Spaliuko žvaigždę prie krūtinės man prisegė slapta.
Grįždama namo skubiai nusiplėšiau ant juodos mokyklinės prijuostės degančią žvaigždę – lyg slaptos gėdos žymę. Mano tėvai taip niekada ir nesužinojo, kad buvau įstojusi į spaliukus.
Kaip elgiausi su priklausomybę spaliukams išreiškiančia žvaigžde, jau neprisimenu, tik žinau, kad tėvai jos niekada nebuvo aptikę. Jei būtų aptikę, tikrai prisiminčiau. Tikriausiai mokykloje buvau ta maža išsiblaškiusi nevykėlė, nuolat pamirštanti prisisegti žvaigždutę išdavikę.
Reikalas kiek komplikavosi, kai atėjo laikas tapti pioniere, matyt, šita iniciacija reikalavo sąmoningo asmens apsisprendimo, į kurį buvo įjungta visa bendruomenė ir, žinoma, tėvai. Šitai iniciacijai, turėjusiai lemiamą reikšmę mano tolesnei socialinei adaptacijai, tėvas pasakė griežtą „ne“. Jeigu ne tas „ne“, dabar mano likimas klostytųsi sklandžiai ir šita istorija niekada nebūtų parašyta. Aš galėjau tapti kuopos vade. Reikalas įgijo gilią neadekvatumo žymę dar ir dėl to, kad buvau pirmūnė. O pirmūnas turi būti pionieriumi.
Buvau tyli, o tai reiškia, drausminga ir pirmūnė. Aš maldavau tėvo, kad leistų man būti pioniere. Nedėkingos gyvenimo aplinkybės negalėjo iš manęs atimti šanso tapti kuopos vade. Klasės auklėtoja rašė graudžius laiškus mano tėvams. O tėtis –­ „ne ir ne“. Jis buvo nepalaužiamas, tas mano tėtis. O jo vienintelis argumentas buvo toks absurdiškas! Jis minėjo smetoną! Nors mano protas buvo ir labai galingas, tačiau, kad ir kokį interpretacijų lauką sugebėtų numegzti mano intelektas, ryšio tarp buvimo pionieriumi ir tėvo minimos grietinės įžvelgti nesugebėjau net aš. Šitas smetoninis absurdas varė mane iš proto. Tai buvo toks absurdas, jog aš negalėjau to laikyti racionaliu argumentu ir mintis auklėtojai šnypštelėti apie smetoną nebuvo net susapnuota.
Be to, kad mano stojimo į pionierius situacija yra komplikuota, paaiškės, kad esu dar ir ne visai sveiko proto. Kas kad pirmūnė ir drausminga, todėl aš tylėjau. Mano tėtis buvo ne tik paslaptingas, bet ir kategoriškas, tad su mintimi kada nors tapti pioniere teko atsisveikinti visiems laikams. Jaučiausi tokia savo galimybių visuomenėje nerealizavusia ambicinga aktyviste. Buvo be galo skaudu ir niekas manęs nemylėjo. Toliau buvau tiesiog paprasta pirmūnė. Keista, bet dėl šitos traumos, įgijusios socialinės atskirties formą, mokymosi rezultatai nenukentėjo. Buvau tikras neišsiveržęs atkaklumo ir optimizmo ugnikalnis.
Tiesą sakant, netrukus reikalai pasisuko į priešingą pusę. Viduje aš pradėjau tyliai piktdžiugiškai mėgautis savo išskirtinumu ir laisve. Jie žygiavo. Jie žygiavo ir žygiavo, ir šitas procesas be jokių abejonių man atrodė itin atgrasus – gal dėl primityvaus ritmo ir visų tų ritmingai judančių kojų, tos agresyvios masės ir jėgos, kuriai aš nepriklausiau. Dalyvavau kažkur kitur ir priklausiau kitiems pasauliams. Tikriausiai čia pirmųjų stebėjimų ištakos. Kada gyvenime pradedi ne dalyvaut, o tampi žiūrovu. O trimitas! Tas trimito baubimas man nekėlė jokių malonių asociacijų. Tai nebuvo muzika. Tai buvo gaidys, trimituojantis apie prasidedantį šviesų rytojų. O labiausiai džiaugiausi dėl to, kad man nereikia dėti tų bjaurių, žygiavimui reikalingų pastangų.
Mano klasės draugai žygiuodavo, o aš slampinėdavau arba žiūrėdavau, kaip jie žygiuoja. Tokiais kvadratiniais būriais suka po sporto salę lyg būtų gyva iš kažin kokio galaktikos užkampio atskridusi nežemiška gyvybė, kurios atskiras dalis jungia nematomi saitai.
 – Kodėl tu nežygiuoji? – klausia manęs kartą auklėtoja.
Gal ji tuo metu buvo labai prastos nuotaikos, o gal jai buvo pirmoji mėnesinių diena, tas paslaptingas piktas laikas, apie kurį aš dar irgi nieko nežinojau.
 – Aš ne pionierė, – atsakiau tyliai, paprastai, bet kone išdidžiai.
„Aš laisvūnė“ – nutylėjau.  
– Na ir kas, kad tu ne pionierė, vis tiek žygiuok.
Jai tikrai nebuvo gerai.
Pastatė mane pačiame kuopos kamputyje. Tobulas kvadratas po salę kad sukasi, kad sukasi, visi išsitreniravę, ritmingi „viens –­ du, viens – du.“ O aš kad veliuosi tam gale, kad veliuosi, tikra būties atplaišėlė nusmukusiomis pėdkelnėmis. Ir jaučiu, kad ne žygiuoju aš, o kone bėgu tame kamputyje, kad, gink dieve, nepradėčiau suktis salės viduryje ir neišardyčiau tobulo ritmingo kvadrato. Tikriausiai nuo tada kartkartėmis pasijuntu lyg skęsčiau migloje. Smegenys išskiria organinį morfijų, saugantį nuo skausmo, ir aš apsvaigstu.
Su pėdkelnėmis yra ir kitas prisiminimas. Tokiomis raudonomis, dryžuotomis. Tais laikais dar nebuvo plonų, nebent tik Amerikoje arba Paryžiuje, kur damos elegantiškos nuo amžių. Visos mano pėdkelnės tampėsi ir buvo, kaip čia pasakius, medžiaginės, storos ir šiltos. Tokia nieko bendra su gyvenimo grožiu neturinti praktika.
Iki mokyklos mums buvo dvylika kilometrų, gal dešimtį iš jų važiuodavome autobusu. Aš stovėjau gale, o už manęs ant galinės eilės sėdėjo keli vyrai. Buvau gal devynerių, gal dešimties metų. Vieno vyriškio rankos visą kelią čiupinėjo mano pėdkelnių srūvantį raudonį. Jo rankos kilo aukštyn ir aukštyn, o paskui nusileisdavo, apsivydamos kelius. Visą kelią tos rankos makalavosi tarp mano kojų. Neturėjau kur pasitraukti, autobusas buvo sausakimšas, todėl kentėjau sukandusi dantis.
Autobusas sustojo, išmušdamas mano palaimos ir laisvės akimirką. Išlipau sunkiai gaudydama orą.
Nemokėjau pasipriešinti.