Eugenijus Ignatavičius. Baltieji stulpai

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Ignasius, miręs prieš dvejus metus, tuoj pat apsisuka ir takšteli ant stalo butelaitį.

– Va, čia tai bent – tėviškėlės kvapas. Vyriško gėrimo neragavot? Iš Žemaitijos pasuka. Yra išmanančių ir šiais laikais, apsukrių žmonių. Paskanaukit ir nesiraukykit. Neturiu laiko, karves laikas pagirdyt. Mat, vakar bobą išgabenau į reabilitaciją: dabar esu neženotas.

Stikliukas po stikliuko, Ignasius dar labiau atsiveria ir pradeda pasakoti trobos istoriją, kaip jis vedęs kaimyno dukrą, aukštą mergą, pora sprindžių pranokstančią jį. Aha, kas tai būtų – visi maži vyrai nori aukštų. Smagu tokią pargriaut. Nenorėjęs su uošviais gyventi po vienu stogu, tai perpjovęs jų namą perpus ir parvilkęs rąstus į pasoginį sklypą, ėmęs lydyti betono pamatus, rūsiuos iškalęs akmeninius laiptus kaip Gedimino pily. Pravers. Ir atomo bombos nepramuš.

– O kur muzikos, Vygandai? Ar suklijavai dumples? Jeigu neišmetei mano vargonų, norėč išmėgint. Šitiek veselijų atgrota – tūkstantis ir penkios. Sunki muzikanto duona, sekmadieniai užimti, vestuvėse išgert negali – nepagrosi. Pernakt dumples pumpuoji iki jaunamartės keltuvių. Kartą sutarėm pagrobt jaunąją, tai man ją benešant laiptais iš antro aukšto kaip dėjomės: abu nusiritom sukibę glėby ant aslos. Ir bučiuojamės. Oi, kaip smagu su jaunamarte.

Senis, vangiai pakilęs nuo stalo, nupėdina į miegamąjį ir, spintoje praskleidęs sukabintus moters rūbus, ištraukia futliarą su itališku akordeonu. Atvilkęs į gonkas padeda Ignasiui ant kelių. Muzikantas nusimeta striukę ir, užsinėręs ant pečių diržus, ima miklinti iki bambos nutysusią klaviatūrą. Po nerūpestingų trelių pasigirsta ilgesinga gruzinų „Suliko". Ją keičia valsai, polkutė, tango, polonezas. Ignasius įsismagina ir ketina griežti per naktį, nuolat atsiprašinėdamas mokyto svečio, kad užima brangų laiką – griežia ne taip, kaip miestų muzikantai.

– Koks grojimas, kai niekas nešoka. Mergų reikia. Kodėl neatsivežėt? Žinot ką, vyrai, tik nė mur mur – keičiu bobą. Dabartinė suruko, viskas tas pat – nusibosta. O jeigu matytumėt, kokią moterį prisijaukinau mieste: strainą, krūtingą, tik toli gyvatė... Ryt mopedu pavažiuosiu. Kol boba reabilitacijoj, pagyvensiu. Kai užeinu, meilės vaišių per akis. Tris dienas pabūnu. O ką, ar aš negaliu susirgt ir atsidurt ligoninėj? Kai namiškiai pasigenda ir ima teirautis telefonu, sakau, priguliau, prevenciškai tikrinuosi sveikatą. Oi, dovanokit, mano Juodis padūko: tavo beržiuką baigia nulaužt. Einu sužiūrėt.

Ignasius, pašokęs nuo krėslo, dingsta visam laikui. Kaip sapnas – buvo ar nebuvo, neįrodysi. Palinksmino vakarą senio liežuviu ir dingo.

– Nesantys kai kada gyvesni už gyvuosius, – postringauja senis.

Baigus sakmę apie netikėtai iš krūmų apsilankiusį vaiduoklį, išeinam nuleisti saulės. Palypėję ant kalnelio greta kapinaičių, gėrimės didingom kalvom, senais medžiais, gaubiančiais tuščius kaimo trobesius papilkėjusiais smailiais stogais – Egipto piramidės. Saulė įkritusi į gojelį spurda kaip įstrigęs paukštis – raudonuoja plakanti medžių širdis. Mudu vienplaukiai, apkerėti vakarėjančio dangaus, tylim kaip čia pat tris šimtmečius smėlio kalnely gulintys švedų kareivėliai. Matom gauruotus debesų kalnus, alsuojam pievų vėsa, o jie –­ tik virš pilkapio kuokštais sukritusią nešienaujamą viksvą. Tolimam įkalny pušys stiebiasi ant pirštų galų, stengdamosi viršūnėmis pasimėgauti blėstančiu saulėleidžiu.

Grįžus trobon, apninka niūrastis. Išskalavęs ir nušluostęs lėkštes, neiškenčiu nepasiteiravęs:

– Kaip jūs galite taip gyventi – vienų vienas? Aplink nė gyvos dvasios.

Senis ilgai tyli, kikena, šypsodamasis paglosto barzdą ir, mostelėjęs ranka kaip karvedys, apveda ratu.

– Aš ne vienas. Niekada nebūnu vienas. Pažvelk, kiek akių spokso nuo sienos. O lauke – paukščiai, varnėnai, žvirbliai, naktį šikšnosparniai. Visi medeliai mano rankom sodinti, pavasarį vieversys net įkyri savo šnekom; jo niekaip neįžvelgi: debesys gieda. Visi mes drauge, sugyvenam... Tebėra ir ji. Spintoj sukabintos suknelės, švarkeliai, šalikai – tebesaugo kūno šilumą... Kai čia atsiduriu, jaučiuosi grįžęs namo. Valgau iš jos dubenėlių, šaukštų. Kiekviena užuolaidėlė, lovos gale vasarinė skrybėlė, povo plunksna – lauktuvės iš Balkanų –­ tebelaukia galvos... Pabudęs kartais išvystu ant palangės drėgną nuo rasos atneštą alyvinį. Stengiuosi palaikyti tvarką, o jeigu staiga grįžtų?.. Kieme turėsiu dar vieną, ąžuolo mergučę... Po jos kojom įtaisysiu saulę viliojantį įtaisą, naktimis gyvas ryšys su dangumi... Juk žmogus niekada nesijauti vienas. Eini, dirbi ar sėdi, mintyse jauti, kad greta yra kažkas daugiau negu tu pats.

– Nenusibosta?

– Nėra kada, man trūksta laiko... Einam miegot: paklojau kambary, kuriame nieks nenakvojo. Paskutinę vasarą įrengiau – maniau, galės mėgautis, džiaugtis drauge su anūke, vieškeliuku saulę nuleist, – kopdami rausvai dažytais laiptais aukštyn tęsiam šnektą.

Gražu ir aukšte įrengtam kambary... Čia viskas nauja, tebekvepia mediena...

– Tą dieną baigstavau tašyti tvorai stulpus. Girdžiu, šaukiasi kačiuko balsu –­ ateik... Ant gonkų laiptų pargriuvusi, niekaip neįstengia pakilti. Nusmelkia bloga nuojauta. Paimu už parankių, pakylam laiptais vidun... Susėdę ant lovos aptariam ištikusį priepuolį. Nors kartą nueik pas daktarus, sakau. Gal nieko tokio, bet reikia įsitikinti. Ji sako – nėra kada, beprasmiška. Kitą pavakarę sustoję ant takelio vis planuojam: kuo užversti senąjį išdžiūvusį baseiną... Ir vėl prasitariu – kitąmet. Ji delnu man užima burną – sakiau, neminėti šio žodžio. Sėdi liūdna liūdna ir tyli. Staiga lyg pabudus atsidūsta ir pasako baisiausius žodžius, kokie begali būti ištarti žmogui.
Senis susijaudinęs prisėda ant kėdutės, akyse sužiba ašaros. Pasipurtęs nenorom tęsia:

– Žinai, ką man pasakė: pats matai, kad iš mudviejų gyvenimo nieko neišėjo. Netekau amo. O kas turėjo išeit, brangioji? Kas? Gyvenom kaip išmanėm. Ji tylėjo. Man buvo smūgis į paširdžius. Kol gyvas tokių žodžių nesitikėjau išgirsti, tuo labiau iš jos... Tą naktį negalėjau užmigt. Vadinasi, aš nieko niekada nemylėjau? Tik galvojau, kad myliu. Įsivaizdavau. Susikūriau meilę. Fantomą. Ar būna išgalvotų popierinių meilių? Jos nuomone, viso labo buvau vystantis narcizas nieko nesugebėjęs šioj žemėj nuveikti, pamilti, ne tik moters ar vaiko, nė pilko žvirblio?

– Meilė – tai santykis, veiksmas, aukojimasis, džiaugsmai, kančios, o ne išsigalvojimas. Juk visa tai buvo? – mėginu raminti krūpčiojantį senolį.

– Žinau, kad nieko nežinau. Negaliu suprasti ir dabar... Labanakt. Jei panorėsi, yra knygų lentynėlė, albumų.

Įsijunk toršerą atsigabentą iš jos kabineto.

– Lukterkit valandėlę, – sustabdau senį tarpdury. – Aš manau, kad tokiame amžiuje juk ir neįmanoma, kad kas išeitų.

– Neįmanoma mylėt? – sužaibuoja senio akys.

– Su vedybomis jūs neskubėjot. Nė nepagalvodavot, kad dėl to moteris yra žeminama. Ji kankinosi. Ne veltui verkė rytmečiais prieš eidama į tarnybą. Ji, ko gero, gailėjosi lemtingo žingsnio ir norėjo grįžti pas tebelaukiantį Arnoldą, neduodantį ramybės telefonu?

– Tu baisus šamanas, nors duok į snukį... Taip, ji kartą pasakė – aš matau, kad tu kankiniesi dėl vaikų, tik man nieko nesakai. Aš dėl tavęs atsižadėjau mylinčio žmogaus... Apsispręsk – arba, arba. Nekamuok nei manęs, nei savęs. Kiek galima delsti ir atidėlioti? Dėl nejautrumo išėjusiems visada graužia sąžinė. O tu, tu kodėl nesiženiji? Tąsaisi, su Juste gulinėji. Argi tai meilė? Pagulėjimai – meilė? Mes kitaip tuos dalykus vadindavom.

– Supratau, jūs niekada nebuvote laimingas. Dabar stengiatės susikurti iliuziją, kad ji ir buvo jums skirta lemtis, su kuria išgyvenote tikrąją būties pilnatvę. Nebent savaitę, kitą, o paskui vėl kamavo graužatis, kad viskas ne taip, kaip turėtų būti... Skaptuojate pievų mergaitę, nes norite atpirkti klaidas, grubius poelgius, nejautrumą jos būsenom, juk elgėtės ir darėte viską, kaip jums patiko. Tikroji meilė įmanoma tik jauniems. O vėliau – išsigalvojimai. Aš be Justės savaitės neištveriu. O jūs? Garbinate šešėlius? Ir iki karsto lentos grauš sąžinę, kad nebuvote dėmesingas, jautrus ir pagarbus.

– Piemengaly, nevykėli tu, snargliau, nesąmones šneki. Nešdinkis iš mano namų. Jei nori žinot, niekas manęs taip nemylėjo, niekas – motina ir ji –­ dvi moterys pasauly. Užsičiaupk ir nepliaukšk niekų. Parodyčiau atsisveikinimo laišką, kitaip pačiulbėtum, bet nesi vertas šventų dalykų. O tu kaip gyveni? Išsimarginęs pečius ir pilvą plikom mergom, lakstai su Juste. Ko gero, sugulat kaip vyras ir žmona, nesusižiedavę, be Dievo palaimos... Gėda ir žmogui pasakyt – draugaujam, ji mano draugė... Išsigimstantis pasaulis... Labanakt.

Senolis suirzęs mediniais laiptais nubilda žemyn. Nejauku net nusirengti, pirmoji naktis ne man skirtam kambary. Be reikalo užrūstinau senį. Kaip po to užsiminti apie avansą? Žmonės nemėgsta tiesos. Bet juk galėjo būti ir kitaip: ji pasinaudojo senio vienišumu ir, moteriškais kerais užbūrusi, manė, kad bus laimingi. Jis tada galėjo dar sukurti ir kitą šeimą? Ryt atsiprašysiu.

Pažvelgiu pro langą į pajuodusią, it rašalu nubrauktą miško juostą, iš anapus tamsios linijos sklindančią blausią šviesą. Neilgai trukus iš miško pasirodo sidabru spindintis ovalas; didinga akimirka –­ nakties dievaičio gimimas. Anoj pusėj upeliuko, kur dieną buvo matyti čiurlioniška karalių rankose laikoma trobelė po klevu, amsi šunėkas –­ paskutinis kaimo palikuonis... Kažkur iš labai toli, malūno pusėj, vos ne vos girdėt tikriausiai mafijozų vilose dunksintis džiazas. Prieš nusirengdamas dar kartą dirsteliu į sodą: ant aukštojo maumedžio šakos kadaruoja pakabinti sidabriniai auskarai, prisegti nakčiai. Tik pažvelgęs iš kitos pusės atpažįstu medyje įstrigusius deimantų karolius –­ Grįžulo ratai. Klėties pusėj kažkas sutreška, šlamendama žolę atslenka balta šmėkla ir, susiliejusi su hortenzijos krūmu, išnyksta. Sodo žalumą ir laukus baigia užklot pelenų miruoliška mėnesiena. Daumantų kalvos pusėj virš vingiuojančio kelučio driekiasi rūko plokštės – laiptai kylantys dangun. Anapus baltosios meškos krūmo, paminklui numatytoj vietoj, vos įžvelgiu stirksančią šmėklą. Nejaugi senis spėjo pastatyt ąžuolo mergučę? Po kurio laiko baltas siluetas sujuda ir, atsigręžęs mėnulio pusėn, ištiesia rankas į dangų, norėdamas kažką apglėbti, gal meldžiasi ar medituoja gėrėdamasis žvaigždėtu dangum? Tai šit kur altoriai. Jis tikrai čia ne vienas.

Ryžtingai nusirengiu, drabužius pasvėręs ant kėdės įsirangau po antklode. Linu kvepiančiam guoly.

2015 m. balandžio 14 d.

Draugai