Jei dabar Herkaus paklaustum, ką užrašyti ant jo kapo, nedvejotų:

 

+++++++++++++++++++++++++

Herkus buvo įsimylėjęs ne kartą,

norėjo mirti ne kartą,

bet vedė

ir mirė

tik vieną sykį.

++++++++++++++++++++++++++

 

Laumžirgis ryte pabunda susirietęs, dažniausiai nesąmoningai smaukosi. Tada įsijungia porno. Baigia. Pusryčiams – dribsniai. Įvairiausių dydžių ir spalvų užpakaliai iš pakelio krenta į pieną. Traška tarp dantų, malasi, stemple keliauja į skrandį. Rydamas gličią spermą, kurioje skęsta užpakalio pusės, kramto greitai. Bėga į pamokas, bėga namo, bėga pildyti elektroninio dienyno, bėga masturbuotis, bėga miegot.

 

Autoriaus nuotrauka

 

Rytas. Iš kiaušinio lukšto ant keptuvės išbėga krūtis. Dar viena ir dar viena. Kai krūtų kontūrai dar labiau išryškėja uždėjus sūrio, žvilgsnį jis nukreipia viršun. Mokyti, pildyti elektroninį dienyną, masturbuotis, miegoti.

Ryte paskrudinęs duoną ant jos pastebi daugybę miniatiūrinių spenelių, kurie vienas po kito sustangrėdami ir atsipalaiduodami sudaro banguojantį ornamentą. Siūlu iš tarpdančių išsikrapšto duonos likučius. Per pertrauką budėdamas ne pirmą sykį pastebi pradinukę vulgariomis pozomis koridoriuje jodančią suoliuką. Suvokia, kad galbūt tai vaiko prievartavimo ženklas. Jis taip pat puikiai supranta, kad tai jos auklėtojos rūpestis, tad nusprendžia nesikišti. Spėti į pamokas. Mokyti. Pirkti maistą. Pildyti elektroninį dienyną. Trumpai pasivaikščioti. Masturbuotis. Miegoti.

Rytas. Kavos puta – stangri makštis. Kavą geria užsimerkęs. Mokykla, namai, dienynas, porno, miegas. Rytas. Autobusų stotis. Senelės skambutis.

– Tu pažadėjai, kad nuvažiuosi, pameni? Kapai apžėlę, jau trejus metus ten nebuvau, o jūs tik kalbat! Gėda prieš žmones.

– Labas. Pamenu. Jau stoty. Važiuosim su motina.

– Ji leido išrinkti tavo vardą tėvui, žmogui, kuris grįžo tik miręs, ar tai normalu, Laumi?

– Mes jau ne kartą apie tai kalbėjom...

– Bet tai tas pats, kaip šunį pavadinti žmogaus vardu... Laumžirgis – absurdas... Tie alkoholikai kūrybingi tik ten, kur kūrybiškumo visiškai nereikia... Juk gali pasikeisti tą vardą, kodėl to nepadarai, nenori būti Herkus? Herkus – orus vardas.

– Mes apie tai jau kalbėjom. Nepameni?

– Pamenu tik tai, kad negalėjom tau įpirkti kostiumo, naujų batų, leisti į muzikos mokyklą ar samdyti korepetitorius. Galėjom tik išmaitinti ir išrinkti padorų vardą. Tavo motina net tiek nesugebėjo padaryti...

– Autobusas atvažiavo, iki... – Numeta ragelį.

Motinos nematyti. Eina bilietų. Stotyje žvilgsnį užkabina plakatas. Moteris nuogom kojom, raudonom lūpom ir safyrinėm akim, safyriniu žvilgsniu reklamuoja interneto planą. Akys jį traukia, varpa sukietėja, o iš plakato burnos išsikabaroja nuoga azijietė tankiais plaukais iki kelių. Po jos avėdama vien aukštakulnius iš pravertų moters lūpų išlipa aukšta sidabrinė blondinė milžiniškomis krūtimis. Iš ten pat lenda trys, keturios, aštuonios, šešiolika rankų. Įvairių tautybių, spalvų, proporcijų nuogos moterys užtvindo visą laukiamąjį artėdamos link Laumžirgio. Nuoga oda priglunda prie jo, akys, rankos, kojos sušoka į gumulą ir kabinasi į rūbus. Susijaudinęs ir apimtas išgąsčio Laumžirgis išlekia lauk. Atsisuka, atsimerkia. Už stiklo lieka tūkstančiai nuogų moterų, kurios, vis tankiau besispausdamos, žvelgia į jį. Visų akyse – safyrai.

– Bilietus nupirkai? – Mama patraukia jį už skverno, šis atsisuka. Safyrai. Išgąstis. Šiurpas. Išgąstis. Nusisuka.

Autobusas rieda, šokčioja, kosti, o jis vis dar bijo pažiūrėti jai į akis.

– Tavo akys – tėvo. Jis niekada nemėgo vaikų.

– Kartais man atrodo, kad mes nesikalbame, nors kalbamės... – Jis nori, kad tai būtų tiesa, kad motina jo nepažinotų taip gerai, kaip sūnų gali pažinti motina. – Aš pasikeičiau, viskas taip, kaip turi būti.

– Tau nereikėjo keistis. Tereikėjo laukti.

– Moterys man primena tave. Beveik visada. Akimis. Gali būti, kad mano mokytojavimas ir ateitis greitai dėl to sugrius.

– Kokia ateitis? Tavo ateitis? Nejuokink.

– Dar sunkiau, kai tu taip...

– Būtų lengviau, jei būtum fizikas, mokslininkas. Turi laiko.

– Praleisk, noriu persėsti.

– Sėdėk! Manai save įtikinsi, kad atlikus misiją svajonės dings?

– Patikėdama jūreiviu pradėjai misiją. Kaip matau, nesėkmingai.

– Jeigu būtų galėjęs, jis būtų likęs su mumis.

– Jeigu tik būtų norėjęs.

– Jis darė, ką galėjo, pats žinai.

– Taip, tik nuskendęs atvyko ilgiau nei mėnesiui. Prieš tai gyvenai kaip našlė, o aš tiesiog visą gyvenimą praleidau su neišnaudota tėvo galimybe, ir tu man kalbi apie misijas?

Aukštas jųdviejų kraujospūdis abiem smogia per smegenis. Tyla.

Tik paskambinus močiutei pavyksta rasti prosenelių kapą:

 

++++++++++++++++++++++

Čia ilsisi

Žudikas (įrėžta akmeniu, nutrinta, vėl įrėžta, vėl nutrinta, bet įskaitoma)

Herkus, Jevdokija, Ona

(Onos užrašas) „Herkus buvo profesorius“.

++++++++++++++++++++++

 

Raudamas piktžoles švysteli sraigę už aptrupėjusios tvoros.

– Galvojau pasikeisti vardą.

Ji tyli. Jis kalba toliau:

– Kai tavo motina mirs, nebeaplankysi Herkaus ir Jevdokijos. O jei ir aplankysi, kas tau primins jų kapą? Bent vietą nufotografuotum.

– Sudeginsiu ją, urną užkasiu čia pat. – Trepteli koja. – Ir viršuje pastatysiu didelį mauzoliejų: Onai, Herkui ir Jevdokijai. Pažadu!

– Užmirši saviškių kapus, jau ir taip užmiršai. O kaip tada susitaikysi su mirtimi?

Motina lyg negirdėdama nuo antkapio tylomis gremžia samanas, kerpes.

– Sociologiniais tyrimais įrodyta, kad kai tauta praranda laidojimo papročius, ją ištinka krizė. Tada ieškoma alternatyvų. Laidotuvių firmos siūlo naujas, lengvas laidojimo formas, klesti Helovyno rinka, sąmokslo teorijos, seklūs paraleliniai religiniai ritualai ir visa tai skirta mirties baimei užkišti, gedului ir tradicijai pakeisti; jau mačiau, kokius kanalus žiūri. Pasakojai apie ateivius, manau, tai tik todėl, kad nežinai, kur palaidoti tavo seneliai.

Jos kaktą išpila prakaitas.

– Galvojau pasikeisti vardą į „Herkus“. Kaip prosenelio.

– Nieko tu nepasikeisi, – taria ji, – pažįstu tave geriau, negu įsivaizduoji. Tai tau reikia mirusių! Pats jais ir rūpinkis! Bet man nepamokslauk!

Ji paima grėbliuką, į maišelį sudeda šveitimui skirtus skudurėlius ir nueina.

Pirštais nuo antkapio gremždamas samanas, jis pajunta šilumą po pirštų pagalvėlėmis.

Delne laikydamas akmenį liečia odą. Visas luitas tampa minkšta, pulsuojančia krūtimi. Laumžirgis, negalėdamas patikėti, susijaudinęs nesugeba nuo akmens atitraukti rankų dėl šilto, švelnaus odos pojūčio. Lojimas! Krūptelėjęs atšoka nuo akmens. Šalia urzgia šuo, o ant antkapio išsprogsta tūkstančiai mažų smaragdinių akelių ir sužiūra į jį. Pakilęs vėjas atplėšia jas nuo antkapio ir nuneša miško link. Jis atsisuka, šuo – dėmėtas, senas, urzgiantis. Jo žvilgsnis nukrypsta į antkapį su nusitrynusiu užrašu:

 

++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++

 

...is

19...5

V...ni...us

...s at...

 

++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++

 

Šuo suloja. Laumžirgis ištiesia ranką:

– Gražuolis.

Žvėris atveria iltis.

– Nagi nepyk, koks tavo vardas, berniuk?

– Papasakok man apie ją, – pro iltis iškošia gyvūnas.

Ką? Kalbantis šuo! Čia pat! Priešais jį. Spaudimas smogia į galvą, jis atsiremia į antkapį, tankiai alsuoja. Purvinas gumulas urgzdamas slenka artyn.

– Papasakok man apie ją! – suloja.

– Ką? Kas čia vyksta?

– Apie Rozą, papasakok man apie Rozą ir safyrus, – dar kartą suloja šuo, tada pradeda artintis, jo kūnas įsitempęs, pasiruošęs šuoliui, loja: – Roza! Roza! Roza!

– Gerai! Gerai... Roza – mane persekiojanti moteris.

Šuo loja:

– Roza! Roza!

– Ją jaučiu visur: stotelėje, lifte, ryte, kai esu vienas, net klasėje.

– Roza! Roza!

– Jos akys žalios kaip safyrai, jos nėra, bet ji yra, jos akys kaip mano mamos, kaip močiutės... O dabar kalbuosi su tavim. – Šuo rimsta, lėtai artinasi. – Ji – visose moteryse, jų visų akys – žalios, Rozos akys – žalios, jų visų akys – safyrai.

Šuo praveria nasrus:

– Safyrai – mėlyni.

Laumžirgis nieko nesuvokia, nurimęs šuo prieina prie jo, drėgna nosimi baksteli į delną, pakelia galvą.

– Esi žvėris, kaip ir aš.

– Ką? – jis, visiškai sutrikęs, supyksta.

– Esi žvėris, kaip ir aš.

– Kažkokia nesąmonė!

Šuo liuokteli ant jo, įsikibęs į klešnę purto kelnes.

– Gerai, gerai!

Skaisčios akys žibėdamos pakyla prie jo veido.

– Esi žvėris, kaip ir aš. Gali nebent bandyti tapti žmogumi, bet niekada juo netapsi.

– Kaip man tave suprasti? – Laumžirgis nieko nesuvokia, bet šuo liuokteli ir, įsikibęs į rankovę, ją plėšo, balsas sklando ore:

– Ar nori, kad likčiau žvėrimi, tu šito nori? Ar nori, kad pabandyčiau tapti žmogumi, bent šiek tiek?

– Noriu, noriu, tik paleisk ranką!

Gyvulys paleidžia ranką, jo akys spindi.

– Esi žvėris, kaip ir aš. – Nubėga, atsisukęs suloja: – Safyrai – mėlyni! – Ir dingsta už antkapių.

– Palauk! Pasakyk man ką nors suprantamo! Ką? – šaukia Laumžirgis, jo žvilgsnį vėl patraukia bevardis kapas:

 

++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++

 

Laumžirgis

1989–2035

Vaikai dažniausiai atsigimsta į senelius.

Jis atsigimė į prosenelį.

 

++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++

 

Išbėgęs iš kapinių į autobusą neskuba. Prisėsti. Kavos. Miestelyje viskas uždaryta. Išskyrus degalinę. Vos atėjęs, pastebi lygiai tokią pat interneto reklamą kaip stotyje su moterimi ryškiomis akimis, tad greitai čiupęs plakatą suvynioja – daugiau jokių vizijų, jokių šunų!

Iš tualeto išeina jauna nedidukė mergina raudonais plaukais:

– O ką su juo veiksi? – šypsosi.

Jis pakelia žvilgsnį – safyrinės akys. Išgąstis. Išgąstis. Išgąstis. Šiluma. Šiluma. Šiluma... Akių nenusuka.

– Kolekcionuoju plakatus, žmogui juk reikia hobio. Ar galiu jį paimti?

– Jau paėmei. Kartais žmonės išmeta maistą, o aš jį iškrapštau iš šiukšliadėžių ir mėtau gyvūnams eidama namo... Išmėtau ant šviežiai nupjautos žolės, ant iššluotų šaligatvių, visada slepiu veidą, nes bijau, kad mane aprėks. Panašiai, kaip ir tu su plakatu... Kažkas juokingai keisto, bet negali to nedaryti.

– Taip. Taip! Pavyzdžiui, aš. Aš negaliu neiti į kiną, ilgai ten sėdėti ir žiūrėti į žmones. Tiesiog. – Jis išskečia rankas, išpučia žandus ir pilvą. – Mačiau tokio storumo senį. Ne veidas, o automobilio padanga. Pilvas, net pėdos ir kojų pirštai lyg stipriai pripūsti balionai. – Jis tabaluoja visu išpūstu kūnu. – Ir kai filmas pasiekia kulminacinį tašką, viskas vienu metu suvirpa! – Jis pradeda drebėti, ji nesupratusi įsižeidžia, bet, kai jis ima šnopuoti, maivydamasis iki prakaito, ji pagaliau šypteli.

– Tau su galva kažkas negerai?

– Tikrai taip! Į visas moteris projektuoju tokią Rozą, o ji yra mano motina ir močiutė. Jeigu, tarkim, aš dabar mirtinai tave įsimyliu, vis tiek įsimyliu Rozą ir tavo akyse matau jos akis. Nieko negaliu padaryti.

Abu pradeda juoktis.

– Pavydžiu tokios vaizduotės ir nepavydžiu, nes tu tiesiog per keistas. O dabar pabandyk būti normalus.

– Gerai... Bet ar nepagalvojai, pavyzdžiui, kiek vyrų veda savo motinas?

– Nežinau.

– Na, o kiek iš tikrųjų jiems motinos reikia, kiek jie jaučiasi vieniši, o įsimyli kitą ne iš meilės, o dėl to, kad ilgisi motinos? Ką?

– Nežinau, tai tu čia turbūt ekspertas su ta Roza.

– Galiu pasakyti: daugiau negu pusė vyrų. Negaliu to patvirtinti sociologiniais tyrimais, bet tu juk dirbi degalinėje, matai žmones, užtenka vien juos pamatyti, ar ne?

– O kas blogai vesti vieną iš tėvų kito kūne? Pažįstama, sava.

– Ir ką, visą gyvenimą nepažinti žmogaus, su kuriuo gyveni? Iš tikrųjų jo net nepamatyti. Tai normalu?
– Tu kalbi apie normalumą?

Degalinėje suskamba telefonas.

– Tai mano bosė, ji beveik visada stebi mane per kameras. Ji sena, labai vieniša, turiu su ja pakalbėti.

– Kuo tu vardu?

– O koks tau skirtumas? Gavai plakatą ir nebetrukdyk!

Iš to pokalbio jis beveik nieko neprisiminė, bet į degalinę pradėjo važinėti kiekvieną savaitgalį.

Jie stovi šalia kapo.

 

+++++++++++

PEČIULIŲ

GIMINĖ

+++++++++++

 

Ji meldžiasi. Jis dairosi.

– Įsivaizduoji, kadaise kapinių šuo man tvirtino, kad esu žvėris.

Ji meiliai nužvelgia sutrikusį veidą:

– Viskas paprasčiau, bandai būti liberalus, bet niekada nepasidomėjai, iš kur kilo liberalizmas.

Jis tyli.

– Tau svarbu, kad žmona turėtų tavo pavardę?

– Negaliu atsakinėti į tavo klausimus, kai tu neatsakai į manuosius. Žinau tik tavo giminės kapą, vardą ir nieko daugiau. Nei kur gyveni, nei apie ką svajoji, nieko... – Jis atsistoja. – Man nusibodo rankioti tavo gyvenimo nuoplaišas ir iš jų bandyti susiklijuoti tavo paveikslą.

– Tikrai esi žvėris, – ji nusišypso, – žinai, kur yra mano giminės kapas, klausiu tavęs apie vedybas ir tau vis dar reikalingi žodžiai?

Jis nusisuka eiti į autobusų stotį.

– Tik atsakyk, ar bus svarbu, jei tavo žmona pasiliks savo pavardę?

– Niekada nesituoksiu, – meta žingsniuodamas vis greičiau, – žinai, aš mačiau daug porų, ir viskas būdavo gerai: puikiai gyvena trejus metus, tada susituokia ir per tris mėnesius išsiskiria... Ir mano motina, ir močiutė, kol negyveno santuokoje, gyveno puikiai.

– Kodėl taip kalbi?

– Vieną dieną tu – vienoks, kitą – jau kitoks. Šimtaprocentinė tiesa negalima.

– Gyveni dvigubam minuse, kodėl sau tai leidi?

Jis atsisuka:

– Kodėl sau leidi elgtis su manimi, kaip tik nori?

– Nes aš ne eilinė, medijose paskendusi išsidažiusi kekšė, žaidžianti pagal tavo ideologijų nuotrupas, kurias nemąstydamas susirinkai per gyvenimą. Kodėl savaitgaliais grįžti į degalinę? Juk jauti, kad tai gali virsti tavo lobiu, ar ne?

Jis sustoja, atsisuka.

– O tavo akys – safyrinės. – Švelniai bando paliesti skruostą, bet, jai atsitraukus, suima už žandų. – Nagi nebijok, žiūrėk į mane, nors tavo akys mėlynos – jos žalios. Tavo akyse atsispindi milijardo moterų kūnai, tavo akių atspindžiuose matau jūrą iš nuogų moterų kūnų, kuriuos regėjau per visą savo gyvenimą. Per tą jūrą bandau plaukti laivu, kuriame esu vienintelis jūreivis, ar supranti? Salomėja?

Ji teškia jam per žandą.

– Mano akys mėlynos, ne žalios! Mėlynos! Mėlynos!

– Pasakyk man ką nors apie save, nieko kito neprašau.

Ji išrausta, žengia žingsnį atgal, dar vieną, mosteli ranka į miesto pusę:

– Vienintelis geltonas namas – mano, – mosteli į antkapį, – čia mano tėvai, proseneliai ir proproseneliai, – ant krūtinės uždeda delną, – turiu tris brolius, visi vyresni, du emigravę, vienas sostinėj. Tu ne pirmas, liekantis degalinėje. Ne pirmas, atvažiuojantis savaitgaliais. Ne pirmas, nematantis, kaip yra. Aš taip pat nematau, laukiu tobulo žmogaus, kuris mane išgelbėtų, bet pasakyti ne netobulam negaliu, tiesiog negaliu, nes dažnai įsimyliu. Aišku?

– Ko tu lauki? Gal savęs?

– Užsičiaupk! Tu daug šneki, bet nieko nematai!

– Tau trūksta tėvo ir nieko daugiau, todėl visada viską idealizuoji, todėl su tavimi taip sunku!

Pačiupusi jo delnus, prisitraukia prie savo skruostų.

– Kokios mano akys?

– Žalios, safyrinės.

Trenkia jam per žandą ir vėl uždeda delnus sau ant skruostų.

– Pasistenk! Bet negali man meluoti!

Žvilgsniu jis neria į jos akis, į kūnų jūrą, – visos matytos moterys, rankos, kojos, oda, vaginos tiesiog virsta iš Salomėjos akių laukan ir varva per skruostus ir smakrą vis trykštančia tiršta žalsva mase, o jis neužsimerkia, nebėga, tik švelniai liečia jos skruostus. Jaučia odą – ne jų, ne tų moterų, ne motinos, o jos odą. Svetimų moterų kūnų dalių pritvinkusiai žalumai ištryškus iš jos akių veidu žemyn, pirmą kartą jis pastebi jos dėmėtą, sergančią odą, pastebi švelnią nosies liniją ir atsikišusias ausis. Pirmą kartą ji jam neprimena nieko kito, tik ją pačią. Žaluma iš po jos kojų slenka grindiniu ant namo sienų, viską dažydama blyškiai žalsvai, kyla iki dangaus ir įsigeria net į žvaigždes, į mėnulį. Jis spaudžia jos delną.

– Mėlynos, šviesiai mėlynos su geltonais taškeliais. Smaragdinės, – sukužda, atsisukęs į namą, – bet namas... Tavo namas... Ir dangus, ir žemė.

– Kokios jie spalvos? Kokios spalvos?

Jis negali nieko pasakyti, viskas, išskyrus jos smaragdines akis, – safyro spalvos.

Staugimas perskrodžia naktį, perplėšdamas žalsvą uždangą, suvirpina namą ir asfaltą, žalia atplyšus kyla į viršų, į gumulą, kuris suteka į žalią siluetą, įsiterpusį tarp jo ir Salomėjos. išryškėjus kontūrams, jis sekundei pastebi į save panašų vyrą, ir siluetas lyg antspaudas įsigeria į odą: jo rankas, kojas, veidą. Visą kūną apgaubia žalsva masė. Šuns staugimas nutrūksta. Laumžirgis pasileidžia į staugimo pusę, perbėga pusę miestelio, bet nieko nemato. Uždusęs sustoja. Sustingęs apžiūrinėja savo delnus, rūbus, liečia odą. Salomėja jį pasiveja. Jos akyse – safyrai:

– Tavo rankos, kojos, tu visas žalias.

– Ir tu tai matai?

– Ne, tiesiog jaučiu.

– Esu žvėris.

– Aš irgi. Bet argi tai svarbu?

– Turbūt nelabai. Galvojau pasikeisti vardą. Ar tau patiktų Herkus?

– O koks skirtumas? Juk visų mūsų antkapiai kažkada nusitrins, liks tik laiko dar labiau išryškinti, išgraužti kryžiai:

 

++++++++++++++

……………………

……………………

……………………

++++++++++++++

 

Dominykas Matulionis – 24-erių. Studijuoja teatro ir renginių režisūrą Klaipėdoje. Kasdien kovoja su savo projekcijomis. Dėl šio varginančio darbo leidžia sau neskaičiuoti desertų.