelė, pin kodas ar viza, ar pasas,
jis groja sau ir jam nerūpi, kokie klausovai jo klausys,
jisai orus nelyg karalius, bet nušlepsi per dangų basas
lyg koks vaikėzas plokščiapadis, lietaus mažytis debesis.

Bevardžiai jie visi klajoja – tai bandomis tarytum avys,
tai vieniši ir atsiskyrę tartum šventieji pranašai,
ir vaikštai tu, žmogau, sulytas, lyg būtum žemę kam pardavęs,
ir pats taip nori išsilyti į debesyną panašiai.

Taip slankioji be vietos, ieškai, ant ko čia išsiliet galėtum –
vardus ir numerius linksniuoji sau telefono ekrane,
paskambini, tyli... Galiausiai tu pakvieti išeit į lietų
į šiltą lietų pasivaikščiot. Bet išgirsti atsakant: ne.

Ir vienas mintimis klajoji keliais tik paukščių ir lėktuvų
po plačią begalinę erdvę kaip tie bevardžiai ežerai.
Kaip ten gerai – nėra ten mūsų ir mūsų niekada nebuvo, –
savo panosėj burba žmonės, o debesims – visur gerai.

 

Lengvas būdas, kaip mesti rašyti

Jeigu jau pasiryžote mesti, žinokite,
kad jūsų ryžtas yra pirmasis žingsnis
gero gyvenimo link.
Svarbu nenikstelėti kojos.

Su savo problema jūs esate ne vienas.
Apsidairykite –
tokių nelaimėlių yra aplink jus,
jumyse, o galbūt net po jumis...

Kol skaitysite šiuos patarimus,
nesistenkite mesti iš karto,
bet nuolat mažinkite:
imkit rašyti tik trumpus eilėraščius,
vėliau pereikite prie haiku,
po to kurkite tik pavadinimus.

Gali būti, kad jūsų rašymas yra
fiziologinės priklausomybės tušinukui padarinys.

Atsikratykite įpročio:
Ranka – tušinukas – burna
Ranka – kitas tušinuko galas – burna

Todėl pirmąsias savaites naudokitės tušinuku
su pasibaigusia, sustojusia arba plyšusia širdele –

taip išvengsite nemalonių mėlynų ar juodų,
greitai stingstančių išskyrų lapo paviršiuje.

Jeigu noras rašyti kyla sėdint prie kompiuterio,
tučtuojau jį išjunkite
ir tada ramiai ir saugiai maigykite klaviatūrą į valias.

Atminkite, jog vienas pagrindinių veiksnių,
vedančių jus į pagundą – knygos.
Pašalinkite jas iš savo lentynų.

Venkite kitų rašančiųjų, nes jie jums gali
daryti blogą įtaką.

Šalinkitės kuo toliau nuo bibliotekų,
parodų, muziejų bei visokių kultūrinių renginių.
Susiduriant su šia problema, svarbu
pažiūrėti jai tiesiai į akis arba bent į tarpuakį.
Stenkitės, kad jūsų žvilgsnis nenuslystų žemiau.

Užėjo noras rašyti – lėkite sočiai pavalgyt.
Noras rašyt nepraėjo?
Išveskite po gryną orą pavedžioti šunį
arba žmoną.

Vis tiek kankina noras rašyti?
Bėkite į artimiausią prekybcentrį.
Su pirkinių vežimėliu pažaiskite
formulę 1 alkoholio skyriuje.
Grakščiai sukite ratus tarp stiklinių
viskio, brendžio ir importinio alaus lentynų.

Užėjo noras išsilieti? Ne, ne...
tik nedarykite TO ant popieriaus.

Užėjo noras apnuoginti jausmus?
Lėkite į Sereikiškių parką
ir nuoginkitės ten į valias.

O jeigu visgi nutiko taip,
kad nusižengėte šiems patarimams –
parašę tekstą, būtinai jį perskaitykite prieš minią,
kuri jus kaip reikiant sugėdins...

Savo tiradą baikite
viešu pasižadėjimu:

Na, ir paskutinis eilėraštis...