tu atveri

spintoje
kur plasnoja paukščiai
girdėti nenutrūkstamas klyksmas
tu atveri
spintą:
garsai tau išduoda jų paslaptį...
penki paukščiai
jie gieda penkiomis spalvomis
mirties
puošniom plunksnom dygstančio raudonio
limfų ir smegenų žaliu osmosu
geltonais snapais purslojančios meilės
purpuro naktimis širdyje
sustingusio naujagimio rytmečio mėlyne
durys užsiveria tau už nugaros
tu esi vienas
spintoje
kur plasnoja paukščiai

 

ugnis

Be titnago,
be saulės,
ugnis įsižiebia kirmino skrandy,
pasileidžia kraujo takais,
suriaumoja kalvė širdies
kūnui virstant
šviesa. Šviesa iš šviesos,
ugnis ugnyje, užtemo vyrų akys,
kupinos ugnies, driežas
išraižė savo pelenus
po akmeniu.
Nūnai ugnis
iš kritusio ugniagesio pirštinės,
ugnis jo saujoj;
ugnis miškuos,
ugnis sėkloje ir pelenuos. Ugnis,
besiropščianti užuolaidom. Ugnis
ten, kur driežas suka ratus
upės žiočių verpetuose. Ugnis,
šnypščianti iš savosios knygos.
Ugnis nendrėje,
ugnis vagies gerklėj,
milžino aky,
paukščio snape; ugnis,
kai titnago luitai srūva,
ugnis kitapus užkardos,
ugnis ten, kur mažytis varliagyvis dega,
jo liepsnojantis liežuvis
išlaižo kraujo mėlyną asbestą.

 

aplinkui bokštą

Šaknys skverbias giliai per tavo krūtis
išalkusias jūros
išsekusias nuo gniaužtų pirštų raudonų
išsekusias nuo katės draskančios gerklę
trokštančias tamsiausiojo bučinio
trokštančias angelo nuplėštu apdaru
ir mėnulio žeberklo
angelo širdy
paukštė žaliaplunksnė kybo vėjy
jūroj plaukioja aukso žuvis
aplinkui bokštą
aplinkui bokštą žeberklo kurs pervėrė mėnulį
katė bėgs katė lėks
medžios paukštę žaliaplunksnę medžios aukso žuvį

 

kaina

Kadais tekėjo upė;
ji buvo plati.
Tai ne kokia pasakaitė,
kadais tekėjo upė
ir ji buvo juoda.
Irkimės, irkimės,
keltininkas šaukė.
Kad suprastum šią pasakaitę,
kuri nėra upė,
ir šią upę,
kuri juoda ir plati,
turėsi sumokėt.
Ir sumokėsi
daugiau ar mažiau
anapus.

 

truktelėjimas

tad kaipgi bus? šilkinė mylimosios
oda, sustiklėjusi, švytinti žalsvai
tamsiausiose ertmėse, šešėlių griūčiai dardant
ten, kur šviesa prasiskverbia tik apsimetus savo priešybe
arba radono tėkmės kūno požemiuos
po stambiu, samanotu mylimosios lavonu,
tokiu gyvu, kad kaskart jai apskriejant savo
orbitą, tu sustingsti tarytum kolibris, o
kaskart tau sujudant, ji priartėja,
tamsiažalė lapija atveria
nebylų veidrodį, netrikdomą
nei atspindžio, nei blyksnio.

 

tarpeklio giesmė

Bundančiajam...
Jokio krištolo.
Tik šitos šukės,
rusvi skalūnai, išmesti srovės.
Kaip nusigausiu
per Pisgą iki bundančio pavasario,
kai srovė užliejo kelią
medėjančiais griaučiais.
Kaip nusigausiu, meile mano,
iki slėnio lietaus ir liepsnos,
kai negyvas garnys klykia
pūguotoj nakty.
Jokio krištolo.
Tik šitos šukės,
rusvi skalūnai, išmesti srovės.
Kaip nusigausiu
iki saulėtekio, mãnos versmės,
kai garnio plunksnos plakas
į stiklą kaip šuorai pūgos.
Kaip nusigausiu, meile mano,
iki tavo treilerio džiaugsmų,
kai uolos plūduriuoja potvyny
lyg lapai.

 

vienišas Kolumbijos rajone

– spintrija* Snow White
ir J. C.
regos nervai susitelkia į pimpalą
sėklidės pakyla į smegenis
išsitraukiu valtį iš kišenės
užsikišu medžio lapą už ausies
sudaužau vazoną ir paprašau Sapfo
paskolint vieną savo mergaičių nakčiai

* apvalus, varinis, romėniškas žetonas, vaizduojantis sekso aktus arba lytinius organus, galbūt naudotas viešnamiuose (vert. past.)

 

mieganti mūza

poezija užvaldo begales knygų
ir nežinios ezoteriką, iškankintą
sintaksę, kai jos vienintelė tikra buveinė
yra ši skaidrumo šventykla, skersvėjis
kamine ir šalto oro gūsis, šnarantis pro duris
virš tavo kūno – nuogo, miegančio, liepsnojančio

 

Benas Franklinas miręs

Medžių šakos tarsi liauni elektros stulpai,
įstrižai linkstą į Dievą. Mergina nusliuogia
vienu iš jų griaustinio ir žaibo klyksmu.
Neužsistačiau žadintuvo. Kratos orderio nieks
nedavė. Nesvarbu, ar pasiruošęs, kilk iš beprotiško patalo,
išspirk apsirijusias bestijas atgal į Sodomą.

 

derlius

Mėnuo
dangaus melsvame
elniškam kailyje geria žvaigždes.
Ar tai jo stiebą
tu rankomis imi
ir bučiuoji.

 

pulsuojant

Pulsuojant medžių šerdims,
skalijant sausuoliams, rudi lapai
palaidoti viršum žemės,
aš išpjaunu siaurą prataką po žieve,
tarp odos ir raumens raibuliuojančios dvasios –
ji tikrina mano kvėpavimą, ji įšaknija mane.

 

Iš anglų kalbos vertė Dominykas Norkūnas