Uogius Vyšnevskis. Potencija, toji Potencija. Riešutas

„Iš blakstienų lengviau tave suprasti nei iš žodžių...“
Iš pokalbių redakcijoje


POTENCIJA, TOJI POTENCIJA

Ne visiems pavyksta lengvu žingsniu per gyvenimą pėdinti, lygiai taip ir Potencijai – mokykloje, būdavo, kalba kokie bernai tarpusavy apie vyriškus dalykus ir veik visada ją pamini:
– Tai kaip, Stasy, tuose šokiuose, ar pavyko kokią panelę krūmuosna pasikviesti?
– Pasikviesti tai pavyko, bet kas iš to, kai potencija nuo rūkymo išgaravusi, kad ją velniai!
Ir vis Potencijai širdį suspausdavo, vis liūdnumas didelis užeidavo, kad ją tai vienas, tai kitas vis kaltina. Bet nei­si ir nesiginčysi, kad ne tu čia kalta, kad tavo anei kojos vienur ar kitur net kelta nebuvo, bet tiek jau to – taigi visada būtent kaltininkas labiausiai ir teisinasi. Kad ir antai praėjusią savaitę kažkas kaimelio bibliotekoj vienintelį kompiuterį sugadino – virusu kažkokiu užkrėtė. Dvidešimt keturis metus knygas išdavinėjanti Genė pati pirma ėmė teisintis, kad nei ji mokanti tuo daiktu naudotis, nei ji kuo serga. Dar ir gydytojo išrašą atnešė, kad visai neseniai nuo virusų paskiepyta buvo. Bet kur tau, ėmė Genę ir pripažino kalta. O ji, jautrios sielos moteriškė būdama, neatlaikė ir prisipažino:
– Aš, Genė Liutkutė, prisipažįstu, kad sirgau virusu ir prisiliečiau prie bibliotekos kompiuterio.
Po prisipažinimo Genę apkaltino ir dėl dviejų kritusių Jokūbo karvių, ir dėl šimtmečio sulaukusio Baltramiejaus mirties. Ir dėl afrikinio kiaulių maro visa atsakomybė teko Genutei. Ką jau padarysi, dabar visam kaimui ramiau. Nors ir kiekvienai sodybai buvo aišku, kad Genė dėl Baltramiejaus nekalta, bet dabar lyg ir ramiau, lyg ir aiškiau, kad ne Dievas čia šitaip negražiai elgiasi, o pats žmogus.
Ir Potencija norėjo Genutę apkaltinti, bet kur tau – juk jaunystėje bene geriausios draugės buvo. Eini kur ir matai, kaip abi ant kelmelio įraudusios buteliuką tuštinti baigia ar sutemus tykiai miškeliu link lašišų nerštvietės pėdina, rankose tinklais nešinos. Kokie laikai būdavę, kokie darbai, o dabar sėdi savo troboj, kartais pliūkšteli į rūsyje esantį baseiną ir viskas. Būna, dar didesnian miestan nuvažiuoji, bet ir tam iš anksto ruošiesi: mašina be stogo, tad ir lietingos dienos išvengti reikia.
Atsipjaudama supelijusio sūrio, Potencija dar kartą pagalvojo apie savo gyvenimą. Ar tokio visą laiką norėjo? O kaip vaikystės svajonės auginti porą vištų arba porą gaidžių ir šitaip skleisti toleranciją? Šiandien viskas kitaip. Potencija jau senokai suprato, jog pinigai laimės, pasirodo, tikrai neatneša. Geriau pasidaro nebent už juos ką nors nusipirkus. Ne, reikia pasikviesti Genę ir išsipasakoti. Neteisingai apkaltintas žmogus per ją, Potenciją, – turbūt pirmiausia tai būtų koks seksualinis maniakas, bet dabar tai Genutė.
Abi tylėjo. Kaip pradėti pokalbį, nežinojo nei viena, nei kita – Potencija niekaip nedrįso pradėti savo prisipažinimo, o Genė gėdijosi manydama, jog draugė laiko ją įvairių virusų nešiotoja.
– Genute, aš tau noriu kai ką pasakyti, – susijaudinusi pirma prabilo šeimininkė.
– Nereikia, Potencija, neteisk manęs – suprantu, kad laikai mane nusikaltėle tiek dėl to komputero, tiek dėl karvių, dėl kiaulių maro...
– Ne, Gene, aš... – kažkas tarsi užstrigo Potencijos gerklėje, – aš, aš, aš... Aš. Aš, aš. Aš...
– Ką – tu, ką man nori pasakyti?
– Aš, aš... – toliau kartojo Potencija, bet tuoj iš burnos išspjovė nedidelį sūrio gabalėlį ir tęsė, – aš, Genute, daugiau nebegaliu – tu nekalta dėl kompiuterio, nekalta, tai mano darbas!
– Tavo? – net nuo kėdės pakilo viešnia.
– Genute, ar kėdė nepatogi, ar kas?
– Patogi patogi, tik ilgai sėdėt paskutiniu metu negaliu. Tai tavo, sakai?
– Mano. Pameni gal, kai buvau atėjusi prie kompiuterio mokesčių susimokėti?
– Na taip.
– Tai tada, žinok, ten kažkas prieš mane susimokėjo, bet sąskaitą uždaryti ir pamiršo. Tai aš, supranti, pasiskolinau pinigėlių. Paskui vis ateidavau tą dieną, kai reikia mokesčius mokėti, ir vis sąskaitos atidarytos. Tai aš, galvoju, dar pinigėlių pasiskolinsiu...
– Potencija, tu rimtai?
– Rimtai, Genut, rimčiausiai... O tada, kad niekas neatsektų ir gautų kompiuteris galą, paleidau Radžiuko dainą.
Genė vėl atsistojo nuo kėdės, bet jau nebe dėl to, kad daktaras neleido ilgai sėdėti – norėjo kėde trinktelėti Potencijai. Suprato, jog kėdės tiek aukštai neiškels, ir vėl prisėdo.
– O kaip tu mano gyvenimą sugriovei, kad tik žinotum, – žiūrėdama Potencijai į akis ištarė Genė.
– Atleisk man, – nuleidusi galvą tarė šeimininkė katinui, – pamiršau tave pašerti.
Kol Potencija savo augintinio indelį pildė sausu maistu, Genė sėdėjo ir žiūrėdama į Potenciją mąstė: ar maistą katinui ji pirko su nuolaida, ar mokėjo pilną kainą; kodėl gi pačiai neatėjo į galvą prisėsti prie komputero, kai bibliotekos lankytojai susimokėdavo mokesčius?
– Pirkau su nuolaida, – nei iš šio, nei iš to tarė Potencija.
Negi aš mąsčiau kalbėdama, susigėdusi pagalvojo Genė.
– Kalbėdama, bet nieko čia tokio... Klausyk, Genute, aš noriu tau atsilyginti.
– Manai, kad man pinigai sugrąžins buvusį gyvenimą? Manai, jei turėsiu maišą pinigų, visi pamirš man primestus kaltinimus? Sutinku –­ kiek duosi? – vėl nuo kėdės pakilo Genė.
Palengvėjo nuo to karto Potencijos gyvenimas, nuo širdies tarytum koks akmuo nuriedėjo, o ir Genei viskas kaip per sviestą eiti pradėjo. Bet lengvai pinigai atėję taip pat nesunkiai ir išeina: sulaukė kartą Genutė banalaus skambtelėjimo, kad josios vaikaitis avariją sukėlęs ir dabar sumokėti reikia, kitaip kalėjime atsidurs. Pagailo anūko, tai ir atidavė viską, o pinigų nemažai buvo. Tik jau po kiek laiko Genė prisiminė, kad nei palikuonių, nei tuo labiau anūkų ji neturinti. O Potencija, toji Potencija, apsidžiaugė vėl atgavusi savo pinigus.

 

RIEŠUTAS

Jau kokia antra savaitė iš vasarinio dangaus nebuvo iškritęs nei lašelis, ne tik augalėliams vandens trūko, bet ir dulkėtam žvyrkeliui, kuriuo link miestelio ir ėjo senasis Zenonas.
– Zeniau, – kad išgirs balsą iš pakelėj stovinčio ąžuolo, – Zeniau, sustok, gal riešutų?
Kur nenorės, šitiek eidamas juk išalko. Priėjęs prie medžio tik pamato Jakeliūnų Karoluką su kažkokiu užrašu ant marškinėlių kaip žirnius beriantį kone atmintinai išmoktą tekstą:
– Tik šiandien parduotuvėje „Iksas" riešutai po šešis devyniasdešimt devynis – apie viską pagalvota, arčiau namų ir praktiška!
– Karoluk, – pasitrynė akis Zenius, –­ ką tu čia dabar tauziji?
– Įsidarbinau, dėde. Naują parduotuvę reklamuoju.
– Tfu, kad tą parduotuvę. O tu, Karoluk, šaunuolis esi, kad darbelį dirbi.
– O kas man belieka, dėde, – mano pati bedarbė, o keturių vaikų vandeniu ir duona juk nepamaitinsiu.
– Teisybė iš tavo lūpų sklinda, tikra teisybė... Na, Karoluk, eisiu aš toliau.
– Viso, dėde.
Ir sugalvok tu man tokį parduotuvės pavadinimą, „Iksas", pėdindamas sausu žvyrkeliu mintijo Zenonas. O buvo laikai, kai parduotuvės lietuviškai vadinosi, ne tik lietuviškai, bet dar ir gražiai – antai būdavo toks „Berželis", paskui ir „Gabija" dirbo, dabar „Riešutas" veikia. O kur tau čia, jau vien pavadinimas netraukia, čia ir Zenono mėgstamiausias „Nespręsk apie knygą iš viršelio" posakis nė pro kur netinkamas. Iksai, čipsai, miksai... Kad tave, net sarmata ima. Užtenka jau to, kad antai miestelio aikštėj vyko mokinių dainavimo konkursas. Viskas čia gerai būtų, jeigu ne pagrindinis kriterijus –­ dainas traukti angliškas. Gal ir man, juokais pagalvojo Zenius, reikėtų anglų pradėti mokintis. Ir nusišypsojo.
Jam, tokiam seniukui, kelias iki „Riešuto" buvo ilgesnis nei anksčiau, nei prieš dvidešimt, dešimt ar penketą metų. Ir ne tik dėl senatvės, bet ir patį kelią iki parduotuvės tvarkė pertvarkė, suko nusuko, dabar vos ne tris kartus ilgiau pėdinti reikia. O su sava mašina kas, tik juokų darbas – sėdi ir važiuoji, kelių papildomų kilometrų net nepajusdamas. Kaip tik tuo metu pro Zenoną pralėkė automobilis, sauso žvyro dangą kilsteldamas oran. Seniokas pakosėjo, bet jėgų po tokio spjūvio veidan sumažėjo dar labiau.
Dulkėms nusėdus Zenius priekyje pastebėjo asfaltą, kurio kilimas atrodė paklotas gana šviežiai, o kairėje kelio pusėje – naują parduotuvę nei šiokiu, nei tokiu pavadinimu. Ar eiti į „Riešutą", iki kurio dar geras gabalas kelio ir nemažas darbas kojoms, ar pirmą kartą gyvenime imti ir pasukti į kairę? Sveikata tokiu metu reiškia daugiau už tradiciją, už principą. Kirmino graužiama širdimi Zenonas pasuko į naują pastatą.
Žmonių buvo nemažai, bet nei vieno matyto veido pastebėti nepavyko, galbūt iš miestelio čia suvažiuota, juk ten vienintelis „Riešutas". Pasiekęs sodo reikmenų skyrių, seniukas net nusistebėjo, kiek čia visko daug –­ šitiek senojoj krautuvėj tikrai nebuvo. Reikėjo kastuvo, o čia pasirinkimas buvo iš dviejų. Pasiėmė abu skirtingus, o stoviniuodamas eilėje tik džiaugėsi malonia vėsa, ne per šaltà, o idealia tokiai karštai ir sausai vasaros dienai kaip šioji.
– Ei, seneliuk, gal pavežėti? – šūktelėjo iš parduotuvės išėjusiam Zenonui nepažįstamas vaikinas, stovėjęs prie automobilio.
Ir vėl viskas dėl sveikatos – visą gyvenimą iki „Riešuto" jis nukulniuodavo ir grįždavo pats, kad ir ką rankose reikėdavo nešti: grėblį, maišą su dviem buteliais aliejaus ar trilitrį pieno. Dabar štai sėdi jis automobilyje, tokiame pat vėsiame kaip naujoji parduotuvė ir rieda namų link. Šalia vaikino sėdi mergina, draugė, matyt. O gal ir žmona, juk neimsi ir neklausi. Jau norėjo Zenius išsižioti ir pasakyti, kad tuoj jo troba, bet mašina pati įvažiavo į seniuko kiemą. Nesuprasdamas, kaip pirmą sykį matomiems žmonėms gali būti žinomas jo namas, išlipo iš automobilio ir išgirdo šalia vairuotojo sėdėjusios moteriškės balsą:
– Seneli, ir vėl tu į tą savo „Riešutą" ėjai? Juk prieš penkis metus tą parduotuvę uždarė, kiek kartoti galima, – pamokomai, bet su šypsena ištarė mergina, – eime vidun, riešutų atvežėm.