...Apie žvilgsnį nėra lengva kalbėti. Mano gyvenime tai tiek pat metafiziška, kiek ir fiziška. Fizinė žvilgsnio, arba regėjimo, problema mano šeimoje yra labai svarbi. Jaunystėje mano Motina patyrė galvos traumą. Nuo to laiko ji dėvi akinius. Aš vaikystėje taip pat susitrenkiau galvą. Taigi, nors skamba ir pramanytai, bet traumos kartojasi iš kartos į kartą. Tąkart, kai susitrenkiau galvą, skausmas mane prislėgė tiek, jog nebegalėjau atminti, nei kaip grįžau namo, nei kaip užsnūdau tėvų lovoje, nei kaip atsidūriau ligoninėje. Atmintinas paros vaizdas – tai ilgas ligoninės koridorius ir nervingai urzgiantys, sinchroniškai mirksintys šviesos vamzdeliai palubėje. Dabar pagalvojus, atrodo, jog tuomet savo baltumu akinusios lempos tarsi geidė pasisavinti mano žvilgsnį. O galbūt šis, bereikšmis, atmintyje įstrigęs vaizdinys tik kompensuoja pasimetusį mano prisiminimą. Bet kokiu atveju ilgos ir zvimbiančios lempos, lyg suirzę dobermanai laukia puolimo komandos. Atrodo, kad jie (lempos – dobermanai) buvo valdomi troškimo pulti iš ten į čia –­ į mane, jau vežamą po užmarščiai paaukoto įvykio.

Nuo to laiko, kai užtiko neatmenamas įvykis, kai baltus dantis šiepė grėsmingai urzgiantys ir švelnumo nepatyrę dobermanai, mano žvilgsnis pradėjo blukti. Daiktų kontūrai vis labiau išsikreipdavo, tiesios linijos palikdavo mano pasaulį, o spalvos rungdavosi tose vietose, kur plokštumas atskiriantis reljefiškumo pojūtis buvo jau seniai palikęs visas įmanomas regėjimo zonas. Mano gyvenime atsirado dar vienas kompleksas – pigūs plastikiniai, nuolatos nuo nosies smunkantys, nemadingi akiniai. Būtent jie tapo mano akių gyvenimo partneriu, meilužiu, broliu arba seserimi. Taigi mano išdžiūvęs ir paauglišku seksualumu nesidabinantis kūnas buvo puošiamas baisiais, dar labiau vizualias formas šaržuojančiais akiniais. Mano smulkus, nekaltutis ir paaugliškas snukutis įgijo naują galimybę – pasislėpti po plastikiniais akių aprėminimais. Tačiau šiandien aš aprašau tik žvilgsnį į savo fizinius duomenis, kurie iš tikro nekenkia ir nepanaikina geismo kitą paliesti žvilgsniu ir taip jį paversti savo archyve saugoma, savosios tapatybės dalimi.

Kaip tik šioje vietoje, kai skaitytoją supažindinau su savo akimis ir žvilgsniu, norėčiau prabilti apie gailestį, kuris mane dažnai užklupdavo, regint senyvą, pusaklę Tėvo Motiną. Jos likimas ne toks jau linksmas, o jos aklumas ne toks jau komiškas, kaip manasis autoportretas. Mano Tėvo Motinos likimas panašus į vatą – suspaudžiamą, draskomą, atplėšiamą ir išdraikomą vėjyje. Vata neturi formos, kaip ir mano Tėvo Motinos gyvenimas. Jis beformis, nes paaukotas vaikų auginimui.

Turiu dar plačiau prabilti apie vatą, kaip šlykščią medžiagą, prie kurios negaliu dar ir šiandien prisiliesti. Mano Tėvas vyniodavo vatą aplink degtuko galvutę ir kišdavo į ausį. Kai buvau dar visai vaikas, Tėvas įsisukdavo ir į mano dideles, atlėpusias, nefotogeniškas, dažnai iš gėdos raustančias ausis. Nuo to laiko negaliu pakęsti to keisto ausų valymo ritualo. Nuo to laiko vaikštau pasipuošęs gelsvai rusvomis išskyromis.

...Mano Tėvo Motinos gyvenimas, kokį ji nugyveno, nebuvo lengvas. Tokio gyvenimo niekam negaliu nei siūlyti, nei įbrukti, nei parduoti. „Tikriausiai būčiau nevykęs pardavimų agentas",–­ pagalvojau aš... Mano Tėvo Motina buvo mažo ūgio, visada pasitempusi ir pasipuošusi moteris. Kai man buvo devyniolika, ji palaidojo savo vyresnėlį. Po kelių metų atsisveikino ir su mano Tėvo broliu. Ji vis ilgesingiau laukdavo manęs apsilankant. Laukdavo, kad išvaikyčiau vienatvę iš rudeniu pridrėkusių namų. Beveik visada atpažindavo iš balso, tačiau nepasitikdavo žvilgsniu, nes nepasitikėdavo reginiais. Senyva moteris prisėsdavo šalia ir, norėdama kompensuoti išblukusį, akimis vos sugriebiamą pasaulį, liesdavo mano veidą. „Antakiai, kakta, tiesi nosis, poilgiai plaukai, siauros akys kaip pas mane..." – visada kalbėdavo tą patį, liesdama mano veidą ir galutinai įsitikindama, kad priešais ją sėdžiu aš – artimiausias palikuonis. Po to vykdavo arbatos gaminimo ceremonija. Senučiukė užkaitusi virdulį ilgai plaudavo ir valydavo arbatos puodelius bei šaukštelius. Nepasitikėdama neįgaliu savo žvilgsniu, baimindavosi patiekti gėrimą nešvariame inde. Mano Tėvo Motinos namai visada blizgėjo švara. Ji savo akių negalią kompensuodavo atidžiu lietimu pirštais. Mano Tėvas visada cituodavo savo Motiną: „Nesvarbu, ar esi turtingas, bet rūbas, kurį nešioji, nors ir senas, visada turi būti švarus, išlygintas ir kvepiantis." Mano Tėvo Motina visada vilkėdavo tik švarius rūbus. Visada pasipuošusi tik švaria palaidine, juodu, iki žemės siekiančiu sijonu kiekvieną sekmadienį girgždančiu dviračiu vykdavo į miestelį klausyti Mišių.

...Pirmoji vasara be mano Tėvo buvo ilgesinga ir drėgna. Dažniau lydavo, nei šviesdavo saulė. Tėvo Motiną aplankydavau keliskart per savaitę. Vėliau lankydavau vis rečiau. Dabar negaliu pasakyti, ar apgailestauju dėl mudviejų išretėjusių susitikimų. Esu linkęs manyti, kad tuomet buvo tam tikras laikas ir tik jam būdingi neišsipildymai. Ilgainiui viskas kinta, o praeities laiko daiktai iš fizinės būties pasitraukia į metafizinę. Apgailestauju gal tik dėl to, kad visiškai nepažinojau Tėvo Motinos, kaip ir nepažinojau savo Tėvo. Nors mano Tėvo Motina ir nebuvo uždara moteris, bet ji nepasakodavo apie savo vaikystę, brolius ir seseris. Jos istorijos ne tik nežinojau, bet ir praradau beveik visą neišsakytą atmintį. Liko tik bevardžiai, apleisti, o gal net numirę archyvai. Tikriausiai todėl ne kažin ką įdomaus galiu papasakoti apie savo Tėvo vaikystę. Tikriausiai todėl man visada atrodo, kad Tėvas niekada nebuvo vaiku, o jo gyvenimas prasidėjo gerokai vėliau, nei prasideda visų normalių žmonių. Tad visiškai natūralu, kad mano Tėvas nebėra šiame laike, kaip ir nebėra jo Motinos vienatvės, kurią dera užrašyti plačiau, kaip paminklą prarastai tapatybei.

Mirus jaunėliui sūnui senolės vienatvė paūmėjo. Būtent vienatvė ir neviltis ją ištrėmė iš jos pačios namų. Rodos, tris kartus ją buvau aplankęs senelių namuose. Tuomet ji man atrodė dar mažesnė, labiau menkesnė ir labiau pražilusi. Ilgais, subraižyta danga užklotais koridoriais, įsikibusi į vaikštynę pasitikdavo mane arba mano Motiną. Panašiu maršrutu lydėdavo mus ir išsiskirdama...

Autoriaus komentaras:

Tai, ką rašau apie Tėvo Motiną, esu linkęs vadinti paprastu pasakojimu. T. y. paprastas, nieko nekasdieniško neturintis gyvenimas. „Per daug neiginių..."– pagalvojau ką tik rašydamas šiuos žodžius. Mano pasakojimas apie senolę yra niekad nesibaigiantis paprastumas. Aš dar ir dabar atmintyje atkuriu šį nesibaigiantį ir bejėgį paprastumą. Patirdamas jį, dažnai savęs klausiu: „Kodėl aš tekste tiek daug ir pakankamai intymiai bendrauju su mirtimi?" Turbūt todėl, kad raštas yra mirtis. Jis ne tik apima praeityje tariamą žodį, bet ir neištartas mintis. Viskas yra papasakojama per savo vidinį balsą. Per jį susitinkama su asmenimis, kurie tikrovėje sąmoningai ir net labai piktai atsisakytų mano draugijos. Tikriausiai rašto negyvenime yra truputėlis gyvybės, kuri, būdama menkute oaze, verčia mane vėl kažką parašyti. Vėliau perskaičius, sužadinama vaizduotė, kuri įrodo, jog rašto gyvybė nesutinkama pačiame tekste. Ji yra kažkur su tuo, kuris dabar skaito mano surašytas raides, žodžius, sakinius ir pastraipas. Ne skaitytojas verčia gyvybę atsirasti, bet gyvybė, nardydama tarp negyvų žodžio sąjungų, kantriai laukia, kada galės pasirodyti ir vaizduotę išvesti pasivaikščioti į šviežius ir vešlius pasaulius...