– Taip ir padaryk, Jovilai, nusipirk naujus batus, – padrąsino mane Laura, vos sužinojusi, kad pagaliau susiradau darbą. Nors mikroschemas lituojant turbūt niekas nežiūrės į mano kojas, tačiau tenka pripažinti: senieji batai visas įmanomas materijos rūšis per save jau košė pro visus įmanomus plyšius. Kulniuojant Laisvės alėja kišenėje smagiai skimbčiojo grąža, ir pagalvojau, kad jei monetos trinasi viena į kitą – jau seksas. O po sekso gimsta vaikai. Ir aš tikrai neprieštaraučiau, jei kišenė staiga išsipūstų nuo monetų palikuonių. Jeigu ką, tiktų ir popieriniai. Ką ir kalbėti, tiktų net kriptovaliuta. Net ir „Maksimos“ taškais paimčiau. Nesu perdėm išrankus. O ir ar galėčiau būti, kai tenka pirkti batus, kurių kaina sudaro dvylika procentų mano būsimo mėnesinio atlyginimo. Na, bet dėl darbo nėra ko nerimauti. Juk tai buvo mano Racionalusis pasirinkimas.

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

Netoliese fontano saksofonu grojo gatvės muzikantas. Lengvai srovenanti populiari melodija ramino ir gramzdino į tą palaimingą būseną, kai rytoj Kalėdos, kai rodys filmą „Vienas namuose“ ir žandus bus galima prisikimšti kūčiukų su mamos gamintu aguonpieniu. Melodija pasibaigė. Muzikantas nuleido instrumentą, priėjo prie netoliese stovinčio draugelio, kuris kepurėje rinko pinigus ir paklausė:

– Kiek? Nieko, – atsakė anas.

– Nu nachui, – nusivylimą išspjovęs muzikantas iš kišenės išsitraukė cigarečių pakelį.

Visiškas kūrybiškumo nebuvimas – taip trumpai galima apibūdinti mano naują darbą. Gamybinei linijai netinkamos arba nekokybiškai sulituotos mikroschemos atitenka man. Imi mikroschemą, patogiai pasidedi ją ant stalo, kairėje rankoje laikai litavimo vielą, dešinėje – lituoklį. Glaudi vielą prie numatytos jungties, priglaudi lituoklį ir leidi lyd­metaliui ištirpti ant jungties nei per daug, nei per mažai. Taip sukuri tvirtą elektrinį ryšį tarp atskirų dalių. Savotiška vestuvių ceremonija. Viskas, atitrauki įrankius. Mikroschemą dedi į šalį, imi naują. Ir taip daugybę kartų vis iš naujo, iš naujo. Jei gerai seksis, galbūt galėsi net tapti linijos operatoriumi. Žinoma, technologijos yra puikus dalykas, nenoriu skambėti it koks pagonis. Be to, dirbant šį darbą galima mąstyti apie mikroschemą kaip apie gyvenimo alegoriją. Šiek tiek greičiau pralekia laikas. Taigi darbas pakenčiamas. Bėda tik ta, kad sugadinu per daug mikroschemų.

/ / /

Oskaras pabudo savo lovoje ir pirmiausia dešine ranka pagraibė kitoje lovos pusėje. Žmona dar miega. Kavą išsivirti ir duoną į skrudintuvę įdėti reikės pačiam. Vos išlipęs iš lovos ir šiek tiek pasirąžęs priėjo prie lango. Kaimyno 2019 metų sidabrinis hameris H3 tebestovėjo kieme ir, žiūrint iš pagrindinės gatvės pusės, vis dar visiškai užstojo paties Oskaro 2013 metų juodą reindžroverį. Hameris jį užstojo taip, kaip Žemė užstoja Mėnulį per pilnatį, jei žvelgtume iš Saulės pozicijos. Jei Kaimynas pasistatytų savo monstrą su ratais bent keliais milimet­rais arčiau vartų, nuo gatvės matytųsi bent jau reindžroverio buferis. Praeiviui tai būtų bent šiokia tokia užuomina apie jo egzistavimą. Bet Kaimynas moka parkuoti automobilį. Tam gali sugaišti ir visas dešimt minučių.

Oskaras nušlepsėjo į virtuvę. Po pusvalandžio turi būti gamykloje. Nieko tokio, jei šiek tiek pavėluos. Daugybė metų kokybės vadovo pareigoms paaukota ne veltui.

/ / /

Naujame darbe praėjo gal dvi savaitės. Iš esmės apsipratau, kolegos per daug neūžia galvos. Tik vis dar pridarau daug broko ir tai kelia šiek tiek streso. Niekada nebuvau labai kruopštus. Kai antroje klasėje per darbelių pamoką mokytoja rodė, kaip įsiūti sagą, susibadžiau pirštus, bet sagos neįsiuvau. Ne daug kas pasikeitė ir po daugiau nei aštuoniolikos metų.

– Ar nebijote kruopštaus darbo? – klausė manęs per darbo pokalbį.

– Esu kruopštumo įsikūnijimas, – atsakiau, už durų laukiant dar trims tokiems pat šaunuoliams kaip aš.

Šiandien gamybos skyriaus susirinkimas. Kokybės vadovas Oskaras, mano tiesioginis vadovas, kalba neužsičiaupdamas. Iš jo kalbų neatsiminsiu nė žodžio. Prisiminsiu nebent per visą jo kalbą tris kartus paminėtą mano vardą. Dėl Dievo meilės, juk esu naujas žmogus, ko jis taip staiga užsisėdo ant mano sprando? Na, ir posakis. Kas kam ant sprando. Tu joji ant savo gyvenimo sprando arba jis joja ant tavojo. Mintis, verta plunksnos. Toji kolegė iš priekinės eilės labai dažnai atsisuka. Atsigręžia viltingai kaip Nyčė į gyvenimą, ir demonstruoja savo dantenas. Nelabai gražu sakyti, bet žmonės su tokiomis šypsenomis verčiau mažiau šypsotųsi. Nemėgstu kapstytis po svetimus gyvenimus, bet kolegos kalba, kad ją ką tik paliko vyras. Jau žvejoja? Kodėl gi ne. Artimiausiuose vandenyse.

Velnias, kažko niežti delną. Kai niežti kairįjį, gausi pinigų, kai dešinįjį – su kažkuo sveikinsiesi. O gal atvirkščiai? Nesąmonė. Niežti delną, nes norisi kokybiškai vožti į marmūzę kokybės vadovui, kuris ir vėl paminėjo mano vardą. Net ima kimti nuo to besaikio naujo darbuotojo linksniavimo. Žodis perduodamas personalo vadovei. Gana nuobodi kalba apie kolektyvo atmosferą, empatiją. Palyginti malonus balsas, ausis veikiau glosto, nei erzina. Empatija. Aš jums pasakysiu, kas yra tikra empatija. Empatija – tai kai rudenį norisi numirti kartu su gamta. Štai kas yra įsijautimas. Bet tokių minčių garsiai geriau niekam nesakyti.

„Jeigu nesugadinsiu šitos mikroschemos ir jeigu po pietų sugadinsiu vos kelias mikroschemas, būsiu per plauką nuo pažangos“, – kalbėjausi su savimi mintyse drebančiomis rankomis mėgindamas sutvarkyti paskutinę mikroschemą iki pietų pertraukos. Už nugaros išgirdau kvėpavimą ir supratau, kad mano darbą vėl tikrina Oskaras. Dėmesys išsiblaškė, ranka dar labiau sudrebėjo ir išsilydžiusi metalu bjauriai aptaškiau mikroschemą. Atsigręžęs vadovo veide pamačiau jau pažįstamą nepasitenkinimo išraišką.

– Duok, parodysiu, – tarė ir atsisėdęs į mano vietą pademonstravo, kaip greitai, vikriai ir net, sakyčiau, gana elegantiškai geba lituoti mikroschemas. Lyg šoktų baletą. Arba grotų ukulele. Ir kas iš to? Tai aš jau mačiau. Principą suprantu. Tiesiog skriejame skirtingomis orbitomis. Jis tai daro jau dešimt metų, o dar pridėkime faktą, kad protinius ir motorinius įgūdžius laviname nuo pat kūdikystės ir juos išlaviname skirtingai. Atleisk, mielas pasauli, tiesiog lig šiol per mažai treniravausi megzti kojines skruzdėlėms.

/ / /

Šeštadienį Oskaro kaimynas akivaizdžiai ruošėsi vakarėliui. Keturi celofaniniai „Norfos“ maišai be galo įsitempusiomis rankenėlėmis buvo įnešti į namus. Viename iš jų skimbčiojo vienas į kitą vis atsitrenkiantys alkoholio buteliai. Po pietų Kaimynas įjungė lapų pūstuvą ir iš kiemo išvalė visus irstančius spalvotus medžių lapus. Tą pat padarė ir anapus tvoros, prie gatvės. Čia dažniausiai ir stovi hameris. Oskaras visa tai žino, nes sugalvojo dar iki žiemos užbaigti dažyti tvorą ir matė procesą iš savo kiemo. Vakare į Kaimyno kiemą įriedėjo du papildomi automobiliai. Hameris buvo paliktas anapus tvoros. Oskaras iš karto įvertino, kad hamerį šeimininkas pastatė kažkaip keistokai, lyg šventiškai. Tarsi nieko svarbaus, bet Oskarui buvo akivaizdu, kad taip stovintis automobilis nepalieka vietos išvažiuoti jo reindžroveriui. Atrodo, Kaimynas tai ir norėtų pasakyti: „Šiandien man šventė, o tu juk vis tiek niekur nevažiuosi, nevykėli.“ Bet Oskaras norėjo važiuoti. Turbūt labiau nei bet kada gyvenime. Juk reikėjo nusipirkti tualetinio popieriaus ir cigarečių. Oskaras trypčiojo namuose prie lango. Oskaras rūkė paskutines cigaretes. Oskaras skambino Kaimynui. Oskaras skambino į jo duris. Oskaras pėsčiomis kulniavo iki artimiausios parduotuvės.

/ / /

Visą penktadienį dangus buvo rūškanas, nors jo beveik nemačiau, nes prieš akis buvo vien mikroschemos. Šiandien jų dar daugiau sugadinau. Pastebėjau, kad po kelių valandų darbo man ima tirpti rankos ir diegti nugarą. Stengiuosi be proto, bet broko pridarau vis dar per daug. Darbo pabaigoje skuduru greitai brūkštelėjau per darbo stalą, pristūmiau kėdę ir paskubomis nuėjau rūbinės link. Tačiau, nespėjęs išeiti, išgirdau kostelint. Oskaras.

– Įrankių taip nepaliekam, – drėbtelėjo. – Eik susitvarkyk.

Man iškart nukaito pakaušis. Visi jau ramiai žygiuoja namo, o aš savo įrankius palikau kaip visada. Ir štai, kažkokios lempinės pastabos. Ėmiau ginčytis, kad nesuprantu, apie ką jis kalba. Ponas Mikroschemų Fabriko Dievas teikėsi nueiti kartu su manimi atgal ir parodė kažkokį mažutėlytį atsuktuvą, kuris iš tiesų gulėjo gal ir ne visai savo vietoje. O ir kur jo vieta aš, tiesą sakant, nežinojau. Ėmiau net abejoti, ar esu kada nors juo naudojęsis. Užvirė kraujas. Negana to, prisiminiau, kad pas­kutinis mano autobusas nuvažiuos po šešių minučių. Sukaupiau ryžtą ir pasakiau, kad kabinėjasi prie smulk­menų. Rodėsi, kad žodis „smulkmenos“ pakibo ore, išsipūtė iki baliono dydžio ir sprogo atplaišomis nudrabstydamas vadovo veidą. Oskaro šnervės sujudėjo ir greta visko buvo prisimintas mano sugadinamų mikroschemų skaičius. Tarsi aš jo ir taip nesapnuočiau naktimis. Bukai žiūrėjau į kokybės vadovo veidą ir jis man pradėjo panėšėti į didelę nebylią mikroschemą. Paskutinės jo pastabos visai nesupratau, nes iš įsiūčio jo balsas net užlūžo. Išėjau namo sudirgęs ir piktas.

/ / /

Šeštadienio rytą Oskaro žmona pabudo, pasitrynė užmiegotas akis ir atsisuko į sutuoktinio pusę lovoje. Oskaras gulėjo ramiai ir nepajudinamai lyg Alpių kalnų grandinė. Kiek nusivylė, nes paruošti kavą ir skrebučius sudėti į skrudintuvę turės pati. Apsimesti miegančia būtų neblogai, tačiau jis ir pats gali apsimetinėti, todėl šis žaidimas užtruktų amžinybę. Oskaro žmona pakilo iš lovos, bet pamačiusi, kad vyras taip pat nemiega, vėl prisėdo ant lovos, palinko prie jo ir pabučiavo į skruostą. Užuodusi mėtinių pastilių kvapą prisiminė, kad vakar prieš miegą jų sučiulpė net keletą.

– Kaip gerklė? – paklausė.

Oskaras pravėrė burną ir tą pat akimirką lauke pasigirdo automobilio signalas. Nesulaukusi, kol vyras ką nors atsakys, nubėgo prie lango pasižiūrėti. Ji – moteris iš smalsiųjų. Nieko neįprasto nebuvo matyti. Staiga vėl pasigirdo automobilio signalas. Moteriai pasirodė be galo keista, kad garsas tarytum atsklido visai ne iš kiemo, o iš kambario.

– Kas čia dabar? – paklausė susijuokusi.

Tačiau kai Oskaras vėl pravėrė burną ir tą pat sekundę vėl pasigirdo automobilio signalas, žmona akimoju išbalo.

/ / /

Sapnai buvo tiršti, klampūs, varvantys lyg išsilydęs metalas. Ir varginantys. Pabudau menkai pailsėjęs. Krėtė drebulys. Ir nieko nuostabaus – juk namo iš darbo vakar parkulniavau pėsčiomis. Būsiu sušalęs. Dvejojau, ar stipriau įsisupti į patalus, ar mėginti keltis. Dvejones nutraukė telefono skambutis. Turbūt Laura. Ištiesiau ranką atsiliepti, bet telefonas išsprūdo ir nukrito ant žemės. Mano dešinė ranka buvo lyg užtirpusi, visai nerangi. Apgraibomis telefono ieškojau ant grindų, jo neradęs persisvėriau per lovos kraštą pažiūrėti žemyn ir staiga nustėrau. Supratau, kodėl ranka buvo tokia keista. Tarp rodomojo ir didžiojo pirštų man išaugo kažkokia piršto dydžio atauga. Negalėdamas patikėti tuo, ką matau, paniškai papurčiau delną. Nepadėjo. Toliau žvilgsniu gręžiau ataugą, jos gale pamačiau metalinį lituoklio antgalį. Iš burnos išsiveržė klyksmas.

 

Birutė Saulytė – paprastumo ieškotoja, protarpiais rašytoja.