Stasys Babonas. Bildukų romansas

Vytauto Gendvilo nuotrauka

Vida, Ramunė ir Dainora parsivežė Genutę iš ligoninės.
Ipolitas net krūpteli – sugrįžusiai jo žmonai nėra vietos! Lova neužimta, kėdė prie stalo tuščia... Visur gyvena Milda. Ipolitas, kai tik kambarys likdavo tuščias, pasikviesdavo savo meilę: „Ateik, aš vienas.“ Milda tarsi iš parketlenčių išdygdavo. Nesujudėdavo durų rankena, neprasiverdavo langas. Ilgai būdavo. Likus tik kelioms sekundėms ligi Genutės įėjimo, mylimoji iškeliaudavo.
Milda neiškeliavo!
Milda, kai Vida, Ramunė ir Dainora parvežė Genutę iš ligoninės, liuoktelėjo į sieninį laikrodį. Padidėjo tiksėjimas. Beldimu pavirto.
– Ipoliau, kodėl tu, aš viską matau, akis ganai laikrodyje?
– Genute, girdžiu – beldžia. Nežinau kas.
– Ipoliau, kur beldžia: laikrodyje ar po antklode?
– Laikrodyje. Gal kanopa, gal snapu? Tu negirdi. Tau – ausys. Stipriai beldžia. Žinok, bijau. Ateinu pas tave į lovytę, nelauksiu vakaro.
– Išdykėli, tik – vakare.
– Genute, sakyk, ar Valentinas tavęs ligoninėje nelankė?
– Kas? Apie kurį kainyną šneki? Aš tokio nepažįstu. Gal pamiršau?
– Gene, sūnus. Vyriausias sūnus.
– Tavo sūnus? Tu turi sūnų?
Subanguoja Genutę dengianti antklodė. Regis, po ja slepiasi penki, aštuoni žmonės.
– Tu turi sūnų? Jo vardas – Valentinas? Aš ateisiu pas tave. Nuraminsiu bilduką. Vošiu tau į žaptus, spirsiu tau į bilduką. Vardyk savo vaikus! Visus vardyk. Vyriausias, sakei – Valentinas.
– Vyriausia – Vida. Antra atėjo Ramunė. Dainora, neabejoju – jauniausia.
– Vardyk, vardyk. Toliau, sakau, vardyk.
– Vida, Ramunė, Dainora.
– Ką vardiji: dukras ar moteris, pas kurias užtrukai ligi ryto?
– Dukras. Mūsų dukras. Girdi, kad trys.
– O kur prapuolė sūnus?
– Ar aš tau prasitariau apie sūnų? Aš apie sūnų tau nieko nesakiau.
– Gal neprasitarei?.. Atrodo, kad tu, išdykėli, apie sūnų neprasitarei. Vakare man viską pasakysi apie Valentiną.
– Neprasitariau. Vakare, kai sutems, aš pas tave ateisiu.
– Ipoliau, aš lauksiu...
Sieninis laikrodis tolsta. Jis – auga! Mažėja beldimas. Gal iškeliauja Milda? Iškeliaus, niekada negrįš... Pro rodykles, pro skaičių ir brūkšnelių rikiuotę akys nemato, ar mylima moteris tiesi lyg liepa eina, užburiančiai mesdama rankas į šalį, ar keturiomis tarsi kalė sliūkina? Neskuba rodyklės. Gal laikrodis nori keliauti atgal? Į priekį – tik keli žingsneliai, atgal – tokia tolybė. Į priekį – gal kelios valandos, gal kelios dienos, atgal –­ vos ne devynios dešim­tys metų... Nežingsniuos rodyklės atgal. Niekada nebus, kaip buvo. Bus taip, kaip į galvą, į širdį ateina... Laikrodis visą sieną uždengė: ir beržą, ir langą, ir upę. Liko tik mėlynas dangus... Ir bekraštė pelkė. Pelkė – tai valandos, dienos, metai. Dangus – tik sauja sekundžių atmintyje. Iš dangaus plotų į pelkės gelmes krinta alyvų žiedai. Dideli jie. Jų labai daug. Gal iš bekraštės pelkės kvepiantys alyvų žiedai į dangų išplasnoja? Tau Milda paliko mėlyną dangų: gražų akims, nepasiekiamą rankoms. Milda pas kitą išbindzino. Pas labai turtingą. Kalė! Tu ne šuo. Tu nesekei iš paskos... Nusprendei kūną žemei atiduoti, meilę –­ dangui paaukoti. Dangus toli. Jis tau –­ per toli. Lipai į dangų... Sliuogei beržo kamienu. Virvės mazgas baladojosi į bambą. Ne diržą – storą virvę į kelnes įsivėrei. Virvė bėgs aplink tavo kaklą... Juodmargė beržo šaka, gal dvie­jų, gal dviejų su puse metro aukštyje plaukioja. Kūnas kris žemyn. Meilė išplasnos į mėlyną dangų. Virve apvyniojai juodmargę šaką. Dangus dar aukštai, bet žemė – jau toli. Iš toli pamatei... Netoli upelis teka, gaivų vandenį neša į didelę upę. Kai iš toli į žemę žiūri (nesvarbu, kad dangus aukštai), kartais regi angelus... Vis artyn vandens, vis artyn vandens angelas žengia. Jis į moterį panašus. Galva palenkta, rankos nuleistos. Vis arčiau vandens, vis arčiau vandens. Angelas brenda į vandenį. Vis gilyn, vis gilyn. Virvę palikai ant beržo šakos. Užrištą. Virvė palauks... Skubėjai gelbėti angelo. Kartais, netyčia, gali paskęsti ir angelai.
– Neliesk manęs, – išsigandusios moters balsu prabilo angelas. Angelo akys labai didelės. Kiek alyvų žiedų jose tilptų: ne du, ne keturi? – Gelbėkite, aš nenoriu vyrų! Aš nenoriu tavęs!
– Išdykėle, – Ipolito rankos apsivijo angelo (gal moters?) juosmenį. – Nebijok manęs. Aš nenoriu moterų. Aš nenoriu šio pasaulio. Aš tik angelą norėjau išgelbėti. Aš norėjau, kad tu nepriburbuliuotum, kad dangui neatiduotum sielos. Tu graži. Žinok, vanduo –­ žiaurus. Jis nepasigaili net angelų. Tavo akys labai gražios, nesvarbu, kad per didelės.
– Tu nežinai... Aš sergu nepagydoma liga. Meilė mano krūtinėje įsikerojo. Poetai ją vadina rojaus liga... Jis mane paliko. Jis! Jurgis. Jurgis! Aš noriu iš skausmo išpampusią sielą dangui pasiūlyti, kūną – vandeniui atiduoti. Padalysiu: kam siela, kam – kūnas.
– Einam prie beržo, aš tau parodysiu juodmargę šaką.
– Nenoriu prie beržo. Nenoriu vyrų!
– Sakau, prie beržo!
Ipolitas atbulas ėjo. Prie savęs prisiglaudęs tempė Genutę. Šalia beržo pastatė, paleido iš glėbio.
Genutė krūtine atsirėmė į Ipolito krūtinę.
– Ar esi kam nors kalbėjęs apie meilę?
– Esu kalbėjęs. Ta moteris tylėjo. Ji buvo kalė. Žiūrėk, ten ant juodmargės šakos, kuri danguje plūduriuoja, kybo...
– Išdykėli, kodėl tavo kelnės nusmuko?
Moters skruostuose rausvi prakaito lašeliai dygsta. Didelėse akyse šokčioja mėlynos liepsnelės. Ne po dvi kiekvienoje, ne po keturias. Jų daug. Nesuskaičiuosi. Jos primena alyvų žiedus...
Milda iš paskos sliūkino. Netiesa! Ji ratais ėjo. Vis mažėjančiais, vis mažėjančiais. Kai rato skersmuo buvo mažesnis, negu išskleistos Mildos rankos... Ji tave apkabino. Kalė! Valentinas – kalės vaikas... Tavo sūnus. Mildos žodžius surinkai, lyg gintaro gabalėlius, putotų jūros bangų išmestus... Tai žodžių sauja apie praeitį. Praeitį galima keisti... Ateities negalima keisti. Ateities mes nežinome. Praeitį galima išardyti, sulaužyti, vėl sudėlioti.
– Tau reikėjo eiti iš paskos. Tu manęs nesupratai, – Mildos akys žiūrėjo į tavo širdį.
– Kada iš paskos? Kodėl iš paskos? Aš ne šuo, kad bindzinčiau iš paskos.
– Tada, prie alyvų. Tada, kai aš nuėjau; tada, tada, kai tave palikau... Tada, kai į tavo saują supyliau alyvų žiedus. Prisimeni, vapėjau, kad čia daug žiedų, kad tarp jų tikrai rasi laimingų. Rasi moterį, kuri tau dovanos meilę, kuri mėlynomis akimis žiūrės į tave... Reikėjo sekti iš paskos. Aš labai skubėjau gyventi. Tau reikėjo iš paskos bėgti.
– Sekti iš paskos, bėgti iš paskos. Aš ne šuo.
– Reikėjo būti šunimi. Aš kalė. Aš būčiau buvusi gera kalė. Žinau, jau žinau, už pinigus širdies nenusipirksi. Jau žinau...
Greitai bėganti rodyklė, sidabru žėrinčiais brūkšneliais, skuba link skaičių. Atrodo, kad stabteli ties dvylika, ties trimis, ties šešiais. Pro devynis labai greitai prabėga. Ant greitai bėgančios rodyklės tupi Genutės akys. Ir – tavo! Keturios (gal jų daug daugiau?) akys, lyg beplunksniai paukščiai, tupi ant greitai bėgančios rodyklės... Netolsta laikrodis. Gal jis sugrįš? Nesumažėjo, kai į tolį keliavo. Vis tebelaiko uždengęs beržą ir upę, ir langą... Laikrodis negrįžta! Netolsta. Gal sugrįš? Laikrodis – čiurlena. Nejaugi, šaltinis išsiverš? Sienoje, ne per toliausiai nuo laikrodžio, tūno (Ipolitas labai gerai prisimena) storas kanalizacijos vamzdis. Iš devinto, iš šešto, iš penkto aukšto jis plukdo vandenį. Visada paslaptingai šlama už tinko, už plytų, storame vamzdyje uždarytas vanduo. Atrodo, kad neša brangų (gal neįkainuojamą?) lobį... Nejaugi, Genutė parsivedė Jurgį? Gal ji, kai tavęs kambaryje nebūna, pasikviečia mylimą žmogų? Gal ji irgi nenori būti viena? Nuo greitai skubančios rodyklės Genutės akys liuokteli ant (taip atrodo!) visą amžinybę toje pačioje vietoje stovinčios rodyklės. Gal už laikrodžio rodyklių, už vandens čiurlenimo regi Jurgį? Ipolitas jį matė nuotraukose, buvo susitikęs Genutės pasakojimuose. Kelyje – niekada. Ir kambaryje – niekada. Ir alaus bare –­ niekada. Dainora kartais pažvelgia Jurgio akimis, kai į lubas žiūri.
– Genute, aš nusprendžiau... Žinai ką, pasakyk visą tiesą. Genute, aš irgi viską pasakysiu, – Ipolitas pirštų galais paremia galvą. Ilgi, baltučiai plaukai paskandino plaštaką, riešą. – Genute, jau viską galime kalbėti. Neteisk tu manęs. Aš, tikrai, tavęs neteisiu.
Ipolitas paklaus, kas Dainoros tėvas... Tiesiai klausti vis tiek nedrąsu. Jis pameluos, kad supainioja dukrų vardus, paprašys išvardyti. Ipolitas įdėmiai klausys, kaip jo gyvenimo bendražygė tars Dainoros vardą.
– Žinai, Genute, mano galvoje turbūt daugiau smėlio negu smegenų. Sumaišau dukrų vardus. Išvardyk.
– Ipoliau, tu vardyk, o aš sakysiu: taip arba ne.
Ipolitas penkiais pirštais barškina sau į pakaušį: „Ką jai atkirsti? Gudri. Smėlio jai dar į galvą, turbūt, nepribiro? Gudri lapė.“ Ipolitas kita ranka pasiremia galvą, visais dešimčia pirštų beldžia į pakaušį.
– Genute, prapuolė dukrų vardai. Nė vieno neprisimenu. Būdavo taip ir jaunystėje... Būdavo, kai į pasimatymą (žinoma, pas tave) skubu, pamiršdavau net savo vardą, kartodavau tik tavąjį.
– Ipoliau, ar taip buvo? – krypuoja plika Genutės galva. – Nebuvo taip. Ar buvo?
– Genute, gal ir buvo? Prisimenu, kad buvo.
– Ipoliau, vyriausia mūsų dukra –­ Vida, – Genutė linksi plika galva. – Kita dukra – Ramunė. Jauniausia dukra –­ Dainora. Dainora. Na, Dainora.

„ArtVilnius ’15“. Kauno fotografijos galerijos stende, 2015-06-27. Rimvydo Strielkūno dokumentacija


Dešimt Ipolito pirštų braido po žilučius, ilgus plaukus. Kliūva už jų. Klimpsta, lyg tankiame atžalyne... Ir mintys viena per kitą kūlversčiu vartosi. Nesusirikiuoja į eilę. Raitosi lyg sliekų kamuolys. „Dainora kartais žvelgia Jurgio akimis. Genutė Dainoros vardą vis kartojo. Gal už kartojamų žodžių ji paslepia?.. Ji už kartojamų žodžių paslepia prisiminimus? Gal tos gyvenimo šukės jai labai saldžios? Gal Genutė, kartodama Dainoros vardą, praeitį susigrąžina? Ir Jurgį?“
– Sakyk tiesą. Jau galima sakyti tiesą... Genute, ar Jurgio tu niekada nebuvai sutikusi? Na, po to, kai aš tave iš vandens išgriebiau?.. Na, tada, kai aš galvojau, jog tu esi angelas? – Ipolitas ilgus, žilus plaukus į saują suspaudžia. Ir kitu delnu griebia ilgus plaukus. –­ Gene, sakyk, ar tu nebuvai pas Jurgį, šviečiant dideliam mėnuliui?
Nereikėjo taip tiesiai lyg buldozeriu važiuoti... Ratais, ratais galėjai tipenti. Žodžiai išplasnojo tarsi alyvų žiedlapiai, vėjeliui pūstelėjus.
– Ipoliau, tu nori mane ištardyti? Kur tas žinias dėsi? Jos greitai pavirs smėlio sauja... Nesakyk nieko, ko ligi šiol nesakei. Ir aš nekalbėsiu... Neprasitark daugiau apie Valentiną.
– Genute, neprasitarsiu... Tik atsiverk: ar pas Jurgį bėgdavai šviečiant žvaigždėms po to, kai aš tave išgelbėjau?
– Tu, Ipoliau, tiesiai sakau, neišgelbėjai manęs. Tu manęs neišgelbėjai! Žinai, kad aš tave radau prie šiukšlių konteinerio... Snargliuotą, apsiašarojusį. Mekenai, kad merga paliko. Žadėjai lipti į beržą, bet neturėjai nei diržo, nei virvės. Moterį, kurią mylėjai, vadinai kale...
Ji viską į vieną krūvą meta. Miestelyje, šalia šiukšlių konteinerio, į dangų kilo šakotas beržas. Jeigu į jį įsiropštum, tikrai regėtum nedidelį upelį, plukdantį vandenis į plačią upę. Virš siauručio upelio visada plasnoja daug margaspalvių drugių.
– Genute, pasakyk tiesą...
– Tu ir vėl apie Jurgį?
– Genute, ne. Genute, pasakyk tiesą: ar tu mane nors truputį, nors labai trumpai mylėjai? Tiesą sakyk... Nenoriu netiesos, lyg spalvotų, kvailų drugelių. Supranti, sakyk tiesą.
– Ipoliau, pasakysiu tiesą... Nemylėjau. Nemylėjau tavęs nei vieną, nei dvi minutes. Aš norėjau, kad tu mane pamiltum. Tu nė sekundės manęs nemylėjai... Gal klystu?
– Genute... Gene. Genute, mes užauginome tris dukras. Genute, aš tavęs nemylėjau. Genute, pas mane pareina atmintis... Aš išvardysiu visas mūsų dukras. Klausyk, manau, nesuklysiu. Pasakysiu tiesą... Vyriausia mūsų dukra –­ Vida. Ar taip?
– Taip.
– Genute, klausyk, antrosios mūsų dukros vardas... Dainora. Na, Dainora.
– Ipoliau, ne Dainora. Ne Vida. Kitas vardas. Gėlės vardu mes ją pavadinome. Didelis krūmas užauga, gražiai žydi.
– Gal alyva? – šypsosi Ipolitas.
– Ne alyva, – Genutė užsimerkia. –­ Gal Ramunė?
– Tegul būna Ramunė, – Ipolitas atveria delnus: ilgi, žili plaukai suplevėsuoja. Ipolitas – panašus į angelą.
– Ipoliau, ar girdi, Ipoliau, – Genutė pirštais, tarsi suplėšyta skarele, užsidengia pliką galvą. – Ipoliau, aš girdžiu –­ beldžiasi... Gal tu negirdi, kai po plaukais pasislėpei?
– Genute, girdžiu, kaip laikas iš laikrodžio ateina pas mus. Jis eina tik pas mus. Tai mūsų laikas. Tik tavo ir mano... Gene! Genute! Tu, Genute... Aš girdžiu –­ ateina. Į grindis beldžiasi. Kodėl ne į duris? Genute, girdžiu, į grindis!
Durų rankena tyliai leidžiasi žemyn...
Pro duris atkeliavo Vida, Ramunė ir Dainora. Priekyje ėjo Dainora. Ji nešė taburetę. Paskui Dainorą išdidžiai žingsniavo Vida ir Ramunė. Jos, tarsi didžiuliu skydu, save dengė televizoriumi. Taburetę Dainora pastatė prie lango, po laikrodžiu. Užtraukė žaliuzes. Prieblandoje paskendo laikrodžio tiksėjimas ir prisiminimai. Dainora atbula ranka barkštelėjo per jungtuką, šviesa viską apsėmė. Vida ir Ramunė ant taburetės pastatė televizorių. Dainora kištuką įgrūdo į elektros lizdą. Iš spalvotų raibulių krušos ir gyvačių šnypštimo išniro lieknutė, lieknesnė už nendrę, moteris. Ji tai didesniais, tai mažesniais stačiakampiais dėliojo raudonas lūpas. Iš televizoriaus ekrano moteris kalbėjo apie Genutę ir Ipolitą Dovidavičius.
– Jūs gyvenate laukimu, susitikimais, prisiminimais. Jūs kelią mums rodanti žvaigždė. Mylimiems tėveliams, prieš penkiasdešimt šešerius metus sumainiusiems aukso žiedus, gražiausius žodžius skiria dukros: Vida, Ramunė ir Dainora.
– Genute, ar girdi? Genute, tu jau pamiršai, kad prieš penkiasdešimt šešerius metus tu ištekėjai.
– Ipoliau, aš neskaičiuoju metų. Jie bėga tarsi sapnas. Ipoliau, ir tu pamiršai?
– Genute, žmogus stengiasi kas bloga pamiršti...
– Mes jus, tėveliai, sveikiname, –­ vis garsiau, vis garsiau kalba Vida. –­ Mes jums, tėveliai, dovanojame televizorių.
Keturi vyrai uždainavo. Jie dideliame televizoriaus ekrane dairosi, tarsi ko ieškotų, ir dainuoja:
Dienos pirmyn plaukia,
Ne atgalios,
Laiko srove, amžių srove.
Jos nešykštėjo laimingos dalios –
Ir dovanojo tave.
Vai žydi, žydi dalelė,
Dalužė dalia, dalužė dalia...
– Ipoliau, tai daina apie mus.
– Taip, apie mus.
Laikrodis netiksi. Jis uždengęs saugo ir sieną, ir beržą, ir upę, ir langą. Upė –­ panaši į kelią. Ir virš upės, ir virš kelio žaidžia spalvoti drugiai... Laikrodžio rodyklės labai skuba. Į priekį? Gal atgal? Iš sieninio laikrodžio byra alyvų žiedlapiai, atrodo, kad girdi tiksėjimą. Beldimą...

Draugai